Kelionė: Šveicarija, Ženeva (Ženevos miesto istorija, architektūra, ežeras, imperatorė Sisi, Karolis II de Brunsvikas)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šią ne itin karščiais dosnią Lietuvai vasarą teko, kaip ir kasmet, kur nors susipakavus lagaminus keliauti. Šįkart kryptis buvo – Alpių regionas ir aplinkinės šalys. Nežinau, kiek šiemet įrašų padarysiu apie savo keliones, bet pradėsiu tikriausiai nuo mažiausiai įspūdį padariusios Ženevos, vieno svarbiausio Šveicarijos miesto, į kurį atvykau ūkanotą rytą iš Prancūzijos. Ženevoje praleidau dieną, teko pasivaikščioti Ženevos ežero pakrante, pamatyti garsųjį fontaną, aplinkinius svarbiausius ir turistų pamėgtus objektus, pasidomėti istorija.

 

Kodėl Ženeva nesužavėjo? Žinoma, dėl kelionių nuovargio ir dėl orų. Viskas skendėjo tokioje pilkumoje, daugmaž atitiktų mūsų kokį spalio mėnesio ūkanas. Saulės praktiškai nebuvo, ežeras nespalvingas, gatvės apsiblaususios, žmonės juda tik į dabarus arba iš jų... Žinoma, ne visada juk Ženeva yra tokia, saulėtą dieną, žinoma, ji tviska. Pamačiau nuotraukas iš paukščio skrydžio ir negalėjau patikėti, koks gali šis miestas būti gražus ir žavus. Šiame įraše dalijuosi savo asmeninėmis nuotraukomis, jose jau matyti, kad rugpjūčio pradžia Ženevoje buvo blausu ir pilkoka.

 

Šiame mieste, kaip ir visoje Šveicarijoje, be proto viskas labai brangu. Valiuta – frankas, daugmaž atitiktų 1,1 euro, tai skaičiuoti iš esmės nėra sunku, bet vis tiek viskas kainų atžvilgiu užkelta, nors kitose Europos šalyse kainos daugmaž tokios pat kaip ir Lietuvoje. Tad tą dieną pasmaguriavau tik minkštaisiais braškių ir pistacijų ledais, nebuvau labai jau alkanas. Kas tiesa apie Ženevą ir Šveicariją, tai, kad ant kiekvieno kampo jie reklamuoja šokoladą, o dar labiau – laikrodžius, tad tokių parduotuvėlių su nemažomis kainomis ant kiekvieno kampo tikrai rasite.

 

Trumpa Ženevos miesto istorija

 

Šįkart pakalbėsiu kiek oficialiau apie Ženevos miesto istoriją. Ženeva, šiaip jau komerciškai visur pristatoma kaip vienas svarbiausių Šveicarijos miestų, turi gilias ir turtingas šaknis, siekiančias dar romėnų laikus. Nors tiksli vardo kilmė nėra visiškai aiški, manoma, kad „Genava“ (senasis miesto pavadinimas) galėjo kilti iš keltų kalbos žodžio, reiškiančio „žiotys“ arba „ištaka“, nurodant miesto padėtį prie Ronos upės ištakų iš Ženevos ežero. Ši strateginė vieta prie ežero ir upės lėmė Ženevos svarbą jau nuo seniausių laikų, paverčiant ją svarbiu prekybos ir transporto centru Alpių regione (per čia kėlėsi pats Cezaris). Miestas palaipsniui augo, priklausė Romos imperijai, o vėliau, viduramžiais, tapo vyskupijos centru, turinčiu didelę religinę ir politinę įtaką.

 

Miestas klestėjo ir augo, tačiau ryškiausią lūžį jo istorijoje lėmė XVI a. reformacija. Tapusi svarbiu šios protestantų judėjimo centru, Ženeva priėmė tokius reformatorius kaip Jonas Kalvinas, kuris pavertė miestą savotiška „protestantų Roma“. Kalvino įtaka ne tik pakeitė miesto religinį gyvenimą, bet ir suformavo jo gyventojų vertybes: darbštumą, atsakomybę, griežtą moralę ir tikslumą, kurie vėliau tapo Šveicarijos tapatybės dalimi. Šis laikotarpis padėjo pagrindus Ženevos, kaip finansinio ir intelektualinio centro, augimui. Vėlesniais amžiais miestas išvystė gilias laikrodžių gamybos tradicijas ir sukaupė milžinišką finansinį kapitalą, kuris galiausiai leido jam tapti klestinčiu bankininkystės centru.

 

Šiandien Ženeva yra pasaulinės svarbos miestas, žinomas dėl savo unikalumo. Tai miestas, kuriame dera istorinė didybė (taip sako informaciniai lankstinukai) su moderniu kosmopolitiškumu. Mieste gyvena ne tik šveicarai, bet ir tūkstančiai diplomatų, tarptautinių organizacijų darbuotojų ir verslininkų iš viso pasaulio. Ženeva tapo antru pagal svarbą Jungtinių Tautų centru, čia įsikūrė Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio sveikatos organizacija ir Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, kas pavertė jį tarptautinės diplomatijos ir bendradarbiavimo epicentru.  Be to, Ženevos ežeras, dar vadinamas Lemano ežeru, tebėra miesto širdis, o jo simbolis – įspūdingas fontanas (Jet d'Eau) – džiugina tiek vietinius, tiek turistus. Miestas yra turtingas muziejų, meno galerijų ir prabangių parduotuvių. Šiandien Ženeva yra ramybės ir gerovės oazė, atspindinti ilgą ir įdomią istoriją, kuri padarė ją tokia, kokia ji yra dabar.

 

Tai apžvelkite mano asmeninę parengtą fotoreportažą apie Ženevos svarbiausius objektus.

Netikėta įdomybė! Kiek keliavau, nieko panašaus nemačiau... Karolis II de Brunsvikas (1804–1873) buvo Vokietijos hercogas, pagarsėjęs dėl savo ekscentriškumo ir didžiulio turto. Praradęs savo kunigaikštystę ir visą gyvenimą praleidęs klajonėse, jis galiausiai apsigyveno Ženevoje, kur ir praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Jo didžiulis turtas (apie 20 milijonų Šveicarijos frankų) buvo paliktas Ženevos miestui su viena sąlyga: kad būtų pastatytas įspūdingas mauzoliejus jo atminimui. Karolis II pasirinko vietą savo amžinajam poilsiui Ženevos centre, prie pat Ženevos ežero. Šis mauzoliejus, pastatytas Brunsviko aikštėje, atspindi didelę kunigaikščio meilę neogotikinei architektūrai, kurią jis matė Veronoje. Mauzoliejus, pagamintas iš akmens, yra neįprastas, kadangi primena sarkofagą, o ne tradicinę kapavietę. Jo pasirinkimas buvo savotiškas padėkos ženklas Ženevai už svetingumą ir dosnumą, o miestas savo ruožtu pastatė šį įspūdingą paminklą, taip įamžindamas dosnųjį hercogą. Pats kunigaikštis buvo palaidotas mauzoliejuje, kuris buvo specialiai sukurtas kaip jo paskutinioji poilsio vieta. Tai, galima sakyti, viešas įspūdingas kapas, savotiškas mirties pompastikos performansas ir jis tiesiog palei nosį.

Puošmenos aplink mauzoliejų. 

Labai norėjau pamatyti šį reprezentacinį fontaną. Ženevos ežero simbolis – fontanas „Jet d'Eau“ – yra vienas įspūdingiausių ir galingiausių fontanų pasaulyje, tapęs neatsiejama miesto dalimi. Įkurtas 1886 m. kaip paprastas vožtuvas, skirtas reguliuoti vandens slėgį hidrauliniuose tinkluose, jis greitai virto turistų traukos objektu. Jo įspūdingas vandens stulpas šauna į 140 metrų aukštį, o vanduo išteka iš vamzdžio 200 km/h greičiu. Fontanas veikia variklių pagalba, kurie per minutę išpumpuoja apie 500 litrų vandens (7 tono vandens matoma vienoje čiurkšlėje). Vėliau, 1891 m., jis buvo perkeltas į dabartinę vietą ežere ir tapo visuomenės traukos objektu. Šiandien „Jet d'Eau“ yra ne tik technikos stebuklas, bet ir Ženevos didybės bei klestėjimo simbolis, apšviečiamas nakties metu ir matomas iš toli. Jeigu pabandytumėte ten įkišti ranką, jus tiesiog nusviestų į orą, gal ranką ir nuplėštų.

Žano Žako Ruso (Jean-Jacques Rousseau) paminklas yra įsikūręs ant nedidelės salelės Ronos upės ištakose iš Ženevos ežero. Ši sala, pavadinta jo garbei, yra Ruso sala (Île Rousseau) ir yra pasiekiama pėsčiųjų tiltu. Pats paminklas – sėdinčio filosofo statula – yra nuolatinis priminimas apie Ruso ryšį su gimtuoju miestu. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido už Ženevos ribų, Ruso filosofija ir radikalios idėjos apie laisvę bei visuomenės sutartį buvo suformuotos jo gimtajame mieste ir paveikė ne tik Šveicariją, bet ir visą Vakarų pasaulį. Todėl paminklas jam yra ne tik pagarbos ženklas, bet ir simbolis, atspindintis Ženevos indėlį į pasaulinę minties istoriją. 

Neoficialiai šis suoliukas, kurio kadrą man viso taip ir nepavyko sutalpinti, yra neoficialiai laikomas pasaulyje ilgiausiu suoliuku. Žinoma, tai nėra tiesa, nes Šveicarijoje yra kitas suoliukas, tačiau nuo šios apžvalginės sienos, kur suoliukas įrengtas, atsiveria Ženevos panorama. Tiesa, ji neatrodo didinga, nes Ženevoje nėra kalvos, kalno visai panoramai atskleisti, nors iš čia giedrą dieną matosi toli Monblano kalnas.

Įdomybės nesibaigia... Ženevoje pavasario atėjimas tradiciškai skaičiuojamas pagal vieną konkretų kaštoną (kurį matote mano fotografijoje, nors aplinkui yra dar daug kaštono medžių) vadinamą Le Marronnier Officiel, kuris auga Senamiesčio parke, šalia senosios rotušės. Ši unikali tradicija, gyvuojanti jau daugiau nei 200 metų, oficialiai skelbia pavasarį tą dieną, kai ant medžio pasirodo pirmasis žalias pumpuras. Šį momentą atidžiai stebi kantono raštininkas (vienas iš miesto pareigūnų), kuris, pastebėjęs sprogstantį pumpurą, paskelbia pavasario pradžią. Šis paprastas, tačiau giliai įsišaknijęs ritualas yra tapęs svarbia Ženevos tapatybės dalimi ir yra įrašytas į Gineso rekordų knygą, kaip viena ilgiausiai išlikusių ir kruopščiausiai sekamų gamtos tradicijų pasaulyje. Nors šiuolaikiniai klimato pokyčiai privertė pavasarį ateiti vis anksčiau, ši tradicija ir toliau tęsiama, pabrėždama miesto ryšį su gamta ir istorija.

Elisabeta, geriau žinoma kaip Sisi (Sissi), Austrijos imperatorė ir Vengrijos karalienė, mirė Ženevoje, įvykdžius pasikėsinimą, kuris sukrėtė visą Europą. 1898 m. rugsėjo 10 d. Sisi keliavo iš savo viešbučio Ženevoje į uostą, kad galėtų išplaukti laivu. Pakeliui jai kelią pastojo anarchistas Luigi Lucheni, kuris iššoko iš minios ir durklu smogė jai į krūtinę. Nors imperatorė atsistojo ir tęsė kelionę, manydama, kad buvo tik stumtelėta, ji netrukus suklupo ir mirė nuo vidinio kraujavimo. Šis tragiškas įvykis tapo plačiai žinomas ir sukrėtė Europos karališkąsias šeimas, o Ženevos miestas tapo liūdno atminimo vieta, susieta su vienos iš mylimiausių Europos monarchių mirtimi. Nuotraukoje matote lentelę, kuri žymi, kad ant šio šaligatvio prie Ženevos ežero buvo imperatorienė padurta.

Ženevos senamiesčio viršūnėje stūkso Šventojo Petro katedra (Cathédrale Saint-Pierre), vienas svarbiausių miesto ir visos protestantų Reformacijos simbolių. Jos istorija prasidėjo dar XII amžiuje kaip katalikų bažnyčia, tačiau didžiausią permainą išgyveno XVI a., kuomet ji tapo pagrindine Jono Kalvino ir jo sekėjų buveine.  Kalvinas šioje katedroje pamokslavo beveik tris dešimtmečius, pavertęs ją protestantizmo centru ir „protestantų Roma“. Jo įtaka pakeitė visą katedros interjerą: buvo pašalintos spalvingos freskos, skulptūros ir altoriai, o bažnyčia įgavo griežtą, asketišką išvaizdą, atspindinčią Reformacijos principus.

Nors šiandien katedra daugiausia lankoma kaip istorinis paminklas, ji vis dar atlieka svarbią religinę funkciją. Katedros fasadas, išsiskiriantis neoklasikinio stiliaus kolonomis, buvo pridėtas tik XVIII a. ir smarkiai skiriasi nuo jos viduramžių stiliaus.  Lankytojai gali užlipti į katedros bokštus, iš kurių atsiveria panoraminis Ženevos ežero ir miesto vaizdas, pamatyti Kalvino kėdę ir pajusti šios vietos istorinę svarbą.  Ši katedra tapo gyvu liudijimu apie tai, kaip vienas žmogus ir viena idėja gali visiškai pakeisti ne tik pastato, bet ir viso miesto likimą.

 

Toliau pateikiu keletą nuotraukų iš vidaus.

Vienas didžiausių matytų Ženevoje paminklų, sunku perteikti jo aukštį ir dydį... Šis paminklas, pastatytas 1869 metais, skirtas paminėti Ženevos prisijungimą prie Šveicarijos Konfederacijos 1814 metais.  Centrinė paminklo dalis – dvi alegorinės bronzinės figūros, vaizduojančios dvi moteris: viena simbolizuoja Ženevą, kita – Helvetia (Šveicarijos personifikaciją).  Jos stovi ranka rankon, kas simbolizuoja dviejų teritorijų vienybę. Paminklas įsikūręs vaizdingame Anglų sode prie pat Ženevos ežero, Mont Blanc tilto ir „Jet d'Eau“ fontano. Tai yra viena iš pagrindinių Ženevos vietų, ypač vasaros metu, kai žydi gėlių laikrodis.

Iš pažiūros juokiausi, nes atrodo neįspūdingai. Kaip kokia laikrodžio instaliacija, tačiau kai kurie į Ženevą atvažiuoja dėl šio laikrodžio, galite įsivaizduoti? O istorija tokia... Ženevos gėlių laikrodis (L'horloge Fleurie), įsikūręs vaizdingame Anglų sode (Jardin Anglais) prie pat Ženevos ežero, yra ne tik laikrodis, bet ir gyvas meno kūrinys, simbolizuojantis Šveicarijos laikrodžių gamybos tradicijas. Kiekvienais metais jis sukuriamas iš maždaug 6500 gėlių, kurių rūšys keičiamos priklausomai nuo sezono, siekiant nuolat išlaikyti ryškų spalvų spektrą.   Laikrodžio ciferblato skersmuo siekia penkis metrus, o jo sekundžių rodyklė, beveik 2,5 metrų ilgio, yra ilgiausia pasaulyje.  Nors jis atrodo kaip paprastas sodo elementas, laikrodis yra itin tikslus ir valdomas palydovinių sistemų. Jis tapo vienu iš pagrindinių Ženevos simbolių, atspindinčiu ne tik miesto grožį, bet ir šveicarišką tikslumą bei technologinį pažangumą.

Nuotraukoje matote viešai kiekvienam prieinamas dar naudojamas patrankas! Kiekvienų metų gruodžio 31 d., Ženevoje atgyja sena ir garsi tradicija, susijusi su Ženevos patrankomis (Canonniers de Genève). Ši ceremonija skirta paminėti svarbų miesto istorijos įvykį – 1602 m. įvykusį Ženevos eskalados (L'Escalade) mūšį. Tą dieną, 1602 m. gruodžio 12-osios naktį, Savojos kunigaikščio kariai bandė paslaptimis įsiveržti į miestą, tačiau vietos gyventojai ir milicija juos sustabdė. Dabar kasmet, minint šią pergalę, miesto patrankininkų komanda iššauna iš senovinių patrankų, simboliškai paskelbdama Naujųjų Metų išvakarių pradžią ir paminėdama svarbią miesto istorijos datą. Ši tradicija atspindi Ženevos gyventojų drąsą ir atsidavimą savo miesto gynybai.

Yra tokia legenda miesto heroję, kiek ji tikra, o kiek pagražinta, sunku pasakyti. Ženevos eskalados (L'Escalade) mūšiu ir herojės vardas – Mada (Madame Royaume). Tai svarbiausias Ženevos istorijos įvykis, kurį vietiniai gyventojai švenčia iki šiol. 1602 m. gruodžio 12-osios naktį, Savojos kunigaikščio Karolio Emanuelio I kariai slapta bandė įsiveržti į Ženevą. Jie turėjo užlipti ant miesto sienų, kad galėtų atverti vartus. Tačiau narsioji moteris, vardu Mada, išgirdo ropščiančius karius ir supratusi, kas vyksta, griebė didelį, virtuvėje ant ugnies verdantį daržovių sriubos puodą ir išpylė jo turinį ant užpuolikų, lipančių ant sienos. Visi aplinkiniai kariai buvo apdeginti ir pasibaisėję, o kai kurie jų nukrito nuo sienos.  Mados veiksmas tapo ne tik vienu iš svarbiausių mūšio simbolių, bet ir įkvėpimu visam miestui. Šis herojiškas Mados poelgis prikėlė įspėjimą kitiems miestiečiams, kurie griebėsi ginklų, kad atremtų užpuolikus. Suvienytos Ženevos pajėgos, kurios apėmė vietinius gyventojus ir miliciją, sugebėjo atmušti ataką ir išsaugoti miesto nepriklausomybę.

Jonas Kalvinas (Jean Calvin, 1509–1564) buvo Prancūzų teologas ir pastorius, tapęs pagrindine figūra protestantų Reformacijos, dar vadinamos kalvinizmu. Jam teko gyventi ir veikti Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I valdymo laikais. Būdamas jaunas jis studijavo teisę ir humanitarinius mokslus Paryžiaus universitete. Nors iš pradžių jis buvo katalikas, vėliau priėmė protestantizmą ir bėgo nuo persekiojimų iš Prancūzijos. 1536 metais jis atvyko į Ženevą ir tapo šio miesto dvasiniu lyderiu. Dėl Kalvino mokymų miestas tapo religiniu centru ir gavo „Protestantų Romos“ vardą.

Nors daugelis turistų ieško Kalvino namo Ženevoje, kur jis būtų gyvenęs, tokio namo nėra. Yra Kalvino kolegija (Collège Calvin), buvęs miesto mokyklos pastatas, kuris buvo įkurtas Kalvino 1559 metais, tačiau jis nebuvo jo namai. Gali būti, kad žmonės sumaišo kolegiją su jo namais, nes tai yra senas, istorinis pastatas, susijęs su Kalvino gyvenimu ir veikla Ženevoje. Pastatas stovi pačiame Ženevos senamiestyje ir yra viena iš svarbiausių miesto istorinių vietų.

 

Tai tokie įspūdžiai apie Ženevą: įdomiau buvo sekti jos istorija ir apmąstyt jos objektus, nei pati ūkanotoji ir drėgna, kone rudeniškai nusiteikusi Ženeva.

 

Maištinga Siela