Spektaklis "Galybė ir garbė", režisierius Dominykas Matulionis, Klaipėdos Pilies teatras

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Teatro sezonas netrukus man įsibėgės ir šįkart noriu pasidalyti asmeniais įspūdžiais ir pastebėjimais apie Klaipėdos Pilies teatro premjerinį spektaklį „Galybė ir garbė“, kurį režisavo Dominykas Matulionis (g. 1998). Tiesą sakant, beveik nieko apie šį jaunąjį kūrėją pernelyg nesu girdėjęs, tik tiek, kad už savo literatūrą yra pelnęs Lazdynų Pelėdos premiją, kuri teikiama pasižymėjusiems literatams iki trisdešimtmečio. Teatrinį išsilavinimą D. Matulionis įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete, kur baigė Teatro ir renginių režisūros bakalauro studijas bei Taikomojo teatro magistrantūrą. Pastaruoju metu, kaip suprantu, įsitvirtina tiek literatūros, tiek teatro pasaulyje kaip jaunosios kartos kūrėjas.

 

Kūrinio „Galybė ir garbė“ autorius – garsus XX a. anglų rašytojas ir dramaturgas Graham Greene (Grehemas Grynas), kurio kūryboje dažnai persipina moralinės dilemos, dvasiniai konfliktai ir politika. Teatro pjesei pritaikyto kūrinio veiksmas vyksta XX a. 4-ojo dešimtmečio Meksikoje, kur radikali valdžia teisiškai uždraudžia bažnyčią bei religiją. Siužeto centre – paskutinis slapstydamasis likęs „viskio kunigas“, kurį nepaliaujamai medžioja griežtas, revoliucingas valstybės leitenantas. Nors kunigas yra silpnas, nuodėmingas ir varginamas priklausomybės, jis vis tiek jaučia pareigą teikti sakramentus bei dvasinę pagalbą persekiojamiems žmonėms. Pagrindinė G. Gryno kūrinio idėja nagrinėja tikrojo šventumo, atsidavimo ir žmogiškojo trapumo santykį. Dramos autorius atskleidžia, kad tikroji dvasinė stiprybė bei tikėjimas dažnai atsiskleidžia ne tobuluose, o nuodėminguose ir klystančiuose žmonėse.

 

Žiūrėdamas D. Matulionio pastatymą buvau ištiktas deja vu. Tikrai šią medžiagą esu kažkur jau seniai praeityje matęs! Siužetas ir veikėjas man atpažįstami, tačiau atmintis niekaip neatgamino iš kur. Ši pjesė buvo ne kartą ekranizuota kaip filmas, paskutinysis pastatymas 1961 m., kurį režisavo kino režisierius Marc Daniels, tačiau net pažiūrėjęs filmuotą ištrauką, negaliu atgaminti, kad būčiau matęs būtent šį filmą. Nepaisant visko, man buvo aiški pagrindinio veikėjo kunigo vidinė drama ir Meksikos politiniai kontekstai. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė Klaipėdos dramos aktorius Vaidas Jočys, perteikęs nuoširdžiai nuodėmes ir nuopuolį pripažįstančio kunigo gyvenimą. Nepaisant to, kad leitenantas (aktorius Jonas Baranauskas) įsivelia pabaigoje į įdomų kalinio ir karininko, tikinčiojo ir ateisto disputą, vis teikdami žiūrovams apgaulingos vilties, kad kunigas savo klystkelių prisipažinimu kažin kaip pažadins humaniškumą ir atjautą, tačiau stebuklas neįvyksta ir kunigas nuteisiamas mirties bausme. Visuomenė susidoroja su nuoširdžiai atgailaujančiais taip, kaip teismų sistema susidoroja su Merso iš A. Camus romano „Svetimas“, taip kaip šeimos lūkesčiai pražudo Zamzą F. Kafkos apsakyme „Metamorfozė“.

 

Visgi spektaklis turi ir šviesiąją dedamąją: kunigas atsisako parodomosios kunigo vaidmens. Patekęs į kalėjimą jis nori išgerti, o ne priėminėti išpažintis, todėl yra apsiaunamas kalinio ir išvadinamas eretikų. Nepabėgęs iš šalies, kunigas suvokia, kad pasirinko būti arčiau žmonių, o ne Dievo, nes per jį veikianti dievo ranka yra reikalingesnė užguitiems žmonėms, nei svetur. Kitaip sakant, kunigas pamažu atsisako meluoti, nors jį ir kamuoja praeities šmėklos, nuolat girdi jų žingsnius, kaukšėjimą, trupančius akmenis, jie grįžta akli į jo vaizdinį kaip sąžinės budeliai, tačiau tikrasis veikėjo išsilaisvinimas įmanomas tik tada, kai jis tampa sau ir pasauliui atviras kaip žaizda. Scenoje įvyksta klasikinis atsivertimas: pralaimėjęs prieš visuomenę veikėjas staiga nugali pats save ir tokiu būdu tampa laisvas, nors ir paaukoja gyvastį.

 

Spektaklyje vaizduojami Meksikos istoriniai kontekstai. Žmonės čia bėga ir gelbėjasi per akmeningus kalnų kelius basi, bando išgyventi provokuodami ir maištaudami prieš radikaliuosius diktatūros budelius, kuriems religija ir tikintieji yra sisteminiai priešai. Pjesė tarsi matrioška talpina pasaulį pasaulyje: individai kovoja prieš diktatūrą ir režimą, kunigas kovoja prieš savo veidmainiškumą ir netiesą. Saikingoje scenografijoje, kurioje akmenukai ir akmenys metaforiškai rieda, kaukši, krenta veikėjams iš rankų simbolizuoja trupantį ir yrantį iliuzijų pasaulį, atveriantį žmogaus poreikį artėti prie Dievo. O prie juo artėti įmanoma tik tada, kai pats sau lieki ištikimu.

 

Spektaklis nėra novatoriškas, režisierius nežaidžia inovatyviomis teatro formomis, neinterpretuoja kažin kaip kitaip pjesės medžiagą, tiesiog, sakyčiau, gana išlaikyta ir nusistovėjusia tradicine teatro kalba byloja klasikinės pjesės idėjas ir ištarmes. Spektaklis, nors ir nesudėtingas, tačiau jis, manau, vis dar aktualus šių dienų kontekste, kai vyrauja mūsų dabarties visuomenėje politinė ir pilietinė poliarizacija, kai visi skuba užimti gynybinę savo įsitikinimų frontą, negirdėti kitų, gindami savo tiesos kaukę tarsi ji būti pati svarbiausia. Sąžiningas santykis išlaisvina. Viena radikaliausių kunigo minčių, išsakytų scenoje, yra tai, kad džiaugsmas neįmanomas be skausmo ir kančios, vadinasi, džiaugsmas yra skausmo dalis. Gana sofistinė ir paini dviprasmybė, tačiau šiame paradokse juk yra egzistencialistinė, sakyčiau, prasmė: veikėjas didžiausiame savo paklydime, sumokėdamas didžiausią kainą, atgauna dvasios ramybę ir tai tampa scenoje tikrosiomis kunigo mišiomis, jo asmeniniu nuopuoliu ir prisikėlimu, kitaip sakant, galybe ir garbe.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Namai", režisierė Livija Krivickaitė, Klaipėdos Taško teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis dar prisimenu Klaipėdos Taško teatro smagiai nuotaikingą spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, tad ir šį rudenį ėmiau dairytis, ką gero ir įdomaus dar galiu pamatyti patogiu sau laiku iš Taško teatro pasirodymų. Šįkart mano dėmesį patraukė jaunos režisierės ir aktorės Livijos Krivickaitės dokumentuotas tikrais įvykiais spektaklis „Namai“, kurio premjera įvyko dar pernai – 2024 vasario 14 dieną.

 

Spektaklio genezę puikiausiai perteikia citata iš 15min.lt: „ <...> svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį: ,,Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau „rašysiu apie tai pjesę“ – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina. Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino virš 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.“

 

Nuo pat pradžių scenografija dvelkia labai rūsčiomis ir tamsiomis spalvomis. Scenoje – ilgas juoda staltiese padengtas stalas, kuris kartu primena ir gedulą, ir niūrų bendruomeniškumą – tai derybų, kompromisų vieta; erdvė, apie kurią sukasi beglobių vaikų (Mantuko, Dovilės, Gintarės ir Justo) gyvenimas, kuriuos prižiūri socialinė darbuotoja Rūta, pati kadaise užaugusi panašiuose vaikų namuose, ir namų savininkė Alma, kurios vaidmenį atliko kviestinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė. Aplinka primena gedulą, tačiau šiems vaikams, kaip teigia veikėja Alma, sunkiausia yra čia ateiti, o kitąkart – iš čia išeiti sulaukus pilnametystės. Sekdami vieno pagrindinio veikėjo Justo istoriją, tą galų gale ir pamatome. Justas dramatiškai pamini savo gimtadienį, jam sudedamos keptuvės, virdulys, lygintuvas, to, ko normaliam žmogui savarankiškame gyvenime reikia, tačiau Justui šios dovanos ir gimtadienis reiškia atsiskyrimą, bendruomenės, kuri atstoja šeimą, netekimą, todėl jis elgiasi agresyviai, keikiasi, svaido dovanas, nepriima tikrovės, nes ji pernelyg žiauri. Visas spektaklis ne tik dokumentuotas, bet labai aiškiai remiasi pagrįstais beglobių vaikų psichologiniais momentais, kurie charakterizuoja sugniuždytą ir atskirtą žmogų nuo tėvų.

 

Viena jautriausių spektaklių vietų, kai Alma, pasisukusi į žiūrovus, pasakoja apie tai, kad šitiems vaikams tėvai (nusigėrę, palikę juos likimo valioje ir kt.) yra šventi, apie juos negalima nieko blogo sakyti ir netrukus tai iliustruojama sceniniais pavyzdžiais. Tai reprezentacinio, šiek tiek paskaitą su analizės pavyzdžiais primenanti spektaklio struktūra, kurioje viskas daugmaž reflektuojama Almos arba šalia įsikūrusios mažosios scenos veikėjų, kurie pasakoja žiūrovams iš suaugusiųjų perspektyvos apie savo kadaise patirtą gyvenimą vaikų namuose. Iš tikrųjų spektaklis „eina pakaitomis“: pokalbių šou keičia mizanscenos ir etiudai iš vaikų namų ir taip sukuria gan jautrų kalbėjimą apie socialinį pažeidžiamumą.

 

Nors spektaklis, anot režisierės, kviečia visų ieškoti bendrų atsakymų, tačiau būtent analizės principas nepalieka jokių interpretacijų. Pasirinktas, sakyčiau, saugiausias ir klasiškiausias spektaklio variantas – supažindinti ir atskleisti. Tai nėra spektaklis, kuris provokuoja, turi ką nors paslėpto ar kokią netikėtą strategiją, kurios nebūsite matę. Manau, pati dokumentinė medžiaga įpareigojo atsisakyti triukų ir išlikti su autentiška medžiaga pagarbiems ir jautriems.

 

Tad manau, spektaklis „Namai“ savo uždavinius įgyvendino gerai, pats keliose vietose graudinausi, nes labai lengva susitapatinti, įsijausti ir galų gale atjausti. Įdomūs ir gerai parašyti buvo suaugusiųjų kalbėtojų dialogai ir monologai, išreikšti jau kaip suaugusių žmonių, bet taikliai per manierą ir užuominas apie nesaugų ir neužtikrintą socialinį gyvenimą (pavyzdžiui, vyrukas eidamas darbintis net nesugalvojo pasirišti kaklaraiščio, nes niekada neaugo tokioje terpėje, kad šis atributas būtų reikalingas), rodo, kad iš esmės vaikų namų patirtys yra gyvos tol, kol gyvas žmogus, jos pasireiškia socialiniame ir asmeniniuose gyvenimuose. Didžiausias atskaitos taškas, kaip ir Vandos Juknaitės eseistikoje „Išsiduosi. Balsu“ apie darbą su beglobiais vaikais, tebėra ir šiame spektaklio prasmių audinyje – orumas. Niekas iš beglobių nenori gailesčio, kad ir kokie jie bebūtų, kad ir miegantys ant skudurų krūvos, jie visi, tie vaikai ir suaugę be tėvų, jie labiausiai nepriima gailesčio, nes jiems tai atrodo, kad jie menkesni už kitus. Paprasčiausiai savigarbos psichologija ir gynyba taip veikia.

 

Man patiko šio spektaklio jautrumas ir niuansuotas pagrįstas psichologizmas, ne iš piršto laužtas, o matytas ir literatūroje bei dokumentiniuose filmuose. Scenoje kaip sudarkytos vaikystės ir nutrūkusių vaikų ir tėvų santykių simboliu tampa sudraskytas pliušinis meškinas, paprasta, bet taikli vaikų dvasinės būsenos raiškos detalė, įsiterpusi į buitį ir į naktinius košmarus, meškinas kaip paguoda ir kraugeriškas persekiotojas to, kas iš jų buvo amžiams atimta.

 

Viena iš veikėjų (Rūta) puikiai iliustruoja savo išpažintyje ir likusios visuomenės santykį ir požiūrį. Pavyzdžiui, „Išsipildymo akcijos“ paviršutiniškumą ir grimasas, kurios tik reklamiškai visuomenei pristato tariamą gerumą, o visas likusias 364 metuose dienų tenka nugyventi pamirštam. Visų pasaulio problemų neišspręsi ir kiekvieno neišgelbėsi, tai suvokia kiekvienas spektaklį žiūrintis žmogus, bet vis tiek jautriai pateiktas esminis klausimas, kai Rūta pasako, kad ji nekalta, jog yra su tokia savo gyvenimiška patirtimi, o ar mes prie viso to kaip nors prisidedame? Koks mūsų vaidmuo ir ką jaučiame, kai 5 eurus pervedame „Išsipildymo akcijai“? Jaučiamės nuraminę kažką savyje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Mažasis Ejolfas", režisierius Árpád Schilling, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu teatrų premjeras! Tada, atrodo, viskas būna labai ypatinga, nes pirmojoje peržiūroje būna režisieriai, sukviesta visa meninio darbo komanda, atsiranda kitoks santykis tarp aktorių ir žiūrovų, nešamos gėlės ir nuotaika būna iš esmės pakili. Rugsėjo 26 dieną Klaipėdos dramos teatre įvyko režisieriaus Árpád Schilling spektaklis, pastatytas su Klaipėdos jauno teatru, „Mažasis Ejolfas“ pagal tikriausiai garsiausio norvegų dramaturgo klasiko Henriko Ibseno pjesę.

 

Vengrų režisierius Árpád Schilling tikriausiai labai myli Lietuvą, nes jau ilgą laiką čia dirbą. Asmeniškai labai seniai esu matęs jo puikų ir tikrai labai įspūdingai aštrų pastatymą „Didis blogis“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Sąraše pas mane dar yra nematytas „Barbarai“, kurį režisierius sukūrė su Valstybiniu jaunimo teatru. Kūrėjui ryšys su Klaipėda tikriausiai ypatingas, nes čia jis nuo 2023 dirba teatro dėstytoju.

 

Lyginant su „Didžiu blogiu“, H. Ibseno adaptacija atrodo ne tokia aštri. Pavadinčiau šokiruojančiai kukliu pastatymu, nes scenografija tokia, kad jos beveik nėra. Visą laiką scenoje matome nuo žiūrovų nugręžtą baltą klasikinę medinę kėdę, kuri tampa savotiška metafora, kurios atramos stipinai gali reikšti savotiškas kalėjimo grotas ir plyšį, per kurį stebime Ritos (aktorė Laima Akstinaitė) ir Alfredo (aktorius Donatas Stakėnas) nelaimingą santuoką.

 

Noriu iškart pridurti, kad pjesės turinys – klasikų klasika, nes Ibsenas labai mėgo vaizduoti netobulą šeimą, apgaubtą kokios nors sunkios tragedijos ar subordinacijos. Kas skaitė Henriko Ibseno „Lėlių namai“, gali daugmaž įsivaizduoti, koks „Mažojo Ejolfo“ turinys. Veiksmo nėra kažin kiek daug, nes čia svarbi emocinė šeiminė įtampa, kuri kyla iš to, kad Ritai ir Alfredui nesiginčijant nuskęsta jų neįgalusis sūnus Ejolfas. Dėl nelaimingo atsitikimo Rita kaltina Alfredą, o Alfredas kaltina Ritą, nors galbūt yra iš esmės kalti abu. Alfredas – rašytojas, vyras su didelėmis neįgyvendintomis ambicijomis. Negalėdamas parašyti ir išleisti knygos, jis pasakoja Ritai, kad nuo šiol leisis į keliones ir pats ugdys mažąjį Ejolfą, įdiegs jam geriausias vertybes, sudės geriausius ir tauriausius lūkesčius (galimai dar vienas jo projektas). Rita nusivylusi vyro egoizmu, pati ji negali savęs realizuoti, nes visą energiją ir laiką atima sūnus ir jo negalia...

 

Autorius nagrinėja ir incesto atvejį. Alfredas iki Ritos su savo seserimi Astra (aktorė Ieva Pakštytė) turėjo intymių santykių. Asta ir šiandien prie jų labai prisirišusi, ji tebemyli Alfredą, o Alfredas po sūnaus mirties, nebegalėdamas žiūrėti į Ritą, vėlei atgaivina jausmus seseriai Astai... Pjesė emocionali, scenografijos atsisakymas labai nunuogino šeimos tragediją, todėl lieka pabrėžti veikėjų jausmai, jų dinamika, auganti iš aktorių vidinių resursų, beviltiškai griūvančių santykių schema, būdinga Ibsenui. Kitaip sakant, režisierius Árpád Schilling neeksperimentuoja jokiomis naujomis ar moderniomis teatro formomis, galimybėmis, išlieka ištikimas Ibseno klasikinio teatro vizijai.

 

Viename interviu režisierius teigė: „Noriu koncentruotis į aktorius, jų darbą, padėti publikai suvokti, kad ši pjesė paremta aktorių pajėgumu, viskas ant jų pečių, šimtu procentų, psichologinė pjesė su itin daug detalių, paslėptų minčių, tegul žiūrovai patys patyrinėja, kodėl sumanymas – būtent toks.“ Kitaip ir nepasakysi, nes nieko šiame spektaklyje beveik nepridengsi, aktoriai palikti perteikti visus savo aktorinio meistriškumo variantus: tiek fizines, tiek psichofizines Ritos, Alfredo ir Astos bei jaunuolio Borgheimo (Astos draugo) vaidmenų atlikėjams iš tikrųjų reikėjo išgyventi ir patirti visą chaotišką jausmų sumaištį, nes kitaip spektaklis neįvyktų. Manau, kad per premjerą jiems tai ir pavyko padaryti.

 

Šiame intymiame pasakojime  yra daug destrukcijos, kylančios iš keršto, pavydo ir ambicijų, skirtingų interesų, galima įžiūrėti ir šeimos vaidmenų pagal atsakomybių pasiskirstymą hierarchiją, kuri išsekina, nėra teisinga. Kolizija tikriausiai kyla iš to, kad nebelieka aistros, Alfredas ir Rita pernelyg nutolsta dėl tų pačių socialinių vaidmenų šeimoje ir praranda įprastą trauką, vadinasi, praranda ir kontrolę. Spektaklyje tiek Astai, tiek Ritai nors kartą sumedėja kojas, jos nebegali kaip Ejolfas irgi vaikščioti – nuostabus psichofizinis leitmotyvas, kuris apibrėžia suaugusiųjų neįgalumą ir priklausomybę. Nors pjesė apie disfunkcinius santykius, tačiau spektaklio pabaiga – netikėta. Rita ir Alfredas nori iškelti vėliavą, savo namuose priglausti papėdės miestelyje kenčiančius svetimus beglobius vaikus. Kitaip sakant, tai gana viltingas spektaklis, kuris sako, kad galima keisti gyvenimą, dedant pastangų ir atleidžiant, telkiant valią, kantrybę galima išgyventi ne tik netekties skausmą, bet jį išgydyti, pasidalinant savo gyvenimu su bendruomene. Tik kiti gali užpildyti tuštumą ir beprasmybę, tad gelbėti kitų vaikus – galimybė Alfredui ir Ritai patiems išsigelbėti.

 

Man labai patiko dramaturgija. Gal pats pastatymas nėra kažin kuo labai įspūdingas, tačiau man suprantamas šis minimalizmas kaip „išnuoginimas“ to, ką paprastai dekoracijos slepia arba papildo, apibrėžia, pastiprina. Kartą pamatyti siūlyčiau tiems, kurie mėgsta stiprią dramaturgiją, analizuoti veikėjų gyvenimus, jų elgsenos priežastis, modelius ir ten atpažinti save.

 

Jūsų Maištinga Siela