Valentino diena: Ką veikti vienišiams? Ogi švęsti!

Sveiki, vienišiai ir įsimylėjėliai,

Štai artėja visų mylima įsimylėjėlių šventė šv. Valentino diena, kuri lygiai tiek pat nekenčiama vienišų ir savo gyvenimo meilių netekusių žmonių. Būtų kažkieno valia, kaip Zuokas tanku pervažiuotų šią dieną, kad ji išnyktų iš kalendoriaus kaip kažkada vasario 30 d., kaip po plastinės kokybiškos operacijos apendicito randas. Va, mano antakiai pasišiaušė, kai vakar perskaičiau, jog Marijonas Mikutavičius ryžosi labai gražiai ir išsamiai pasakyti – „gyvenimo patirtis rodo, kad meilė žlugdo.“ Sakyčiau, kad galėčiau su juo prie alaus bokalo apie tai pasikalbėti, gal net sudalyvauti debatuose, bet velniai nematė, aš šiam kūrėjui beveik pritarčiau. Pakelkite rankas tie, kurie gyvenime nėra nukentėję nuo meilės, nebuvo nė karto įskaudinti, patys neskaudino, nesužlugdė, patys nebuvo sužlugdyti tiek, kad reikėjo pradėti gyvenimą iš naujo? Jeigu ne, tada sveikinu ir spaudžiu Jums dešiniąją, šypsodamasis apgaulinga (supraskit, pavydžia) holivudine šypsena.

Valentino diena yra skirta ne meilei, bet dviem įsimylėjėliams, ji taip ir vadinasi „Įsimylėjėlių diena“, o ne „Meilės diena“ – apie tai, jei deja vu neapgauna, jau esu čia rašęs. Taigi, diena, kuri skirta mylintiems žmonėms, todėl žmonės su vienatvės preliudijomis į šventinę fiestą nepretenduoja. Ir gerai! Laikas įteisinti viengungių, vienišių dieną, kada atsidarai septintą alaus skardinę, dairaisi mirksinčiomis akimis po pažinčių portalus ir šventi, šventi, šventi, kol pakrenti kur po stalu, geriausiu atveju, pasivolioji vėmaluose ir kitą dieną linksmos kumelės ristele trauki pagiringas į darbą! Nėra ko švęsti... Yra! Švęskime šią dieną, - Dieve, skamba taip pompastiškai krikščioniškai, kad bemaž atsidūriau pirmosios eilės klaupte, kur aidi nepagiringas ir malonus, beveik homoseksualus, kunigo balsas, kviečiantis krikščioniškai suvienyti nusivylusius, gyvenimo išniekintus, šiaip prasmę ir garbę praradusius brolius ir seseris, ir čia pat tašyti kryžių liūdesio nukryžiavimui.

Leidžiu sau makabriškai kalbėti apie Valentino dieną, kadangi man tai jokia šventė, bet kaskart neapleidžia mintys, kad vieną dieną iš juodos avies tapsiu balta ir dezertyruosiu į kitą stovyklą, išdidžiai švęsiu – būtent švęsiu (su ikrais, šampanu, žvakėmis) šią didžią dieną su mylimu žmogumi, kartu įprasmindami ir minėdami savo santykių saitą. Na, o kol kas galima pasidžiaugti ir tuo, kad švęsti nereikia, nereikia pirkti atviručių, nuožmiai persekioti kokio nors patrauklaus objekto, skambinti, pyškinti kvailų žinučių, maniakiškai rašyti elektroninius, popierinius laiškus, lūkuriuoti Facebook‘o posto ir tučtuojau jį laikinti, komentuoti ir laukti atsako į bet kokį judesį, lyg atsakas čia ir dabar būtų pats svarbiausias Visatoje. Gražu, naivu ir kartu kvaila – visas kompotas, kuris galiausiai daugelį santykių pabaigia ašaromis, laidotuvėmis, išsiskyrimais, teismais, vaikų, turtų dalybomis, muštynėmis, skundais, galų galiausiai net blogais košmarais, o retų stebuklų dėka – taikiais atsilabinimais. Čia apie tuos, kur dažniausiai labai greit įsimyli patį įsimylėjimą ir po to pasekmės būna kaip po branduolinio sprogimo. Žinoma, kad aš pats asmeniškai esu visą tai išgyvenęs ir galiu pasakyti, kad jausmelis toks, lyg būčiau drambliu išlindęs pro adatos skylutę, gerai, kad Dievulis man davę papildomų smegenyse mąstymo neuronų ir šiuokart nebereikia naiviai ir gražiai viskuo žavėtis. Kam kišti į mėsmalę ranką, jeigu galima pirma išardyti ir pažiūrėti, ar peiliukai gerai veikia? 

Mano mama tikriausiai nė nežino, kas ta Valentino diena, o jei ir sužino, kada ji yra, tai nebent apsilankiusi kur nors prekybcentryje, kur paaugliai lyg gaisras šluoja atvirutes, raudonas širdeles ir bet ką, kas iš Kinijos pigiai privežama tonomis niekučių, primenančių šią komercinę dieną. Žinoma, kad komercija visada erzina, nors žmonės nekvaili, žino meilės paskirtį ir tai, kad užtenka apkabinimo, užtenka žodžio, bet vis tiek stačia galva pasineria į siautulingą raudonų daiktų pirkimo masinę orgiją. Nesakau, kad tai blogai – prekybininkams gerai, gerai ir žmogui, kuris įvertina tai, ką gavo. Ką aš žinau, gal ir aš dabar kur klaidžiočiau užkipnotizuotas visų „gėrybių“ ir pirkčiau įsimylėjiškai negailėdamas pinigų blizgučiams. Juk kai perki daiktą, galvoji ne apie daiktą, o apie tai, ar jis patiks mylimam žmogui. Visai kaip per Kalėdinį maratoną. Ai, bet kam visą tą patį per tą patį pilstyti.

Žodžiu, labiau rašau tiems, kurie išgyvena krizę vasario 14 d. Nueikit prie veidrodžio ir parodykit tam liūdnam slibinui liežuvį, o jei reikia ir kokį nepadorų gestą, kad jis nusisuktų ir veide matytųsi bent jau du dantukai – nenukabinkit nosies, moliūgai, būkite žvalūs, tvirti ir švęskime meilės ir vienatvės dienas kasdien!

Jūsų Maištinga Siela