Sveiki,
Šįkart apžvelgsiu labai žymaus amerikiečio rašytojo Ernesto
Hemingvėjaus (angl. Ernest Hemingway) gyvenimą, įdomybes, jo kūrybą,
poveikį literatūrai bei jo kūrybos bruožai.
Ernesto Hemingvėjaus gyvenimas
Ernestas Hemingvėjus gimė 1899 m. liepos 21 d.
nedideliame Oak Parko miestelyje, Ilinojaus valstijoje, netoli Čikagos. Jo
tėvas, Clarence'as Edmondsas Hemingvėjus, buvo gydytojas, o motina, Grace
Hall Hemingvėjus, – muzikantė ir tapytoja. Nors augo turtingoje ir
išsilavinusioje šeimoje, Ernestas jautė didelį spaudimą atitikti tėvų
lūkesčius, ypač motinos, kuri norėjo, kad jis mokytųsi muzikos. Tačiau jis
gerokai labiau mėgo praleisti laiką su tėvu gamtoje, mokytis medžioti ir
žvejoti. Šiose pamokose atsiskleidė jo meilė laukinei gamtai ir nuotykiams,
kuri vėliau tapo svarbia jo asmenybės dalimi.
Nuo mažens Ernestas pasižymėjo išskirtiniais
gebėjimais fizinėje veikloje. Jis buvo gabus sportininkas, ypač boksui ir
amerikietiškam futbolui, todėl turėjo tvirtą ir atletiška kūną. Šios sporto
šakos ne tik stiprino jo fizinę ištvermę, bet ir formavo jo charakterį, mokė
atkaklumo bei disciplinos. Jis buvo itin drąsus ir mėgo rizikuoti, o šias
savybes vėliau pritaikė tiek savo gyvenime, tiek ir kare. Jo patirtys gamtoje
ir sporto aikštelėse leido jam pažinti save ir ugdytis vyriškumą. Būtent šis
vyriškumas, kurį vėliau jis stengėsi parodyti visiems, galėjo būti reakcija į
motinos bandymus jį paversti „geru berniuku“ ir mokyti muzikos.
Baigęs mokyklą, jis nepaisė tėvų norų stoti į
universitetą ir pradėjo dirbti žurnalistu „The Kansas City Star“ laikraštyje.
Čia jis išmoko rašyti trumpais, aiškiais sakiniais, atsikratyti nereikalingų
detalių ir pateikti faktus kuo objektyviau. Ši patirtis padarė didelę įtaką jo
būsimam, minimalistiniam rašymo stiliui. Nors Pirmajame pasauliniame kare jis
negalėjo dalyvauti kaip kareivis dėl silpnos regos, jis įstojo į Amerikos
Raudonojo Kryžiaus gretas ir išvyko į Italiją. 1918 m. liepos 8 d. jis buvo sunkiai
sužeistas Austrijos ir Vengrijos artilerijos apšaudymo metu. Jo kojose liko
daugiau nei 200 skeveldrų, ir jis ilgą laiką buvo gydomas ligoninėje. Būtent
ten jis įsimylėjo slaugytoją Agnes von Kurowsky, tačiau jų santykiai
nutrūko jai sugrįžus į Ameriką. Ši patirtis tapo giliu emociniu sukrėtimu,
suformavusiu jo požiūrį į meilę ir karą.
Po sužeidimo ir grįžimo namo, Hemingvėjus pasitraukė į
Paryžių, kur dirbo žurnalistu ir įsitraukė į tuometinį avangardinį menininkų
ratą. Jis bendravo su tokiais žymiais rašytojais kaip Gertrude Stein ir F.
Scottas Fitzgeraldas, kurie padėjo jam tobulinti rašymo įgūdžius. Tuo metu
jis susituokė su Hadley Richardson ir mėgavosi bohemišku gyvenimu,
keliavo, lankėsi Ispanijos bulių kautynėse. Čia susiformavo jo unikalus
pasaulėvaizdis, kupinas nuotykių, pavojų ir intensyvių išgyvenimų.
Ispanijos pilietinis karas Hemingvėjui buvo ne tik
stebėjimas iš šalies, bet ir aktyvus įsitraukimas. Jis atvyko į Ispaniją kaip
žurnalistas, tačiau greitai perprato politines realijas ir prisijungė prie
respublikonų, kovojančių su fašizmu. Jis ne kartą lankėsi fronto linijoje,
rinko informaciją, padėjo įkurti ligoninę ir net pats dalyvavo kai kuriuose
mūšiuose. Čia jis pamatė tikrąją karo esmę – ne herojišką kovą, bet purviną,
žiaurų ir beprasmį naikinimą. Ši patirtis paliko gilų pėdsaką jo asmenybėje ir
kūryboje, dar labiau sustiprino jo antikarines pažiūras.
Vėliau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui,
Hemingvėjus vėl atsidūrė veiksmo sūkuryje. Nors oficialiai dirbo žurnalistu,
jis ne kartą savanoriškai dalyvavo karinėse operacijose. Jis buvo prisijungęs
prie Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo, stebėjo D-dienos išsilaipinimą ir net
dalyvavo Paryžiaus išlaisvinime, teikdamas, jog „išlaisvino barą „Ritz“. Jo
drąsa ir fizinė ištvermė leido jam atlaikyti didelius krūvius ir išgyventi
pačius pavojingiausius įvykius. Dėl to jis pelnė kitų karių ir žurnalistų
pagarbą.
Tarp Ernesto Hemingvėjaus ir Fidelio Kastro santykių būta keistos ir sudėtingos sąsajos. Hemingvėjus, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Kuboje, ne kartą susitiko su Kastro. Žinoma, kad jiedu bendravo 1960 m. gegužę per kasmetinį žvejybos turnyrą. Nors jų pokalbis buvo trumpas ir, kaip teigiama, iš esmės apėmė žvejybos temas, jis tapo plačiai žinomas. Hemingvėjus, atvirai nesišalinęs politikos, viešai nepalaikė Kastro režimo, tačiau ir jo nekritikavo. Po revoliucijos Hemingvėjus iš pradžių jautė palankumą Kastro, netgi pavadindamas jį „dideliu lyderiu“, tačiau vėliau, pajutęs didelę režimo kontrolę ir stebėjimą, 1960 m. galutinai paliko Kubą. Nors jų santykiai nebuvo artimi ar draugiški, Kastro gerbė rašytoją ir vėliau netgi pagerbė jo atminimą, pareikšdamas, kad Hemingvėjus – didis žmogus, o jų susitikimas buvo nuostabus.
Per savo gyvenimą Ernestas Hemingvėjus buvo vedęs
keturias moteris: Hadley Richardson, Pauline Pfeiffer, Martha Gellhorn ir
Mary Welsh. Jo santykiai su jomis buvo audringi ir sudėtingi. Nors jis
mylėjo ir vertino savo žmonas, jo asmenybė, kupina nuotykių ir savanaudiškumo,
dažnai keldavo įtampą. Jis troško jaudinančių išgyvenimų, nuolatinių kelionių
ir naujų įspūdžių, todėl ramus šeimos gyvenimas jam buvo nepriimtinas. Jo
asmeninis gyvenimas buvo toks pat pilnas nuotykių, kaip ir jo žurnalisto ar
kario patirtis.
Hemingvėjaus išvaizda atspindėjo jo asmenybę –
didelis, stambus vyras, pasižymintis fizine ištverme, turintis vešlią barzdą ir
stiprius pečius, kurių dėka jis atrodė kaip herojus iš savo paties knygų. Jis
nuolat sportavo, medžiojo ir žvejojo, o tai leido jam išlaikyti puikią fizinę
formą. Nepaisant to, nuolatiniai sužalojimai, lėktuvų katastrofos ir daugybė
patirtų sukrėtimų paliko gilų pėdsaką tiek jo išvaizdoje, tiek ir sveikatoje.
Jis visada atrodė vyriškas ir stiprus, tačiau po šiuo tvirtu kiautu slėpėsi
sudėtinga ir jautri asmenybė, kurią jis stengėsi paslėpti nuo aplinkinių.
1918 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, Ernestas Hemingvėjus, būdamas vos devyniolikos metų, savanoriškai prisijungė prie Amerikos Raudonojo Kryžiaus gretų ir dirbo greitosios pagalbos vairuotoju Italijos fronte. Nors dėl prastos regos jis negalėjo tarnauti kaip kareivis, jį traukė karo jaudulys ir noras tapti herojumi. 1918 m. liepos 8 d. jis buvo sunkiai sužeistas Austrijos ir Vengrijos artilerijos apšaudymo metu. Sprogimas sužeidė jo abi kojas – jose liko daugiau nei 200 skeveldrų. Nors sužeidimas buvo sunkus, jis, nepaisydamas skausmo, nešė sužeistą italų kareivį į saugią vietą, kol pats pargriuvo. Ši heroizmo akimirka ir vėlesnis ilgas gydymasis Milane turėjo didelę įtaką jo asmenybei ir kūrybai, ypač romanui „Atsisveikinimas su ginklais“. Čia jis patyrė tiek fizinę, tiek emocinę traumą, kuri suformavo jo požiūrį į gyvenimą, meilę ir karą
Tragiška E. Hemingvėjaus savižudybė
Paskutiniais savo gyvenimo metais, nepaisant didelės
fizinės ištvermės, Hemingvėjų pradėjo kamuoti sunkios ligos ir psichikos
sutrikimai. Dažni galvos sužalojimai, kuriuos patyrė per Pirmojo pasaulinio
karo įvykius ir abi lėktuvų katastrofas Afrikoje, lėmė ilgalaikes pasekmes –
jis sirgo sunkia depresija, paranoidine psichoze ir demencija. Rašytojas jautė,
kad praranda savo kūrybines galias ir negali rašyti. Tai dar labiau skatino jo
nusivylimą ir neviltį. Jis įsivaizdavo, kad jį nuolat seka FTB agentai, o jo
finansinė padėtis prastėja, nors realybė buvo priešinga (bet po to paaiškėjo,
kad rašytojas visgi buvo iš tikrųjų sekamas). Dėl tokios būklės jam buvo
taikoma elektrošoko terapija, kuri, deja, tik pablogino jo atmintį ir
savijautą.
1961 m. liepos 2 d. Hemingvėjus, grįžęs namo po
gydymo, atsikėlė anksti ryte, išsitraukė savo mėgstamą dvivamzdį šautuvą, kurį
laikė rūsyje, ir pasitraukė iš gyvenimo, nusišaudamas savo namuose Aidahe. Nors
oficiali versija buvo nelaimingas atsitikimas, visi artimieji suprato, kad tai
buvo savižudybė, prie kurios privedė ilgai kankinusios ligos ir visiškas
vilties praradimas. Hemingvėjus visada vertino drąsą ir garbę, todėl,
jausdamas, kad praranda kontrolę savo gyvenime ir prote, greičiausiai pasirinko
„paskutinį žingsnį“ pats, taip stengdamasis išlaikyti bent šiokią tokią orumo
iliuziją. Jo mirtis tapo tragišku tašku jo paties kurtame „kieto vyro“
įvaizdyje, parodančiu, kad net stipriausių dvasios herojų gyvenimas gali
baigtis skausmingu ir bejėgiu žlugimu.
Ernesto Hemingvėjaus svarbiausi kūriniai
ir kūrybos bruožai ir „prarastoji karta“
Ernestas Hemingvėjus – rašytojas, kurio kūryba
neatsiejama nuo jo paties asmeninio gyvenimo ir patirties, ypač Pirmojo
pasaulinio karo traumų ir kelionių. Hemingvėjaus kūryboje dominuoja stiprūs,
bet pažeidžiami herojai, kovojantys su likimo negandomis, gamta ir patys su
savimi. Šis stilius, pavadintas „ledo kalno teorija“ (arba „ledkalnio
teorija“), tapo jo vizitine kortele ir turėjo didelę įtaką XX a.
literatūrai.
Svarbiausiais jo kūriniais laikomi trys romanai,
atspindintys skirtingas jo gyvenimo patirtis. „Saulė taip pat teka“, bet iš
tikrųjų lietuviškai išversta kitokiu pavadinimu – „Fiesta“ (1926)
perteikia „prarastosios kartos“ nusivylimą pokarinėje Paryžiaus ir Ispanijos
aplinkoje. Romane vaizduojami klajojantys, praradę idealus žmonės, kurie bando
rasti prasmę alkoholio ir bulių kautynių ekstazėje. Čia Hemingvėjus atskleidžia
naują antiherojaus tipą – cinišką, tačiau giliai emociškai sužeistą veikėją.
Romane „Atsisveikinimas su ginklais“ (1929), paremtame asmenine
patirtimi Pirmajame pasauliniame kare, jis nagrinėja meilės ir karo temą.
Kūrinys išsiskiria ypatingu lakoniškumu, meilės istorija tampa prieglobsčiu nuo
chaoso ir mirties. Romane „Kam skambina varpai“ (1940) rašytojas
gilinasi į Ispanijos pilietinio karo brutalumą, atskleisdamas, kad karas
naikina ne tik gyvybes, bet ir dvasines vertybes.
Hemingvėjaus kūrybos stilius, dažnai vadinamas
minimalizmu, išsivystė iš jo žurnalistinės patirties. Rašytojas naudojo
trumpus, paprastus sakinius ir vengė sudėtingų žodžių. Šis stilius leido jam
perteikti emocijas ir mintis per veiksmą ir dialogus, o ne per tiesioginius
aprašymus. Būtent šiame rašymo būde ir slypi minėta „ledkalnio teorija“ –
didelė dalis istorijos prasmės ir emocijų slypi po paviršiumi, tarp eilučių.
Tai skatina skaitytoją pačiam aktyviai interpretuoti veikėjų jausmus ir
motyvus.
Kūrybos esmingiausius bruožus lentelėje geriau matysite, jeigu paspausite ant jos.
Kūryboje taip pat ryškiai išskiriami du pagrindiniai veikėjų tipai. Pirmasis – tai „kietas vyrukas“ (angl. code hero), kuris susiduria su likimu, gamta ar mirtimi su garbės, orumo ir stoicizmo jausmu. Tai dažnai vyras, kuris nepasiduoda jausmams ir rodo išorinę ramybę, nepaisant vidinės dramos. Antrasis tipas – tai „prarastosios kartos“ atstovas, dažnai išgyvenęs didelę traumą ir ieškantis paguodos alkoholyje ar nuotykiuose. Abiejų tipų veikėjai yra vieniši ir pažeidžiami.
Be romanų, didelę dalį Hemingvėjaus kūrybos sudaro
novelės ir apsakymai, kurie taip pat pasižymi tokiu pačiu minimalistiniu
stiliumi. Vienas geriausiai žinomų jo apsakymų rinkinių – „49 apsakymai“
(1938), kuriame gausu paprastų, tačiau paveikių istorijų. Svarbiausia novelė,
tikriausiai reiktų sakyti apsakymas, tapęs jo kūrybos apoteoze, yra „Senis
ir jūra“ (1952). Šis kūrinys, pasakojantis apie seną žveją, kovojantį su
milžiniška žuvimi, simbolizuoja žmogaus dvasią ir jos nenugalimumą prieš gamtą
bei likimą.
Ši novelė padarė lemiamą įtaką jo karjerai. 1953 m.
Hemingvėjus už ją gavo Pulicerio premiją, o 1954 m. jam buvo įteikta Nobelio
literatūros premija. Švedijos akademija įvertino jo „stiliaus meistriškumą
ir didelę įtaką šiuolaikinei prozai“. Hemingvėjus, atsiimdamas apdovanojimą,
išreiškė savo kuklumą, teigdamas, kad geriausio jo darbo dar neparašė, ir kad
Nobelio premija yra tikra našta, priverčianti atsitraukti nuo kūrybos. Šis
požiūris puikiai atspindi jo asmenybę – jis niekada nenorėjo būti pripažintas
kaip genijus, o tiesiog kaip sunkiai dirbantis amatininkas, perteikiantis savo
patirtį.
Paties Hemingvėjaus požiūris į savo kūrybą buvo
unikalus. Jis manė, kad rašytojo darbas yra atskleisti tiesą kuo paprastesniais
ir aiškesniais žodžiais. Pasak jo, tikslus stilius yra viskas, o knygos turi
būti rašomos taip, kad atrodytų lengvos, nors už jų slypi didelis darbas. Jis
visada siekė parašyti vieną tikrą sakinį, o tada dar vieną. Hemingvėjus nemėgo
kalbėti apie savo kūrybą viešai ir labiau vertino veiksmo kupiną gyvenimą. Jo
kūrybos esmė – tai ne išgalvoti pasauliai, o skausminga patirtis ir jos apmąstymas,
išreiškiamas minimalistine, bet visapusiška forma.
Kas toji rašytojų „prarasta karta“, kuriai
priklauso E. Hemingvėjus? Kokie šios kartos kontekstai ir bruožai?
„Prarastoji karta“ – tai grupė literatų, išgarsėjusių
po Pirmojo pasaulinio karo, kuriems priklauso tokie žymūs amerikiečių rašytojai
kaip Ernestas Hemingvėjus, F. Scottas Fitzgeraldas ir Williamas Faulkneris,
o iš vokiečių garsiausias Erichas Marija Remarkas „Vakarų fronte nieko
naujo“. Šios kartos kūryboje atsispindi gilūs nusivylimo ir idealų praradimo
jausmai, kylantys iš brutalių karo patirčių ir pokarinio gyvenimo beprasmybės.
Fitzgeraldo romanas „Didysis Getsbis“ ir Faulknerio „Triukšmas ir įniršis“
puikiai iliustruoja šios kartos dvasinę sumaištį, o Hemingvėjaus darbai, tokie
kaip „Atsisveikinimas su ginklais“, tapo „prarastosios kartos“ manifestu,
išreiškiančiu egzistencinę tuštumą ir žmogaus vienatvę chaotiškame pasaulyje.
Šiems rašytojams buvo būdingas minimalistinis stilius, tikrovės atspindėjimas,
ir susitelkimas į pagrindinių veikėjų vidinį pasaulį, atspindintį juos
patyrusios kartos patirtis.
Tai tiek, tikiuosi, buvo naudinga.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą