Sveiki,
„Aš negaliu gyventi be savo kūrybos. Tačiau
niekada jos nekeliu aukščiau visko. Kita vertus, jei man jos reikia, tai tik
todėl, kad jos negalima atskirti nuo mano bičiulių, ir ji leidžia man, tokiam,
koks esu, gyventi kartu su jais. Kūryba yra priemonė paliesti kuo daugiau
žmonių, siūlant jiems bendrą džiaugsmų ir kančių patirtį. Ji įpareigoja
menininką nebūti nuošalyje; ji pajungia jį kukliausiai ir universaliausiai
tiesai.“ Albert
Camus
Nobelio kalbos, kurią Alberas Kamiu pasakė 1957 m.
Stokholme, esmė – tai ne tik asmeninis pasididžiavimas, bet ir gilus
susivokimas rašytojo atsakomybėje. Kalba prasidėjo nuo padėkos už įvertinimą,
tačiau greitai perėjo prie kur kas platesnių temų, pabrėžiant, kad menas nėra
tik malonumas, o atsakomybė, kurios reikia imtis. Kamiu atsisakė minties, kad
menininkas yra atsiskyrėlis, užsidaręs savo kūryboje. Vietoj to, jis teigė, kad
menininkas privalo jausti solidarumą su savo laiku ir jo žmonėmis, o meno tikslas
– tarnauti tiesai ir laisvei.
Kamiu pabrėžė solidarumo svarbą. Jis tikėjo, kad rašytojas negali likti
abejingas kančioms ir neteisybei, egzistuojančiai pasaulyje. Meno misija – ne
tik grožėtis, bet ir protestuoti, atsispirti priespaudai ir atskleisti
neteisybę. Kamiu tvirtino, kad tikrasis menas yra tas, kuris atsisako melo ir
tarnauja tiems, kurie kenčia. Jis atmetė „lengvą“ meną, kuris ignoruotų
socialines ir politines problemas, ir kvietė menininkus tapti „tikinčiais“ ir
įsitraukusiais į kovą už geresnį pasaulį.
Šioje kalboje Kamiu pateikė savo moralinę ir etinę
menininko programą. Jis teigė, kad rašytojo uždavinys – ne kurti utopijas, bet
atskleisti realybę, jos skausmą ir grožį. Kamiu teigė, kad menas yra ne tik
refleksija, bet ir veiksmas. Tai yra būdas aktyviai dalyvauti visuomenės
gyvenime, ne pasiduodant beviltiškumui, bet ieškant prasmės ir vilties net ir
tamsiausiomis akimirkomis. Jo kalba, kaip ir jo kūryba, spinduliuoja ne
cinizmu, o humanistiniu tikėjimu žmogaus orumu ir jo gebėjimu atsispirti absurdui.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą