Dienos citata: aktorė Eglė Gabrėnaitė apie tylą ir teatrą, žiūrovus

 

Sveiki,

 

„Kokia laimė, kai išeini į sceną, atsistoji prieš pilną salę, ir tyli, ir tyli... Kiek gali tylėti? Kiek gali? Kiek klausys tos tylos tavy? Man tai stebuklas, kuris nuvilnija. O kartais stovi, numeriukai krenta, čeža popieriukai, mobilūs telefonai svirpia, ir puikiai supranti, kad stebuklas neįvyksta. Deja, toks gyvenimas.“ Eglė Gabrėnaitė

 

Garsi Lietuvos aktorė Eglė Gabrėnaitė gimė 1950 m. rugsėjo 24  d. Vilniuje. Gimusi aktorių šeimoje – jos tėvas Antanas Gabrėnas taip pat buvo aktorius ir režisierius, o motina Genovaitė Gabrėnienė – aktorė, – Eglė nuo mažens buvo apsupta teatro aplinkos. Nors tėvai niekada nevertė jos rinktis aktorės kelio, juokaudami sakė, kad aktorės duona „kartoka“, teatras natūraliai tapo jos gyvenimo dalimi. Nors iš pradžių svajojo tapti gydytoja, meilė menui ir teatrui nugalėjo. Aktorės talentas atsiskleidė jau studijų metais: 1973 m. ji baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių kursą ir netrukus pradėjo sėkmingą karjerą.

 

Aktorės Eglės Gabrėnaitės kūrybinis kelias neatsiejamas nuo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (anksčiau Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras), kur ji pradėjo dirbti iškart po studijų, 1973 m. Čia ji sukūrė daugybę ryškių, įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai ne tik žiūrovų, bet ir kritikų pripažinimą. Gabrėnaitė garsėja gebėjimu įkūnyti sudėtingus, psichologiškai gilius moterų personažus. Tarp jos žymiausių vaidmenų – Ledi Makbet Viljamo Šekspyro „Makbete“, B. Brechto „Motušėje Kuraš“ sukurta Motušė Kurš, F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ suvaidinta Katerina Ivanovna. Aktorė taip pat yra sukūrusi svarbių vaidmenų kine ir televizijoje.

 

Maištinga Siela