Filmas: "Albertas Nobsas" / "Albert Nobbs"

Sveiki, 

Po vakar matytos aistringosios „Anos Kareninos“, pasinėriau į visai kitą 19 amžių – iš Rusijos į Airiją ir pamačiau kolumbiečio režisieriaus Rodrigo Garcia biografinę dramą „Albertas Nobsas“ (Albert Nobbs) (2011 m.). Na, šio režisieriaus kitą dramą „Motina ir vaikas“ vis rūdija mano sąrašuose ir niekaip „nesuvartojamas“, bet štai išpuolė „Albertas Nobsas“ – įdomus pasakojimas apie Airijoje realiai egzistavusį Albertą Nobsą, moterį, kuri apsimetė vyru, kad galėtų dirbti padavėju viešbučiuose. Žinote, po „Transamerikos“ ir stulbinamos F. Huffman vaidmens, galvojau, kad jau niekas neprilygs kine, kuris pasakotų apie transeksualumą. Žinoma, šie du filmai yra labai skirtingi tiek istorijomis, tiek nagrinėjant šią seksualumo problemą. 

„Albertas Nobsas“ yra be galo sudėtingas personažas, į kurį įsilieja tiek dvasiniai, tiek socialiniai niuansai, nulemiantys jos-jo sprendimus būti tuo, kas yra. Po seanso galvoje ėmiau apžiūrinėti Nobsą ir svarstyti, ar jis elgėsi teisingai, ar kvailai, ar dar kažkaip. Kas jis yra? Užsislaptinusi lesbietė? Transeksualumas jam patiko, ar tik buvo būtinybė, norint išgyventi? Ar ji, jei Helena būtų atsakiusi į jo jausmus, būtų likęs vyru? Labai tokių pasvarstymų, kurie kyla iš to, kad Albertas Nobsas buvo melancholiškas, lėtas, mąslus su didelėmis svajonėmis, tad kai kam šis personažas gali atrodyti monotoniškas ir pernelyg statiškas, bet man jis buvo įdomus, įdomi buvo ir 19 amžiaus Airija, aristokratiškos manieros, požiūriai į padavėjus, darbininkų klasę – šiuo atveju neturiu priekaištų, nors pats ir nežinau, kokia ta Airija, Dublinas 19 amžiuje, bet prisimenu Džoiso raštus ir man pasirodė tai artima, ką pamačiau filme. Beje, labai patiko filmo finalas, toks gražus, subtilus ir truputį netikėtas, kaip visgi svajonės gali išsipildyti per kitus žmones.

Na, o šiaip džiaugiuosi, kad režisieriui pavyko į filmą pasikviesti jaunąją Mia Wasikowska, kuri man be galo patinka ir jaučiu, kad ateityje ji mums savo vaidmenimis pateiks ne vieną staigmeną. Čia vėl matau iš „Anos Kareninos“ atbildėjusį Aaron Taylor – Johanson‘ą, kurį paskutiniuoju metu vis matau ir matau, o kuo daugiau matau, tuo labiau jis man patinka, nes kaskart atrodo vis kitoks ir kitoks. Žinoma, šio filmo puošmena yra Glenn Close, suvaidinusi Albertą Nobsą ir susišlavusi ne vieną prestižinį apdovanojimą, tarp jų ir nominaciją į „Oskarus“ kaip geriausia aktorė. Šioje juostoje Glenn Close išties buvo nuostabi, buvo įdomi ir jai labai tiko būti vyru – taiklus režisieriaus pasirinkimas, juolab kad G. Close mes įpratę prisiminti kaip siaubūnę iš „101 dalmatinų“. Žodžiu, aktorių trijulė man labai patiko, prie kurių dar pridėčiau išskirtinį antraplanį vaidmenį sukūrusią Maria Doyle Kennedy. Pasakysiu taip: jeigu jus sudomino ši istorija, tai skatinu pažiūrėti, nes geri aktoriai ir taip jau garantuoja pasigėrėjimą geru meniniu filmu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela