Knyga: Antonas Čechovas "Trys seserys"

 Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, kas buvo įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904) dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ )? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra, reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.

 

Labai geras šitai subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia, kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma. Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.

 

Apie kitokią laisvę A. Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus, tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima gyvenimo džiaugsmą.

Antonas Čechovas

 

Iš vienos pusės, galima sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir, rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir likusios seserys.

 

Nors ši puiki pjesė ir apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“ Čechovo pjesės veikėjų prognozę.

 

„VERŠININAS

Apie ką? Pasvajokime... pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.

 

TUZENBACHAS

Ką gi? Po mūsų žmonės skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ – ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.

 

Ir išties, kai pabaigi skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Philippe Claudel "Brodekas"

Philippe Claudel. „Brodekas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018. – 288 p.

Sveiki, skaitytojai,

Knygų mugėje įsigyta prancūzų rašytojo Philiuppe Claudel knyga Brodekas (pranc. Le Rapport de Brodeck), pasirodžiusi Prancūzijoje 2007 metais beregint užkariavo skaitytojų dėmesį, jai buvo skirta prestižinė Goncourt‘o literatūrinė premija. Rašytojas lietuviams turėtų būti žinomas iš išversto romano Pilkosios sielos. Taigi praėjo dešimtmetis ir mes pagaliau Brodeką turime lietuviškai. Ar aktuali ši knyga šiandien? Literatūra apie holokaustą, kai tokių knygų turime tiek, kad nors vežimu vežk, kuo begali nustebinti Ph. Claudel literatūra? Visgi gali, patikėkite.

Su šiuo rašytoju susipažinau prieš kokius penkerius metus visai ne kaip su rašytoju, o kaip scenarijaus autoriumi filme Taip ilgai tave mylėjau (pranc. Il y a longtemps que je t‘aime) (2008), kuris panašiai kaip ir Brodekas konstruojamas per paslapties žaismę – į miestelį grįžta moteris, tačiau ilgą laiką neatskleidžiama, kur ji buvo dingusi ir ką ji padarė, kad visi aplinkiniai nuo jos nusigręžia. Įspūdingas filmas neliko nepastebėtas ir jis išlieka atmintyje gana ilgai, nuo šiol Brodekas taip pat išliks dar ilgai.

Apie holokaustą kitaip – be žodžių žydas ir holokaustas – to tikrai nerasite visame tekste. Pirmoji knygos dalis išties užburianti, nes šitaip sukurti paslaptingą, mistinę atmosferą, kuri primintų brolių Grimų siaubo pasakų atmosferą, išties stulbina. Stulbina, kad ji pritaikyta Brodekui, išgyvenusiam ir grįžusiam į atokų tarp kalnų įsikūrusį kaimą, kur dar vyrauja prietarai ir viduramžiško-gotikinio stiliaus atmosfera. Tai istorija lyg pasaka su siaubo elementais, itin tapybiška ir kinematografiška, tačiau autorius nėra linkęs perspausti mistifikavimo ir išlaiko realumo įspūdį.

Siaubo atmosfera nei pernelyg etninė, nei pernelyg mitologinė, o siaubą daugiausiai kuria paslaptingas kaimelio žmonių elgesys. Tie žmonės reikalauja parašyti Brodeko raportą apie Anderer (Kitas) mirtį. Tūkstantis ir viena naktis elementai išryškėja, kai Brodekas diena iš dienos, spaudžiamas psichologiškai aplinkinių, imasi rašyti raportą ir pamažu mintimis vis grįžta į koncentracijos stovyklą, apmąsto žmogaus vertybių, moralės ir apskritai žmogiškumo istoriją.

Taigi pirmoji knygos pusė kaip brolių Grimų pasaka įtraukia, vėliau (nori nenori) autorius visgi priartėja prie Primo Levi, Balio Sruogos esminės ir atviros pasakojimų fabulos, sukeldamas išpūsto burbulo įspūdį – tikrasis siaubas nėra toji kaimo atmosfera, tikrasis siaubas yra suluošinta Brodeko siela, nukankintas jo žmogiškumas. Stovykloje jis buvo laikomas kaip šuva ir netgi miegodavo su šunimis savo skirtoje būdoje, jo psichologiniai veiksmai po stovyklos niekada nebebus tokie žmogiški, nes jie iškreipti patirto siaubo, asmens sunaikinimo galios. Nepaisant visko, atrodo, kad Brodekas nebe vienintelis kaime, kuris turi tvirtas ir geras vertybines nuostatas – jis net neprisideda prie atvykėlio nužudymo, atrodo, kad mąsto aukštų vertybių kriterijais, tad skaitytojas nuolat jaučia simpatiją Brodekui.

Rašytojas Philippe Claudel.

Esminis dalykas, kuo skiriasi šis romanas nuo kitų holokausto temos romanų būtų egzistencinis klausimas, o kaip gyventi po to? Kaip gyventi po to, kai būta susitaikyta su mirtimi, paneigiant viską, kas žmogiška, atmetant Dievo egzistavimą, tikėjimą geresniu pasauliu? Ar apskritai įmanoma toliau būti žmogumi, grįžti į šeimą ir gyventi kaip anksčiau? Žinoma, atsakymas gana paprastas – neįmanoma, tačiau romane svarbiausia yra Brodeko pastangos rūpintis šeima, savo suluošinta psichiškai žmona bei dukrele. Pastangos imituoti, kad nieko nenutiko, ištremti iš atminties praeities įvykius, o raporto rašymas tampa tarsi baisiu Pandoros skrynios raktu į sugrįžimą į praeities dienas. Nuo savęs nepabėgsi, bylote byloja Brodeko personažas.

Kalbant apie romano fabulą – ji išvarpyta kaip asociatyvi žmogaus atmintis. Laiko šuoliai, fragmentiški pasakojimai, kurie nutrūksta, o po to vėl susijungia, sudarydami pasąmonės srauto įspūdį, tačiau toks „skylėtas“ pasakojimas neatrodo pernelyg chaotiškas, jis konstruktyvus ir turintis tematiškai prasminių keletą jungčių. Viena iš jų, žinoma, yra gyvenimas po genocido, o kita – kitoniškumo priėmimas. Miestelio žmonės gana vienodi, jie kaip elitas, kaip ir bet kuri lokali kultūrinė aplinka, nėra linkusi įsileisti naujų asmenų. Tradicijų pasaulis žiaurus, nes jis nepalankus kitokiems. Brodekas nėra išimtis, o tuo labiau Anderer.

Romanas lyg ir sako prieštaringus dalykus, kuriuos diktuoja pakitusios aplinkybės, nes būtent nuo aplinkybių priklauso žmonių elgesys. Užėjus sunkmečiui tie patys gerieji žmones nedelsiant paaukotų savo artimą, atskiriant jį dėl išvaizdos, tautybės ar net dėl to, kiek laiko jis gyvena bendruomenėje. Taigi romanas kartu pasakoja apie nepritapimą arba paviršutinišką pritapimą bendruomenėje, šią jungtį galima sieti apskirtai su žydais, kurie buvo išsibarstę po visą Europą ir neturėjo savo valstybės, kad ir kokie paslaugūs ir mieli, jie buvo amžinai atėję iš kitur. Kur viso to niekinimo ir paviršutiniškumo šaknys?

Anderer savo piešiniais atskleidžia kaimelio žmonių paslaptis: „Jei tai ne įrodymas, tai kas tada? Jie buvo sudraskyti į daugybę skiaučių, paversti pelenais, nes savaip pasakojo tuos dalykus, kurių niekad nebūtų nevalia išsakyti, atskleidė tiesą, kuri buvo užgniaužta (p. 240).“ Tiesos sakymas tampa viena didžiausių romane savęs sunaikinimo priežasčių.

Daug moralinių aspektų galima įžvelgti romane, kuriame rasite literatūrinius vertingus aspektus: pasakojimo stilių, prasmių gelmę, žaismę, bauginančią atmosferą, paslaptis, bet svarbiausia – žmogaus egzistencinį pamatą. Esminis šios knygos gerasis aspektas būtų autoriaus gebėjimas demaskuoti netikras žmogaus vertybes, kurios prieštarauja jo elgsenai, žmogaus dvilypumą, nulemtą besikeičiančių žiaurių aplinkybių, kuriose, žinoma, ir išryškina, kas iš tikrųjų yra tas žmogus. Kol kas viena ryškiausių ir geriausių knygų, perskaitytų šiemet. Jau pradėjau dairytis, iš kur gauti lietuviškai Pilkosios sielos, o jūs?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Richard Flanagan "Siauras kelias į tolimąją šiaurę"

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 416 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Yra kelios priežastys, kodėl pasirinkau australų rašytojo Richard Flanagan romaną Siauras kelias į tolimąją šiaurę (angl. The Narrow Road to the Deep North). Tiesą sakant, knyga mano knygų lentynoje pragulėjo apie metus, nors įsigijau su tuokart bemaž kartu pasirodžiusia Ruth Ozeki romanu Knyga laiko būčiai – pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, nors ir buvo tik nominuota Man Booker literatūrinei premijai, o štai R. Flanagan jį už šį kūrinį net pelnė. Negana to, šios knygos susietos su Japonija ir apskritai abi vienoje recenzijoje įvardytos kaip „pagalba suprasti Japoniją“.

Nemanau, kad iš knygų įmanoma kaip nors suprasti ar patirti kitos šalies kultūrą, tačiau suvokti šį bei tą apie pasaulį ir literatūrą visgi galima, kitaip nebūtų jokios prasmės skaityti. Taigi kita priežastis – vertėja Violeta Tauragienė, kuria besąlygiškai pasitikiu kaip vertėja ir kaip kūrinių „pateikėja“.

Turėjome mes ir iki tol išverstų R. Flanagan kūrinių į lietuvių kalbą, tačiau šioji – pirmoji, kuri „įkrito“ man į rankas. Tenka pripažinti, kad pats skaitymo procesas nebuvo gana lengvas. Pirmuosius 150 puslapių galynėjausi tarytum su lokiu. Kėliau sau abejotinus klausimus: ar tikrai šioji knyga tokia ypatinga? Ir kas joje ypatinga? Išskydusi istorija, banalumo perteklius, ryškios amerikietiškojo romano imitacijos, maniera bei struktūra, kad net nežinojau, už ką šią knygą būtų galima pagirti, tačiau nepasidaviau ir tęsiau skaitymą. Anot Giedros Radvilavičiūtės, jeigu knyga „neužkabina“ per pirmuosius 50 puslapių, jos skaityti nebeverta. Šįkart reikėjo pasistengti kone trigubai.

Vėliau, žinoma, įvyksta esminis lūžis ir knyga išties „sukrenta“ į išties puikiai suvaldytą ir pajaustą istoriją. Klausimas: kodėl kankinausi tuos 150 puslapių? Paskutiniu metu nebegaliu pakęsti banalybių ir kaip velnias kryžiaus vengiu literatūrinių saldžių klišių. Tiesiog buvo pragaras skaityti pagrindinio veikėjo nuodėmingosios meilės užuomazgas prieš karą, kaip Dorigas Evanas prieš pašaukiamas į karą užmezga intymius santykius su savo dėdės sužadėtine. Tas susitikimas knygyne, nusaldinti žvilgsniai, pavydas, meilė-nemeilė, aistra, žiedas plaukuose... Net detalės, rodos, paimtos iš pigiausių meilės istorijų, kad net žagsėjau: už ką šis rašytojas, po galais, gavo Man Booker?

Rašytojas Richard Flanagan.

Galiausiai perkopus esminį knygos lūžį, įvyko stebuklas ir aprašomi „tiršti“ įvykiai tiesiant Siamo-Birmos geležinkelį australų belaisvių prakaitu ir krauju, pasidarė išties įdomu. Jau seniai nebežavi ir atviros aprašomos scenos kankinių, gyvenusių įvairiose koncentracijos stovyklose (to jau prisižiūrėta dešimtyse pačių geriausių ir jautriausių filmų virtinėse), tačiau tikriausiai buvau atitokęs nuo „kankinių“ literatūros, kad net labai jautriai (dar pamasintos egzotiška Azijos gamta) suskaičiau šią istorijos dalį. Išties tos scenos ir neadekvačiai žiaurios situacijos kaip antai choleros epidemija ar kojų amputacija sužadino tai, ko iš esmės negalime pamatuoti, tik įsivaizduoti, kaip iš žmonių atimamas žmogiškumas. Jaunų vyrų traumos ir kova su mirtimi itin artima Primo Levi romanui Jei tai žmogus ar net lietuviškam Balio Sruogos šedevrui Dievų miškas.

Visgi stipriausią ir paveikiausią knygos dalimi pavadinčiau autoriaus gebėjimą vaizduoti karą išgyvenusius jaunuolių gyvenimus, kai šie grįžta į įprastas vėžias, kas iš esmės nebeįmanoma. Apie gyvenimo prasmės netekimą, besaikį gėrimą, dvasines traumas, sudaužytus gyvenimus. Šioje pasakojimo dalyje autorius išplėtoja ir japonų, dalyvavusių geležinkelio tiesimo istorijoje, pasakojimus. Lygindamas išgyvenusių karo nusikaltėlių ir belaisvių likimus „po visko“, R. Flanagan išgauna retą literatūriškai išplėtotą gėrio ir blogio, atpirkimo ir susinaikinimo, gebėjimo rekonstruoti ir negebėjimo atsinaujinti dvasios žemėlapį.

Kyla nemažai etinių ir moralinių klausimų. Kodėl štai karo japonų nusikaltėlis staiga atsiverčia į altruizmą ir bando atstatyti pusiausvyrą, o štai karo belaisvis, patyręs baisiausias kankinimo formas, ima po karo ir viską naikina? Kur slypi blogio šaknys ir kada žmogus pasiduoda iš esmės? Šitos traumuojančios ir niekada žmogų „nebeatstatančios“ patirtys vėlgi labai siejasi su režisieriaus Michael Cimino filmu Elnių medžiotojas (1979) ir net su Svetlanos Aleksijevič knyga Cinko berniukai.

Knyga kai ką iš esmės sukrės. Ypač kruopščiai ir įtaigiai aprašyti kankinimai, tačiau labiausiai visada šokiruoja ne pjaustomi ir naikinami kūnai, kiek iškreiptas skirtingų ideologijų susidūrimas, kai viena ir kita pusės jaučiasi besąlygiškai teisios, kad net imame abejoti, kokioje mes patys iškreiptoje tiesoje murgdomės. Šiame romane liūdnai suskamba japoniškas klasikinis haiku, kuris iliustruoja tradicinį patriotišką japono mąstyseną, pagrįsta imperijos idealizmu ir tai, bent jau man, buvo taip atpažįstama, kai kalbame apie Europoje dar visai neseniai gyvavusias imperijas. Iš esmės romane yra trūkumų, gal veikiau ne trūkumų, bet man itin nepatinkančių dalykų, tačiau visumoje tai užbaigtas, gerai surėdytas ir „aidintis“ giliomis prasmėmis kūrinys apie mūsų žmonijos sudėtingą prieštaringumą, o galiausiai apie gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus dvasioje. Knyga, po kurios lieka apie ką pamąstyti.

Jūsų Maištinga Siela