2023 m. vasario 27 d., pirmadienis

Filmas: "Pomirtinės nuotraukos" / "Post Mortem"

 Sveiki,

Kad dažniau europiečiai moka kurti geresnius siaubo filmus už amerikiečių – jau seniai žinomas faktas. Europietiški siaubo filmai, ar tai būtų tamsus ispanų siaubo trileris, ar šaltas ir mitologija apipintas skandinavų šiurpą keliantis pasakojimas, filmai dažniausiai išsiskiria savitu režisūriniu braižu. Maždaug to tikėjausi iš vengrų kino režisieriaus Péter Bergendy siaubo filmo „Pomirtinės nuotraukos“ (angl. Post Mortem) (2020). Tiesą sakant, nepamenu nieko, ką galėčiau įvardyti kaip matytą vengrų siaubo filmą, todėl tikriausiai šis bus pirmasis tokio žanro. Filmas teiktas nuo šalies į „Oskarus“ kaip geriausias vengrų metų filmas.

Pasakojimas mus nukelia į 1918-uosius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tas žmonijai tragiškas laikotarpis paženklintas daugybe mirčių, įskaitant ir Ispaniškojo gripo tragedija. Vokiečių fotografas Tomašas keliauja po Vengriją, pats per stebuklą išgyvenęs karo apkasuose, daro pomirtines šeimų fotografijas. Priminsiu, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo normali praktika aprengti mirusįjį tarsi gyvą, pasodinti ant kėdės ir su juo atminčiai nusifotografuoti, tos fotografijos iki šiol vadinamos pomirtinėmis. Galiausiai Tomašas atvyksta į atokų vengrų kaimelį, kuriame imasi fotografuoti mirusiuosius, bet pastebi, jog vyksta paranormalūs reiškiniai, kuriuos jaučia ir maža mergaitė Ana. Tomašas labai prisirišęs prie Anos, nes ją buvo regėjęs savo mirties akimirką karo metu...

Šiame nejaukiame filme didelį įspūdį, bent jau man, paliko būtent pati Tomašo kaip fotografo darbo specifika. Lavonų fotografavimo momentai perteikti taip bauginančiai šaltai, kad atrodo beveik patologiška. Neblogai perteikti ir tam tikri antgamtiniai elementai, pvz., šmėkla, žaidžianti su šunimi, naktiniai žingsniai palėpėje bei daržinėje suguldyti lavonai, kurie laukia atlydžio, kad kaimiečiai galėtų iškasti kapo duobes... Ir tikrai, pirmoji filmo pusė atrodo savita, unikali, bauginančiai gluminanti, tačiau filmo negalėčiau įvardyti kaip fenomeno, nes akivaizdžiai strigo mergaitės aktoriniai sugebėjimai, makabriško iki beveik juoduoju humoru perteiktos klykiančių kaimiečių išraiškos, jų elgsenos ir sprendimo būdai. Nors režisierius labai stengėsi istorijos finalą pavaizduoti įtikinamai savitai, tačiau gūžčiojau pečiais, kodėl name skęsdamas Tomašas žvalgosi kaip mėmė, kol vanduo pasiekia lubas, o ieškoti išėjimo pradeda tik po vandeniu. Ar nebūtų paprasčiau gelbėtis tada, kol vanduo dar plūsta? Pabaigoje karikatūrinė kelionė su šmėklomis į transcendentinę pomirtinę salę kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų (ar tai nėra tiesiog nieko nesakantys estetiniai vaizdiniai, perteklinė pompastika?).

Filmo visumą vertinčiau, nepaisant tam tikrų keistai nederančių dalykų, eklektikos tarp juodojo humoro ir bauginimo, visai neblogą, netgi kaip savitą europietiško siaubo filmo pavyzdį. Filmas tikrai suteiks ne vien nuobodaus kaip iš vadovėlio sukalto siužeto, bet ir glumins (to visada tikiuosi iš siaubo filmo!), tačiau be įtraukos didesnio stebuklo visgi nesitikėkite. Tarp kitko, filme yra keletas itin gerą siaubą perteikiančių pavykusių scenų, kurios perspjauna daugelį standartinių siaubo filmų sumanymų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.5

 


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą