Jaučiu, kad pasaulis pasibaigė, kaip pasibaigia visos vinilinės plokštelės
ir patefono adata iam vedžioti išsprūdusius šešėlius. Kaip dabar juos sugaudysime
dvasios kiaurasamčiais, delnais lyg valtimis išsrėbsime nebūtį ir drumzliną
būtį?
Smegduobių vėjai ir patefonai skiriasi viduryje pavasario amžinai ir
nebežiūri atgalios, nes jos nebelieka, kaip nebelieka atminties ir Sizifas
pamiršta, kad jau stūmė į kalną riedulį. Pasaulis, kuris pasibaigė ir dar
neprasidėjo kitas – tai tarpas, klinikinė mirtis, knygos skirtukas, kad
nereiktų barbariškai užlenkti puslapio, kažkoks mėginimas iš kavos tirščių
išburti modifikuotą laimę, - primena pūvančias vyšnias medžiuose, kurias
norėtųsi atsirpinti atgal. Tauškalai. Smegduobių pasaulyje nemažėja ir
nemažėja. Patefonai nyksta greičiau, nei buvo galima išburti iš kavos tirščių,
todėl žiema tik teoriškai visada ilgesnė, nei nevykęs spektaklis teatre.
Kvėpuoju į paskutinį kavos puodelį – smegduobę. Muzika baigiasi ir pasaulis
jau eina už horizontinio avilio, kur sulenda visos žvaigždės, pilnos medaus ir
svajonių. Tik žemaičių kalvose, įstrigusi paskutinė vinilinė atkartoja
pasibaigusį pasaulį, vis atkartoja ir atkartoja, vis atkartoja ir atkartoja,
vis atkartoja ir ...
Jūsų M. Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą