2013 m. vasario 8 d., penktadienis

Vinilinės plokštelės: patefonai ir vėjai




Jaučiu, kad pasaulis pasibaigė, kaip pasibaigia visos vinilinės plokštelės ir patefono adata iam vedžioti išsprūdusius šešėlius. Kaip dabar juos sugaudysime dvasios kiaurasamčiais, delnais lyg valtimis išsrėbsime nebūtį ir drumzliną būtį? 

Smegduobių vėjai ir patefonai skiriasi viduryje pavasario amžinai ir nebežiūri atgalios, nes jos nebelieka, kaip nebelieka atminties ir Sizifas pamiršta, kad jau stūmė į kalną riedulį. Pasaulis, kuris pasibaigė ir dar neprasidėjo kitas – tai tarpas, klinikinė mirtis, knygos skirtukas, kad nereiktų barbariškai užlenkti puslapio, kažkoks mėginimas iš kavos tirščių išburti modifikuotą laimę, - primena pūvančias vyšnias medžiuose, kurias norėtųsi atsirpinti atgal. Tauškalai. Smegduobių pasaulyje nemažėja ir nemažėja. Patefonai nyksta greičiau, nei buvo galima išburti iš kavos tirščių, todėl žiema tik teoriškai visada ilgesnė, nei nevykęs spektaklis teatre.

Kvėpuoju į paskutinį kavos puodelį – smegduobę. Muzika baigiasi ir pasaulis jau eina už horizontinio avilio, kur sulenda visos žvaigždės, pilnos medaus ir svajonių. Tik žemaičių kalvose, įstrigusi paskutinė vinilinė atkartoja pasibaigusį pasaulį, vis atkartoja ir atkartoja, vis atkartoja ir atkartoja, vis atkartoja ir ...


Jūsų M. Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą