Filmas: "Pašiūrė" / "Trobelė" / "The Shack"

Sveiki,

Kai prieš septynerius metus lietuviškai pasirodė Wm. Paul Young knyga „Trobelė“, visi bėgo jos pirkti ir skaitė ją daugelis net autobuse – reto fenomeno knyga su detektyviniais elementais apie atleidimą ir „susitikimą“ su Dievu. Neseniai šį alegorinį kūrinį ekranizavo Holivudas, pristatęs kaip filmą „Pašiūrė“ arba „Trobelė“ (angl. The Shack) (2017).

Kiek pamenu, knyga man išties patiko dėl greito skaitymo ir įsitraukimo, tačiau, kaip ir daug žadančios paantraštės apie gyvenimo pasikeitimus, tebuvo dar vienas reklaminis triukas. Niekas po šios knygos, o tuo labiau po šio „prasmingo“ filmo žmogaus gyvenime nepasikeis. Knyga, žinoma, turi didesnė įtaigos ir poveikio, nei šis filmas. Filmo scenarijus gal kiek ir intriguoja, tačiau filmo realizavimas ganėtinai pataikaujantis masinės kultūros vartotojams. Veikiau filmas išėjo kaip gražiai patrauklus paveiksliukas, nei sakralus ir netikėtas alegoriškas kūrinys.

Nufilmuotas stačiai nuvalkiota holivudine maniera, mano galva, kiek nustekeno pačią istoriją. Filosofinė gelmė ir negalėjo būti kažin kokia beribė, nes pati knyga, gerai ją paknebinėjus, afišuoja labiau idėjinę formą, o ne turinį. Pagrindinį vaidmenį sukūrė puikusis „Įsikūnijimo“ (2009) aktorius Sam Worthington bei „Oskaro“ laureatė Octavio Spencer, kurie iš esmės pademonstravo neįsimenančius vaidmenis, kadangi juose daug teatrališkumo, pauzavimo ir kitų negyvų dalykų, kurių pilna holivudinio turinio filmuose. Bet ko gi norėti iš tokio fantastinio filmo? Tai tarsi naujasis Piteris Penas tik kiek kitoks patosas. Iš esmės filmas labai tinkantis šeimai, nes jo istorija apima įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovų amplitudę, tačiau norintiems įdomesnio turinio, manau, kad yra tikrai vertesnių ir geresnių filmų už „Pašiūrę“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjų upė" / "Wind River"

Sveiki,

Būna tokių mistinių kriminalinių filmų, nuo kurių negalima atitraukti akių ir būna tokių, kur darydamas arbatą virtuvėje jauti, kad nieko pernelyg nepraleisi, tai filmas „Vėjų upė“ (angl. Wind River) (2017) yra vienas iš tokių.

Tiesą sakant, ilgą laiką atmečiau visus žinomiausius režisieriaus Taylor Sheridan darbus: „Sicario“ man pasirodė pernelyg lėkšta ir sureikšminta drama apie narkotikų prekeivius, o štai Kino pavasaryje pristatyta „Bet kokia kaina“ (2016) absoliučiai buvo nuobodi, kad net nebaigiau žiūrėti. Šiaip paskutiniu metu nesu pakantus režisieriams, kurie mane nesužavėjo bent iš dviejų filmų ir esu linkęs praleisti, tačiau dėl aktorės Elizabeth Olsen ryžausi visgi pažiūrėti „Vėjų upę“ ir galiu pasakyti, kad filmas gal ir nesužavėjo, tačiau pakankamai vietomis intrigavo, kad pamirščiau arbatą.

Kriminalinė drama sniegynuose apie kerštą, netektis ir atleidimą. Filmas labai lėtas, įtampa kuriama ne tiek per trilerį, kiek per žmogaus vidinę kančią, todėl juosta turi nemažai dramos prieskonių, bet būtent kriminaliniai niuansai verčia filmą žiūrėti iki pabaigos. Niekas čia nei šokiruoja, nei labai itin kažko audrina: filmas nufilmuotas visgi standartiškai ir čia nagrinėjama kiek pernelyg tipinė tema. Akivaizdu, kad realybėje veikėjai elgtųsi ir kalbėtų kiek kitaip, todėl po šiaurietišku šalčiu dvelkia negyvumas, netikrumas, pasakos motyvas, kurį jau esame regėję kituose „rimtuose“ ale Holivudo projektuose, kurie būtinai prisirausia iki vienokios ar kitokios „Oskaro“ nominacijos.

Tiesą sakant, „Oskaro“ čia neįžvelgiu, nors temos gana biblijinės ir rimtos, tačiau perteikimas kiek pabodęs, nuvalkiotas kaip ir kituose pernelyg rimtai priimamuose šio režisieriaus filmuose. Unikalumo ir to užtaiso, kurio norėtųsi visgi pritrūko ir „Vėjų upėje“, tačiau daug ką atperka filmo atmosfera, indėnų etninis rezervatas, kuris ale suokalbiškai potekstėmis byloja apie rasistines problemas, tačiau visumoje veikėjai kalbantys ištęstomis pauzėmis toli gražu įtaigos pačiai istorijai neduoda, o „pauzių estetika“ kažin, ar tokiai istorijai reikalinga. Žiūrėti galima, tačiau ypatingo žvilgsnio ir pritrūko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šokis su vilkais" / "Dances with Wolves"

Sveiki,

Yra filmų, kurių niekaip negaliu pažiūrėti. Kiek ruošiausi šiam trijų valandų epui? Kokius ketverius metus. Taigi „Šokis su vilkais“ (angl. Dances with Wolves) (1990), pelnęs net septynis „Oskarus“, įskaitant ir geriausią režisūrą bei metų filmą, iki šiol yra neblėstanti klasika, aktoriaus ir režisieriaus Kevin Costner karjeros viršukalnė. Kuo šiandien šis „senukas“ filmas gali dar būti įdomus?

Visų pirma, niekas nebekuria tokių panoraminių filmų su ta dešimto dešimtmečio maniera, kai svarbus kultūrinis kontekstas, ne tik skubėti „sudominti“ žiūrovą, kad jis nespėtų perjungti kanalo ar išeiti iš kino salės, bet ir pasakoti tai, kas iš esmės svarbu pačiam režisieriui. Na, taip, tokių filmų dar sukuriama, bet jie jau kitokie... O filmai apie indėnus? Dabar tikriausiai negali būti nieko nuobodžiau, tačiau yra filmų, kuriuos verta pamatyti ir „Šokis su vilkais“ yra vienas iš jų.

Trijų valandų istorija iš pradžių gali pasirodyti labai „lėta“ ir pasakojanti apie asketišką Pilietinio karo laikų herojų, kuris „įsilieja“ į indėnų gyvenimą, pamažu tampa jų draugu, įsimyli ir visgi negali pamiršti, kad jis baltasis. Dėmesys, neskubėjimas ir noras perteikti laukinių vakarų peizažą yra meistrystės požymis, leisti gyventi prerijose žiūrovui, stebėti vilką, čionykščius papročius ir jausti, kad viskas trapu ir viso to jau seniai nebėra. Epas nepretenzingas, tačiau išvystytas: rasite ir meilės istoriją, ir kultūros sangrūdos, ir vietinių indėnų nesantaikos, ir jausmų, ir peizažo, ir jausmo, kad kinas neišlupo kažką iš gyvenimo, bet sukūrė iliuziją, kad jame esti atskiras gyvenimas, panašiai kaip „Rudens legendos“ ar „Forestas Gampas“, taip ir šiame filme yra tos dvasios, dėl kurios ir verta žiūrėti šį filmą. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela