Sveiki, skaitytojai,
Mėgstu teatrų premjeras! Tada, atrodo, viskas būna
labai ypatinga, nes pirmojoje peržiūroje būna režisieriai, sukviesta visa
meninio darbo komanda, atsiranda kitoks santykis tarp aktorių ir žiūrovų,
nešamos gėlės ir nuotaika būna iš esmės pakili. Rugsėjo 26 dieną Klaipėdos
dramos teatre įvyko režisieriaus Árpád Schilling spektaklis, pastatytas
su Klaipėdos jauno teatru, „Mažasis Ejolfas“ pagal tikriausiai
garsiausio norvegų dramaturgo klasiko Henriko Ibseno pjesę.
Vengrų režisierius Árpád Schilling tikriausiai labai
myli Lietuvą, nes jau ilgą laiką čia dirbą. Asmeniškai labai seniai esu matęs
jo puikų ir tikrai labai įspūdingai aštrų pastatymą „Didis blogis“ pagal
Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Sąraše pas mane dar yra nematytas „Barbarai“, kurį
režisierius sukūrė su Valstybiniu jaunimo teatru. Kūrėjui ryšys su Klaipėda
tikriausiai ypatingas, nes čia jis nuo 2023 dirba teatro dėstytoju.
Lyginant su „Didžiu blogiu“, H. Ibseno adaptacija
atrodo ne tokia aštri. Pavadinčiau šokiruojančiai kukliu pastatymu, nes
scenografija tokia, kad jos beveik nėra. Visą laiką scenoje matome nuo žiūrovų
nugręžtą baltą klasikinę medinę kėdę, kuri tampa savotiška metafora, kurios
atramos stipinai gali reikšti savotiškas kalėjimo grotas ir plyšį, per kurį
stebime Ritos (aktorė Laima Akstinaitė) ir Alfredo (aktorius Donatas Stakėnas) nelaimingą
santuoką.
Noriu iškart pridurti, kad pjesės turinys – klasikų
klasika, nes Ibsenas labai mėgo vaizduoti netobulą šeimą, apgaubtą kokios nors
sunkios tragedijos ar subordinacijos. Kas skaitė Henriko Ibseno „Lėlių namai“,
gali daugmaž įsivaizduoti, koks „Mažojo Ejolfo“ turinys. Veiksmo nėra kažin
kiek daug, nes čia svarbi emocinė šeiminė įtampa, kuri kyla iš to, kad Ritai ir
Alfredui nesiginčijant nuskęsta jų neįgalusis sūnus Ejolfas. Dėl nelaimingo
atsitikimo Rita kaltina Alfredą, o Alfredas kaltina Ritą, nors galbūt yra iš
esmės kalti abu. Alfredas – rašytojas, vyras su didelėmis neįgyvendintomis
ambicijomis. Negalėdamas parašyti ir išleisti knygos, jis pasakoja Ritai, kad
nuo šiol leisis į keliones ir pats ugdys mažąjį Ejolfą, įdiegs jam geriausias
vertybes, sudės geriausius ir tauriausius lūkesčius (galimai dar vienas jo
projektas). Rita nusivylusi vyro egoizmu, pati ji negali savęs realizuoti, nes
visą energiją ir laiką atima sūnus ir jo negalia...
Autorius nagrinėja ir incesto atvejį. Alfredas iki
Ritos su savo seserimi Astra (aktorė Ieva Pakštytė) turėjo intymių santykių.
Asta ir šiandien prie jų labai prisirišusi, ji tebemyli Alfredą, o Alfredas po
sūnaus mirties, nebegalėdamas žiūrėti į Ritą, vėlei atgaivina jausmus seseriai
Astai... Pjesė emocionali, scenografijos atsisakymas labai nunuogino šeimos
tragediją, todėl lieka pabrėžti veikėjų jausmai, jų dinamika, auganti iš
aktorių vidinių resursų, beviltiškai griūvančių santykių schema, būdinga
Ibsenui. Kitaip sakant, režisierius Árpád Schilling neeksperimentuoja jokiomis
naujomis ar moderniomis teatro formomis, galimybėmis, išlieka ištikimas Ibseno klasikinio
teatro vizijai.
Viename interviu režisierius teigė: „Noriu
koncentruotis į aktorius, jų darbą, padėti publikai suvokti, kad ši pjesė
paremta aktorių pajėgumu, viskas ant jų pečių, šimtu procentų, psichologinė
pjesė su itin daug detalių, paslėptų minčių, tegul žiūrovai patys patyrinėja,
kodėl sumanymas – būtent toks.“ Kitaip ir nepasakysi, nes nieko šiame
spektaklyje beveik nepridengsi, aktoriai palikti perteikti visus savo aktorinio
meistriškumo variantus: tiek fizines, tiek psichofizines Ritos, Alfredo ir Astos
bei jaunuolio Borgheimo (Astos draugo) vaidmenų atlikėjams iš tikrųjų reikėjo
išgyventi ir patirti visą chaotišką jausmų sumaištį, nes kitaip spektaklis
neįvyktų. Manau, kad per premjerą jiems tai ir pavyko padaryti.
Šiame intymiame pasakojime yra daug destrukcijos, kylančios iš keršto,
pavydo ir ambicijų, skirtingų interesų, galima įžiūrėti ir šeimos vaidmenų
pagal atsakomybių pasiskirstymą hierarchiją, kuri išsekina, nėra teisinga. Kolizija
tikriausiai kyla iš to, kad nebelieka aistros, Alfredas ir Rita pernelyg
nutolsta dėl tų pačių socialinių vaidmenų šeimoje ir praranda įprastą trauką,
vadinasi, praranda ir kontrolę. Spektaklyje tiek Astai, tiek Ritai nors kartą
sumedėja kojas, jos nebegali kaip Ejolfas irgi vaikščioti – nuostabus psichofizinis
leitmotyvas, kuris apibrėžia suaugusiųjų neįgalumą ir priklausomybę. Nors pjesė
apie disfunkcinius santykius, tačiau spektaklio pabaiga – netikėta. Rita ir Alfredas
nori iškelti vėliavą, savo namuose priglausti papėdės miestelyje kenčiančius
svetimus beglobius vaikus. Kitaip sakant, tai gana viltingas spektaklis, kuris
sako, kad galima keisti gyvenimą, dedant pastangų ir atleidžiant, telkiant
valią, kantrybę galima išgyventi ne tik netekties skausmą, bet jį išgydyti,
pasidalinant savo gyvenimu su bendruomene. Tik kiti gali užpildyti tuštumą ir
beprasmybę, tad gelbėti kitų vaikus – galimybė Alfredui ir Ritai patiems
išsigelbėti.
Man labai patiko dramaturgija. Gal pats pastatymas
nėra kažin kuo labai įspūdingas, tačiau man suprantamas šis minimalizmas kaip „išnuoginimas“
to, ką paprastai dekoracijos slepia arba papildo, apibrėžia, pastiprina. Kartą
pamatyti siūlyčiau tiems, kurie mėgsta stiprią dramaturgiją, analizuoti veikėjų
gyvenimus, jų elgsenos priežastis, modelius ir ten atpažinti save.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą