Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 196: nesijausk kaltas, kad nieko nedarai, nes darai iš tikrųjų daug

 

Sveiki!
 
Šiandien jaučiu, kaip sugrįžta jėgos! Nieko nedarymas yra didelis veikimas, nes mes nuolat norime ir trokštame būti užimti, užsiėmę, judame net iš inercijos, nes esame užprogramuoti auklėjimo ir aplinkos, kad nieko nedarymas ir neveikimas yra tinginystė. Bet pabandyk tu, kuris esi įsiveiklinęs, dieną ar kitą nieko nedaryti! Gulėti pusdienį vonioje, skaityti malonią knygą ir tiesiog būti vienatvėje, tyloje... Bet balansą atrandančiam žmogui tai yra nuostabus dalykas, rasti vis dažniau šmirinėjimą.
 
Įkvėpk-iškvėpk, pasaulis vis tiek suksis ir be tavo pastangų. Ateities Romą vis tiek kas nors pastatys, o tau iš tikrųjų reikia tiek nedaug: įkvėpk-iškvėpk ir atsipalaiduok, nes iš tikrųjų nieko neveikimas ne tik sugrąžina jėgas, bet ir suteikia džiaugsmą vėlei ką nors imtis iš esmės įdomaus veikti naujai. Pauzės mūsų gyvenime itin reikšmingos, tad reiktų jas priimti kaip perkrovimo galimybę.
 
Keletas džiugių minčių apie tai, kad visiškai nereikia jausti jokios kaltės, kad nieko nedarai.
 
„Kartais pats naudingiausias dalykas, kurį galima padaryti, yra tiesiog nieko neveikti.“
— Winston Churchill
 
„Būti laisvam nuo užsiėmimų – tai didžiausia prabanga.“
— Sokratas
 
„Dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla dėl to, kad mes nesugebame tiesiog ramiai pasėdėti savo kambaryje.“
— Blaise Pascal
 
„Tai, kas atrodo kaip nieko neveikimas, dažnai yra laikas, kai mūsų protas iš tikrųjų dirba sunkiausiai, kurdamas naujas idėjas.“
— James Gleick
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 162: pabandyk susigrąžinti malonius dalykus, kurie pasimiršo

 

Labas!

 

Vakar iki 2 nakties skaičiau knygą. Norėjau ją taip užbaigti, kaip seniai jokią kitą negalėdavau. Užvertęs paskutinį puslapį pamaniau, kad po pandemijos, tas sudėtingas laikotarpis, man buvo su skaitymu gana komplikuotas, nes skaitydavau dėl paties skaitymo, kad užpildyčiau šį blogą, kad knygos nestovėtų veltui, kad neprarasčiau skaitymo formos ir patirtys būdavo... visokios, tačiau vakar naktį pagalvojau, kad pagaliau vėl atėjo skaitymas vien iš malonumo, kaip gera vėl liesti knygas, vėl skaityti sau ir tik dėl savęs.

 

Priminimas: prisimink tuos dalykus, kurie teikė malonumą, gal net vėl prie jų grįžk ir šįkart viskas atsivers, suskambės ir vėlei atrodys puikiai kaip anuomet.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 152: rask laiko nieko neveikti ir nieko nedaryti!

Sveiki, skaitytojai,

 

Savaitės vidurys ir jaučiu, kaip darbas mane išsunkia pamažu, kad ir ką bedaryčiau. Tad grįžęs nusnūstu, vakarais atlieku meditacijas, dėl kurių šiek tiek atsigaunu. Ar pastebėjote, kaip žaibiškai bėga laikas? Per 10 minučių, atrodo, nieko nepadarai, o jos ima ir pralekia kosminiu greičiu... Tame beprotiškai lekiančiame resursų, pasiekimų ir rezultatų laike, kai visi turi būti be galo motyvuoti, „užnorinti“, siekti ir draskytis dėl savo tikslų, kur mūsų laikas suskaičiuotas minutėmis, man regis, nieko neveikimas tampa pačia didžiausia prabanga. Tiesiog niekur savęs neeikvoti, nedaryti nieko, nekurti tariamos ekonominės, šeiminės, bazinės, savęs kaip nors įveiklinančios patirties. Tiesiog būti sau ir be jokios amortizuotos priežasties. Būti šiaip sau, iš dyko dykinėjimo. Tai rezultatų ir pasiekimų žmonės baisiai siutina, o tu tuo metu atsipalaiduoji ir šypsaisi viską suprantančia šypsena, nes suvoki: kad ir kiek save varysi į priekį, visi daugiau ar mažiau esame mirtingi ir tame pačiame taške, tai kam save plakti?

 

Maištinga Siela

Solvej Balle "Apie tūrio apskaičivimą" arba kiek išgerti džino karštą dieną virš Vilniaus stogų?

 

Sveiki, vasarotojai ir praeiviai,

 

Vakar turėjau puikią popietę virš Vilniaus stogų. Kaip tik nusipirkau danų rašytojos Solvej Balle knygą „Apie tūrio apskaičiavimą“ ir taip jau nutiko, kad užsisakėme nerealiai didelį koktelį, po kurio teko atskirai gaivintis. Nepaisant to, atostogos einasi puikiai. Šiandien Vilnius maudosi lietuje, tad vakarykštė saulėta diena kaip koks atskiras šviesos tūris – tik prisiminimas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 126: viskas labai paprasta, todėl labai šventa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vakar per Lietuvą praėjo didžiuliai karščiai ir aš jų išvengiau, nes nuo mano namų iki jūrų marių koks kilometras, tad vėjas neša gaivą ir vėsumą, kurį labai vertinu, nes vaikščioti išpiltam prakaito ir galvoti apie tai, kaip atsivėsinti – ne man. Su metais imu vertinti ne kaštas vasaras, o atgaivinančias ir vėsias.

 

Po langais – didžiulis klevas, visas sudreba ir šlama, kai vėjas su jūriniais paukščiais įsisuka į kampinį kiemo pusę. Prisimenu vis dažniau vaikystės vasaras, kada kaime ant kalakutžolės sode pasitiesdavome pledus ir nesibaimindami nei kokių žalčių, nei erkių (ar kas išvis anuomet kaime sirgdavo kas nors kokia Laimo liga? Nesu girdėjęs!), skaitydavome knygas. Prisimenu labiausiai kažkodėl Edgaro Barauzo „Tarzanas džiunglėse“ ir to paties autoriaus „Užmirštoji sala“. Žinoma, po to atėjo laikas ir „Hario Poterio“ knygoms... Taip, tas laikas su knyga sode ir visas pasaulio laikas sutelpa ir plečiasi per vaizduotę. Kaip viskas, atrodo, buvo paprasta ir elementaru!

 

Dabar paskaitau kokį 30 puslapių – žiūrėkit jau beveik valandos ir nebėra, laikas jau kitus dalykus daryti. Taigi tam tikra prasme vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje laikas bėga išties kitaip nei suaugus, gal dėl to taip simpatizuojame išnykusiam laikui? Marcel Proust rašydamas „Prarasto laiko beieškant“ tikrai turėjo vaizduotės pagalba rekonstruoti šį bei tą iš savųjų prisiminimų. Kitaip sakant, argi visas likęs laikas nėra tik pastangos susigrąžinti prabėgusį laiką? Vis dažniau pagalvoju, kaip greitai bėga laikas, viską jau galima nuo kalno pamatyti ir suskaičiuoti visas blusas ir žvaigždes. Susitaikyti su tuo, kad kokių 2099-ųjų jau nebesulauksime, kad visko liko tik proporcingai dešimtmečiais, gal net ligoms ir nuotykiams, kurie dar tik bus ir praeis. Jau viskas daugmaž aišku, kad nebūsime didūs prezidentai ir kosmonautai, kad užtenka tiek smėlio, kiek jo yra saujoje, nereikia būti kolumbais ir panerti į Mariano įdubą, kad patirtum, kokia ta planeta... Jos irgi nenusineši į 2099-uosius. Viskas tėra... Kaip čia pasakius? Paprasta ir dėl to labai šventa.

 

Maištinga Siela

Dirbtinis intelektas kuria eilėraštį apie Celin Dion, vinilines plokšteles, "Literatūrą ir meną" bei "Sachibas. Impresijos iš depresijos"

 

Sveiki,

Kas pas jus šeštadienį prieš šv. Velykas? Pas mane namų ruoša, muzika ir literatūra. Paprastai sukuriu ką nors iš to, kas sukasi tą dieną, bet šįkart nusprendžiau paprašyti dirbtinio intelekto sukurti eilėraštį, panaudojant šiuos nuotraukoje esančius elementus: Celine Dion, vinilines plokšteles, romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ bei žurnalą „Literatūra ir menas“. Žiūrėkite, ką man parašė.

***

Švelnus balsas, lyg angelo giesmė,

Celine Dion, dainų karalienė šviesia.

"My Heart Will Go On" aidas širdyje gyvas,

Melodijų jūra, jausmų bangos platybės.

 

"Literatūra ir menas" – savaitės lapai,

Kultūros veidrodis, minties atspindžiai trapūs.

Eilėraščiai, esė, kritikos aštrus žodis,

Dvasios penktadienis, kur prabyla protas.

 

Vinilinės plokštelės – juodi ratai su siela,

Adatos prisilietimas, muzikos magija skelbia.

Šnypštimas lengvas, lyg senas prisiminimas šiltas,

Kiekviena daina – istorija, laiko vingis.

 

O romanas "Sachibas impresijos iš depresijos" –

Tamsos gelmėse ieškantis šviesos blyksnio.

Skausmo ir vilties susipynę akordai,

Žmogaus būties labirintai, ieškantys išvados.

 

Šie keturi pasauliai – skirtingi, bet artimi,

Jausmų, minčių ir kūrybos versmės gilios.

Balsas, žodis, garsas, istorija – kartu susilieja,

Palikdami pėdsaką laike, širdyse gyvena.

 

Maištinga Siela

Hiperbolė, vinilinė plokštelė "Pamiršk mane" (1991), knygos Gatopardas, Raudonio gatvė, Prakeiktos žudikės, Jurga Šeduikytė, Žurnalas "Nemunas"

 

*

Hiperbolės vinilinė plokštelė „Pamiršk mane“, išleista 1991 m., yra reikšmingas lietuviško roko istorijos artefaktas. Tai geriausių grupės dainų rinkinys, pasirodęs svarbiu Lietuvos istorijos momentu – po nepriklausomybės atkūrimo, ir tapo vienu pirmųjų lietuviško roko įrašų, išleistų nepriklausomoje Lietuvoje. Plokštelėje skamba tokie hitai kaip „Pamiršk mane“, „Sugrįžk“ ir „Aš dar dainuosiu“, kurie yra tapę lietuviško roko klasika. Šis įrašas taip pat žymi „Zona Records“, vienos pirmųjų nepriklausomų įrašų kompanijų Lietuvoje, pradžią, ir yra svarbus dokumentas, liudijantis to meto lietuviško roko scenos raidą.

**

Roberto Bolaño rinkinys „Prakeiktos žudikės“ jo kūryboje atlieka svarbų vaidmenį, nes atskleidžia rašytojo polinkį į marginalų, atstumtųjų pasaulį, kuriame susipina smurtas, nusivylimas ir desperacija. Šios novelės, kaip ir didieji jo romanai, nagrinėja tamsiąsias žmogaus prigimties puses, atskleidžia Lotynų Amerikos visuomenės problemas ir nepaliaujamą literatūrinį eksperimentavimą. Knyga, kupina netikėtų siužeto posūkių, siurrealistinių vaizdų ir poetiškos kalbos, parodo Bolaño gebėjimą sukurti savitą ir įtaigų literatūrinį pasaulį, kuriame realybė susipina su fikcija.

***

Shuang Xuetao romanas „Raudonio gatvė“ atskleidžia šiuolaikinės Kinijos visuomenės prieštaravimus ir socialinę atskirtį per intymias ir dažnai tamsias veikėjų patirtis. Autorius meistriškai vaizduoja pramoninio Šenjango miesto nykumą ir jo gyventojų, įstrigusių tarp praeities ir dabarties, likimus. Romane gvildenamos tokios temos kaip prarasta jaunystė, nostalgija, socialinė nelygybė ir individo kova su modernizacijos keliamais iššūkiais. Xuetao subtiliai pina asmenines istorijas su platesniu visuomeniniu kontekstu, kurdamas įtaigų ir niūroką portretą Kinijos, kuri patiria greitus ekonominius pokyčius, tačiau kartu susiduria su egzistencinėmis ir moralinėmis dilemomis. „Raudonio gatvė“ yra ne tik kronika apie materialinę gerovę siekiančią visuomenę, bet ir gilus žvilgsnis į žmonių vidinį pasaulį, kuriame susiduria viltis ir nusivylimas.

****

Giuseppe Tomasi di Lampedusa romanas „Gatopardas“ (it. Il Gattopardo) yra ne tik istorinis pasakojimas, bet ir gili meditacija apie laiką, pokyčius ir aristokratijos nykimą. Romane vaizduojamas XIX a. vidurio Sicilijos visuomenės perėjimas nuo feodalinės aristokratijos prie naujos, buržuazinės tvarkos. Don Fabrizio Corbera, Salinos princas, simbolizuoja senąją tvarką, kuri negali prisitaikyti prie Garibaldžio suvienytos Italijos. Šis romanas yra istorinis pasakojimas apie Italijos suvienijimą, kuris atskleidžia, kaip keitėsi visuomenė ir kaip senosios tradicijos nyko.

„Gatopardas“ yra gilus mąstymas apie laiko tėkmę ir neišvengiamą visų dalykų nykimą. Princas Salina suvokia, kad jo pasaulis nyksta, ir jis priima šį faktą su tam tikru stoicizmu. „Gatopardas“ nagrinėja praradimo, tradicijų nykimo ir naujo pasaulio gimimą. Lampedusa sukūrė įtaigų ir niuansuotą aristokratijos portretą, atskleisdamas jos stiprybes ir silpnybes. Princas Salina yra sudėtingas personažas, kuris yra ir didingas, ir tragiškas. Ši knyga taip pat nagrinėja etiką, šeimos pasididžiavimą ir viltis dėl ateities.

„Gatopardas“ yra laikomas vienu didžiausių XX a. Italijos romanų. Jo stilius yra turtingas ir poetiškas, o jo temos yra universalios ir laikui nepavaldžios. Giuseppe Tomasi di Lampedusa meistriškai sukuria įtikinamą ir autentišką pasaulį. Apibendrinant, „Leopardas“ yra daugiau nei tik istorinis romanas. Tai gilus ir elegiškas mąstymas apie laiką, pokyčius ir žmogaus prigimtį.

*****

Žurnalas „Nemunas“ Lietuvai reikšmingas kaip ilgametis kultūros ir meno leidinys, leidžiamas nuo 1967 m. Kaune. Per savo gyvavimo laikotarpį, nepaisant politinių ir socialinių permainų, „Nemunas“ išliko svarbiu intelektualinės minties ir kūrybinės raiškos forumu, kuriame buvo publikuojami žymiausių Lietuvos rašytojų, poetų, menininkų kūriniai, literatūros kritikos straipsniai, kultūros apžvalgos. Jis atliko svarbų vaidmenį formuojant ir palaikant tautinę savimonę, skatinant kultūrinį dialogą ir pristatant lietuvių kultūrą pasauliui. „Nemunas“ yra neatsiejama Lietuvos kultūros istorijos dalis, liudijanti šalies intelektualinį ir meninį gyvybingumą.

Maištinga Siela

Priegalvio knygos: Abraham Verghese "Vandens pažadas", Benjamin Labatut "MANIAC'as"

 

Sveiki,

 

Ne visos mano priegalvio knygos perskaitomos, bet pasidedu jas prie savo naktinio stalelio, kurias manausi, kad turėčiau be atidėliojimo skaityti. Šiuo metu turiu šias dvi ir galvoju, kaip pradėti tą sunkios ir didelės apimties Abraham Verghese „Vandens pažadą“, nes puikiąją Benjamin Labatuto „MANIAC‘ą“ jau skaitau ir labai tuo džiaugiuosi. Bet štai... matau, kad jau turiu dar kitų, kurių irgi negaliu atidėlioti, todėl belieka tik susilaikyti nuo knygų pirkimo ir „Knygų mugės“, kurioje, regis, šiemet nepavyks dalyvauti.

 

Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Madonna, Frozen, vinilinė plokštelė, vynas ir žvakės

Sveiki,

Dar vienas savaitgalis užbrauktas iš gyvenimo. Ir vėl pirmadienis – „mėgstamiausia“ savaitės diena. Juokauju. Nors neabejoju, kad kai kam ši savaitės diena išties puiki, kad ir darbe, kad ir išeiginė – nesvarbu.

Štai mano savaitgalio momentas – jaukus pasisėdėjimas namie prie taurės vyno, užgesinus lempas, besiklausant Madonnos dvasingosios dainos Frozen, rikiuojant ir išardant daugybę minčių galvoje.

Mėgstu tokius jaukius vakarus. Tiesiog būti.

Jūsų Maištinga Siela

Laisvalaikis: Lana Del Rey vinilinė plokštelė, naujo patefono apeigos arba 5 minučių atokvėpis

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Kai nebelieka laiko nei gerai knygai, nei geram filmui tarp darbų ir jų pasiruošimų, kartais tereikia penkių ar dešimties minučių pailsėti prie vinilinio plokštelių grotuvo. Puiki terapija! Ištiesi pavargusias kojas, įvairiausių problemų nukamuotą galvą padedi ant fotelio atlošo ir klausaisi tų garsų, bliuzo, poezijos, ritmo, roko garsų, tekstų, kurie trumpam pagrobia tave su visu foteliu ir įtraukia į patefoną. 

Niekur taip gerai nepailsiu kaip namuose. Šįkart popietė prie naujojo savo grotuvo, tyrinėjant Lanos Del Rey vinilinę plokštelę „Ultraviolence“. Tiesiog neįtikėtina, kaip muzikos formatas gali pakeisti santykį su atlikėja ir jos įdainuotais kūriniais. Visgi vinilas yra vinilas, piratinė daina yra piratinė daina, o Youtubas yra Youtubas. 

Jūsų Maištinga Siela