Filmas: "Nusidėjėliai" / "Sinners"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners) (2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų, kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek, tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.

 

Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia, kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir, žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.

 

Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?

 

Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą, kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai: tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija, sukelti hipnotizuojantys  vaizdiniai, kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai, ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“ (2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Siekiant mėnulio" / "Flores Raras" / "Reaching For the Moon"

Sveiki,

Šįkart į rankas pateko brazilų režisieriaus Bruno Baretto kino juostą „Siekiant mėnulio“ (angl. Reaching for the Moon) (2013), bet filmą galėtume versti kaip „Retos gėlės“ (portugl. Flores Raras). Nežinau, kodėl kino kritikai buvo nepalankūs šiam filmui, tačiau man jis tikrai sukėlė nevienareikšmiškus jausmus. Tai vienas mėgstamiausių mano žanrų – biografinė drama, kurioje pasakojama poetės Elizabeth Bishop gyvenimas. Gal ne kiek gyvenimas, kiek jos meilės istorija su brazile Lota de Macedo Suares. Deja, mes neturime jos Bishop eilėraščių lietuviškai, tačiau jų yra keletas verstų ir publikuotų savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Juos galite paskaityt paspaudę ČIA ir ČIA.

Iš filmo iš tikrųjų nieko gero nesitikėjau ir tikriausiai nebūčiau nė žiūrėjęs, jei pažįstamas nebūtų pasakęs, kad privalau tai pamatyti, kadangi šiek tiek primena filmą S. Dalry „Valandos“. Deja, nepriminė man „Valandų“, tačiau nusivylęs taip pat nelikau. Filmas išties puikus! Kritikai pažymėjo, kad filmas turėtų vadintis „Elizabeth Bishop Brazilijoje“, nes būtent ten pernelyg skiriama dėmesio, daugelis kaltino scenarijų, bet tai tikriausiai dėl to, kad jų kultūrai artima E. Bishop asmenybė ir jie ją tikriausiai yra įpratę matyti visai kitokią. Man filmas žiūrėjosi šiek tiek nešališkai ir tik kaip man nežinomos moters gyvenimo atkarpa. Režisieriui rūpėjo parodyti meilės istoriją ir jam, tiesą sakant, pavyko. 

 

Kadras iš filmo "Siekiant mėnulio".

Filmas pasižymi gera estetika, neforsuojant ir neperspaudžiant detalėmis, atgaminami 6-8 dešimtmečiai, kuriuose E. Bishop kaip poetė iškyla į viešumą, nors ir gyvena su Lota Rio priemiestyje, apsuptos gražaus sodo ir kvapą gniaužiančių gamtos vaizdų. Taip, filme daug Brazilijos, bet prabangios, turtingos, švarios ir gražios. Neįprastai jaudino filmo aplinka ir tas pasakiškas sodas, kurį režisierius vaizduoja filme. Įdomi ir pati meilės istorija, kuri turi savo meilės trikampių. Aišku, filmas tik paviršutiniškai pasakoja lesbiečių meilės istoriją, bet iš tikrųjų pasakoja apie gyvenimą, apie tai, kaip mes beprotiškai bijome prarasti, o praradę prarandame savo sielos dalį. „Pesimizmas niekada nenuvilia“ buvo ištarta šiame filme ir pagalvojau, kad tokį filmą reiktų pamatyti sergantiems depresija. Apskritai biografinės dramos apie menininkus yra vienos geriausių ir emociškai stipriausių. Nesiruošiu kapstytis, kiek režisierius interpretavo Bishop gyvenimą – man tas ir nerūpi, tačiau filmas išties geras, emocionalus, įtraukiantis. Jau vien dėl Brazilijos buvo verta žiūrėti. Didelis ačiū puikioms aktorėms – Miranda Otto ir Gloria Pires, kurios sukūrė išties įtikinamą ir gražų per kelis praėjusio amžiaus dešimtmečius nusidriekusį, kas kad lesbietišką, bet kartu ir labai moterišką aistringo gyvenimo tango.

Filmą vis dar galite parsisiųsti titruotą lietuviškai iš www.torrent.lt

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela