Čekija – filmų suaugusiems sostinė: kas nulėmė, kad Prahoje nufilmuojama daugiausia pornografijos gėjams?

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Čekijos pornografijos industrija yra ilgą laiką besiformuojantis fenomenas, kurį daugelis ekspertų laiko vienu svarbiausių centrų Europoje. Po 1989 metų „aksominės revoliucijos“ ir geležinės uždangos griuvimo, šalies ekonomika patyrė transformaciją, o silpna valiuta bei didelis nedarbo lygis paskatino daugelį jaunų žmonių ieškoti darbo sekso industrijoje. Ši specifinė sociopolitinė aplinka sudarė sąlygas sparčiam šio verslo vystymuisi, pritraukiant tarptautines investicijas ir gamybos pajėgumus.
 
Vienas ryškiausių Čekijos pornografijos sektorių yra gėjų pornografijos industrija. Prahą dažnai vadina „Europos gėjų pornografijos sostine“, nes šalyje susidarė unikali ekosistema: santykinai mažos gamybos sąnaudos, liberalus požiūris į pornografiją bei galimybė lengvai rasti atlikėjų iš Rytų Europos šalių. Tai leido Čekijos studijoms dominuoti pasaulinėje rinkoje, ypač nišiniame „kino“ stiliaus gėjų pornografijos segmente.
 
Galingiausios ir tarptautiniu mastu žinomos kompanijos, tokios kaip „BelAmi“, suformavo ištisą estetinę mokyklą. „BelAmi“, įkurta George'o Duros, tapo sinonimu aukštos kokybės, vizualiai patraukliam gėjų turiniui, kuris išgarsėjo savo romantizuota, „berniukiška“ estetika. Kitos studijos, pavyzdžiui, „Falcon Studios“ (daugiausia JAV pagrindo, bet aktyviai dirbančios Europoje per partnerystes) ar vietos produkcijos namai, nuolat varžosi dėl rinkos dalies, siūlydamos įvairius žanrus – nuo „hardcore“ iki scenarijais paremtų dramų.
 
Šios studijos dažnai vykdo paiešką visame regione, aktyviai ieškodamos aktorių ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje, Vengrijoje ar kitose kaimyninėse valstybėse. Daugeliui jaunų vyrų, atvykstančių į Prahą, šis darbas pristatomas kaip galimybė greitai užsidirbti ir pakeliauti, tačiau atrankos procesai dažnai būna griežtai orientuoti į specifinius fizinius standartus. Aktorių „medžioklė“ neretai vyksta per socialinius tinklus ar specializuotas agentūras, žadančias sėkmę ir tarptautinį pripažinimą.
 
Kalbant apie aktorių saugumą, situacija yra nevienareikšmiška. Nors Čekijoje pornografija yra legalus verslas ir griežtai reglamentuojama darbo teisės požiūriu, realybėje atlikėjai dažnai susiduria su išnaudojimo rizika. Industrijos viduje nuolat diskutuojama apie „saugumo standartus“ – naudojamas apsaugos priemones, testavimą dėl lytiniu keliu plintančių ligų (LPL) bei psichologinę pagalbą. Dauguma didžiųjų studijų teigia užtikrinančios saugią aplinką, tačiau tai dažnai lieka jų pačių savireguliacijos klausimu.
 
Incidentai ir skandalai nėra reti šiame sektoriuje. Praeityje buvo pranešimų apie prievartą, psichologinį spaudimą filmuotis scenose, kurioms aktoriai nebuvo davę sutikimo, ar „juoduosius sąrašus“, į kuriuos pakliūva studijoms neįtikę asmenys. Kai kurie buvę aktoriai viešai pasakojo apie „toksišką“ darbo atmosferą, kurioje dominavo manipuliacijos ir siekis išspausti kuo daugiau naudos iš jaunuolių, kuriems trūko patirties ir žinių apie savo teises.
 
Palyginus su kitomis Europos šalimis, Čekija išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir verslo modelio branda. Vokietijoje ar Prancūzijoje pornografijos industrija taip pat yra aktyvi, tačiau ji dažniau susiduria su griežtesniais reguliavimais ir visuomenės pasipriešinimu. Čekija sugebėjo integruoti šį verslą į bendrą ekonominį kraštovaizdį, todėl čia produkcija yra pigesnė, o gamybinės bazės – techniškai pažangesnės, kas leidžia lengviau išlaikyti konkurencinį pranašumą.
 
Aktorių patirtys dažnai būna labai skirtingos. Vieniems tai tampa tramplinu į modelio karjerą ar sėkmingu trumpalaikiu darbu, kitiems palieka gilius psichologinius randus. Viešai prieinamuose interviu kai kurie aktoriai pabrėžia, jog „stebėjosi, kaip greitai viskas vyksta ir kaip mažai dėmesio skiriama žmogaus emocinei būklei po filmavimų“. Kitų nuomone, „darbas buvo profesionalus, viskas buvo sutarta iš anksto, jokių staigmenų nebuvo“.
 
Šiandien Čekijos pornografijos industrija pereina skaitmenizacijos etapą. Tradicinę vaizdajuosčių ar DVD gamybą pakeitė prenumeruojamos platformos, „OnlyFans“ stiliaus turinys ir tiesioginės transliacijos. Tai keičia industrijos dinamiką – studijos nebeturi tokios didelės galios, kokią turėjo anksčiau, nes patys aktoriai dabar gali tiesiogiai bendrauti su savo auditorija, tačiau kartu tai sukuria naujas nesaugumo ir duomenų privatumo problemas.
 
Visuomenės požiūris į šią industriją Čekijoje išlieka pragmatiškas. Nors nėra garsiai skatinama, pornografijos industrija yra tyliai priimama kaip svarbi ekonomikos dalis, sukurianti tūkstančius darbo vietų ir pritraukianti užsienio kapitalą. Daugeliui čekų tai – tiesiog dar vienas verslas, kurio per daug nereikia sureikšminti, tačiau tarptautinėje arenoje šis „pornografijos centro“ įvaizdis vis dar išlieka stiprus ir kontroversiškas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad Čekijos pornografijos fenomenas yra sėkmingos, tačiau etiškai sudėtingos verslo transformacijos pavyzdys. Gėjų pornografijos sektorius, būdamas vienu ryškiausių, puikiai iliustruoja visą industriją: nuo techninio profesionalumo ir rinkos dominavimo iki tamsiųjų pusių, susijusių su atlikėjų išnaudojimu ir psichologine sveikata. Tai sektorius, kuris nuolat keičiasi, prisitaikydamas prie technologijų ir besikeičiančio vartotojų skonio.
 
Šiandienos kontekste kyla vis daugiau klausimų dėl etikos ir atsakomybės, ypač kai kalbama apie jaunus atlikėjus, patenkančius į šį verslą be pakankamo supratimo apie ilgalaikes pasekmes. Nors teisinė aplinka Čekijoje yra gana palanki gamybai, visuomeninis ir tarptautinis spaudimas skatina studijas keisti veiklos metodus, nors pokyčiai vyksta lėtai. Čekija išlieka pagrindiniu Europos pornografijos tašku, tačiau jos ateitis tiesiogiai priklausys nuo to, kaip seksis balansuoti tarp verslo pelningumo ir etiško elgesio su žmogumi.
 
GĖJŲ AKTORIŲ PATIRTYS
 
Vienas iš garsiausių vardų Europos gėjų pornografijos industrijoje yra aktorius, žinomas pseudonimu Lukas Ridgeston, kuris ilgą laiką dirbo su prestižine Prahos studija „BelAmi“. Jo karjera puikiai iliustruoja sėkmingiausių atlikėjų kelią: pradėjęs filmuotis dešimtajame dešimtmetyje, jis greitai tapo vienu atpažįstamiausių studijos veidų ir savotiška industrijos ikona. Nors pradedantiesiems darbas tokio masto kompanijose iš pradžių dažnai atrodo tarsi lengvas nuotykis ar greitas būdas užsidirbti, ilgainiui tai tampa griežta rutina. Patyrę atlikėjai pripažįsta, kad šiame darbe emocijos turi būti visiškai atskirtos nuo techninio atlikimo, o asmeninis gyvenimas neretai lieka antrame plane.
 
2009 metais Elijah ir Milo Petersai į „BelAmi“ studiją įnešė unikalų, auditorijos itin greitai priimtą naratyvą, paremtą jų tikru biologiniu dvynių ryšiu. Jų atsiradimas industrijoje buvo vertinamas kaip vienas stipriausių studijos rinkodaros ėjimų, nes toks turinys tuo metu buvo laikomas išskirtiniu ir itin geidžiamu. Gerbėjai juos vertino kaip „autentiškus“ aktorius, o ne tik personažus, todėl jų populiarumas per labai trumpą laiką tapo globaliu fenomenu, studijai generuojančiu rekordinį svetainės lankomumą ir didelį dėmesį visame pasaulyje.

 
Nepaisant sėkmės, jų patirtis už ekrano ribų buvo kupina didžiulio psichologinio spaudimo, kurį sukelia staigus atsidūrimas viešumoje būnant vos aštuoniolikos metų. Turo po JAV naktinius klubus metu jie patyrė, ką reiškia būti „objektais“, kai tūkstančiai svetimų žmonių reikalauja dėmesio, prisilietimų ir nuolatinio buvimo scenoje. Šis intensyvus išorinis vertinimas ir „žvaigždžių“ statusas dažnai prieštarauja natūraliam paauglystės etapui, todėl toks ankstyvas įsitraukimas į industriją, kurioje privatumas yra itin pažeidžiamas, jiems paliko gilų įspaudą.
 
Pats faktas, kad dvyniai patys inicijavo kontaktą su studija, rodo jų tuometinį norą peržengti ribas, tačiau vėlesni pasisakymai ir elgesys rodo, kad toks pasirinkimas buvo labiau susijęs su jaunatvišku maksimalizmu ir noru išsiskirti. Nors jie niekada nebuvo linkę atvirauti apie vidinius konfliktus, jų sprendimas po kelerių metų visiškai nutraukti ryšius su industrija ir tapti „nematomais“ visuomenei kalba apie tai, kad šis gyvenimo etapas tapo našta, kurios jie daugiau nebegalėjo ar nenorėjo nešti.
 
Iš šios dienos perspektyvos, dvynių Petersų istorija yra vertinama kaip perspėjimas apie industrijos „mėsmalę“. Jie patyrė visą šlovės ir sėkmės spektrą, tačiau už tai sumokėjo savo privatumo kaina, kurią vėliau bandė susigrąžinti visiška tyla. Šiandienos kontekste jie nėra prisimenami kaip „karjeros pornografijos aktoriai“, o greičiau kaip trumpalaikis, ryškus fenomenas, kuris puikiai iliustruoja, kodėl net ir didžiausios sėkmės sulaukę atlikėjai pasibaigus kontraktui renkasi visišką atsiribojimą, siekdami apsaugoti savo tikrąjį „aš“ nuo praeities šešėlių.
 
Filipo Trojovsky, geriau žinomo pseudonimu Tommy Hansen, atvejis tapo bene garsiausiu Čekijos gėjų pornografijos industrijos skandalu, iškilusiu į viešumą 2005–2006 metais. Dalyvaudamas populiariame televizijos realybės šou „Vyvolení“, jis tapo nacionalinio dėmesio objektu, kai paaiškėjo jo profesinė praeitis suaugusiųjų filmų industrijoje. Šis atradimas išprovokavo plačias diskusijas dėl vertybių, moralės ir viešojo asmens tapatybės, nes žiūrovai ir žiniasklaida turėjo susitaikyti su radikaliu kontrastu tarp televizijos žvaigždės ir pornografijos aktoriaus įvaizdžio.
 
Didžiausią ažiotažą sukėlė paties aktoriaus laikysena ir jo atvirai deklaruotas heteroseksualumas, kurį jis pristatė kaip „darbą už pinigus“. Šis naratyvas atskleidė sisteminę industrijos pusę, kurioje vyrai, patys nesiejantys savęs su homoseksualiais santykiais, dalyvauja gėjų pornografijoje vien siekdami finansinės naudos. Trojovsky viešas pozicionavimas tapo simboliu to, kaip Čekijos pornografijos industrija sėkmingai išnaudojo ekonominius faktorius, pritraukdama jaunus vyrus, kuriems tai buvo ne saviraiškos, o tik greito uždarbio priemonė.
 
Nors šis įvykis neturėjo teisinių pasekmių, jis paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje ir tapo etaloniniu pavyzdžiu nagrinėjant „gay-for-pay“ fenomeną bei socialinę stigmą. Trojovsky istorija parodė, kokią kainą tenka mokėti už paslėptą profesinę praeitį, kai ji netikėtai tampa viešumo dalimi. Tai privertė visuomenę diskutuoti apie ribas tarp profesijos ir asmeninio gyvenimo, o pačią industriją – dar labiau atriboti savo „gaminius“ nuo realių aktorių gyvenimų, siekiant apsaugoti juos nuo neigiamo viešosios nuomonės poveikio.
 
Aktoriai dažnai pabrėžia, kad darbas Čekijos pornografijos industrijoje jiems reiškė tam tikrą laisvės ir atvirumo formą, kurios jie galbūt negalėjo rasti savo gimtosiose, dažnai konservatyvesnėse šalyse. Vieniems tai tapo savirealizacijos įrankiu, padėjusiu priimti savo kūną ir seksualumą, kitiems gi šis darbas buvo tik pragmatiška finansinė priemonė siekiant kitų gyvenimo tikslų, pavyzdžiui, apmokėti studijas ar keliauti. Nepaisant skirtingų motyvacijų, daugelis jų sutinka, kad Prahoje susiformavusi gamybos kultūra yra labai konkurencinga ir reikalauja didelės ištvermės, todėl tik vienetai išlieka šioje industrijoje dešimtmečius.
 
Vertindami savo darbo patirtis ilgalaikėje perspektyvoje, buvę atlikėjai dažnai akcentuoja, jog finansinis atlygis už filmavimąsi ne visada atperka patiriamą moralinį ar emocinį nuovargį. Kai kurie aktoriai po karjeros pabaigos viešai kalbėjo apie sunkumus ieškant „normalaus“ darbo, nes pornografijos aktoriaus praeitis tampa stigma, kurią sunku ištrinti skaitmeniniame amžiuje. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad būtent šis darbas leido jiems tapti nepriklausomais, susipažinti su daugybe žmonių iš viso pasaulio ir įgyti unikalios gyvenimiškos patirties, kuri iš esmės pakeitė jų požiūrį į save ir visuomenę.
 
Maištinga Siela

Romos imperija, istorija: romėnų pirtys, seksualinis gyvenimas, homoseksualumas ir seksualinis Romos imperatorių bei karalių gyvenimas

 

Sveiki!
 
Vis dar domiuosi po „Įdomiosios sekso istorijos“ (Kate Lister) knygos seksualine žmonijos istorija ir šįkart žvilgsnis po mano straipsnio apie tai, kad Romą sugriovė gėjai (taip niekada nebuvo! – o patį skaitykite ČIA), nutariau labiau žvilgtelėti, o koks gi iš tikrųjų buvo Romos imperijos žmonių seksualinis gyvenimas.
 
ROMOS IMPERIJOS KARIŲ IR PAPRASTŲ PILIEČIŲ SEKSUALINS GYVENIMAS
 
Romos imperijos seksualinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su socialiniu statusu, galia ir patriarchalinėmis struktūromis, kur vyro seksualumas dažnai buvo vertinamas per dominavimo prizmę. Senovės Romoje seksualiniai santykiai buvo suvokiami ne tiek per meilės ar orientacijos, kiek per aktyvaus ir pasyvaus vaidmens dikotomiją, kurioje laisvas romėnas pilietis visada turėjo užimti „akto vykdytojo“ poziciją, nepriklausomai nuo partnerio lyties.
 
Vedybos Romoje buvo sudaromos visų pirma dėl politinių bei ekonominių priežasčių, siekiant sujungti gimines ir užtikrinti teisėtus įpėdinius. Vestuvių apeigos buvo teisiškai ir religingai reglamentuotos: nuotaka būdavo palydima į jaunikio namus, o sąjunga įtvirtinama aukojimu dievams ir bendru sutarimu. Nors vedybos buvo laikomos visuomeniniu įsipareigojimu, ištikimybė buvo reikalaujama daugiausia iš žmonų, kurių seksualinis gyvenimas turėjo apsiriboti tik vyru, kad būtų užtikrintas paveldėjimo aiškumas.
 
Prostitucija Romos imperijoje buvo legalus, reglamentuotas ir itin paplitęs verslas, prieinamas visų socialinių sluoksnių vyrams. Prostitutės (meretrices) dažnai dirbdavo viešuosiuose namuose (lupanaria), kurie buvo įsikūrę netoli forumų ar teatrų, o jų paslaugos kainavo palyginti pigiai, todėl buvo prieinamos net vargingiausiems piliečiams. Istoriniai šaltiniai rodo, kad sekso paslaugas teikiančios moterys buvo registruojamos vietos valdžios ir privalėjo dėvėti specialius drabužius, atskiriančius jas nuo „padorių“ matronų.
 
Romėnų pirtys (thermae) buvo ne tik higienos, bet ir socialinio gyvenimo bei pramogų centrai, kuriuose ribos tarp viešosios ir privačios erdvės neretai išsitrindavo. Jose vyrai galėdavo užmegzti neformalius santykius su prostitutėmis ar kitais lankytojais, pirtys tapdavo vieta, kurioje seksualiniai susitikimai vykdavo gana atvirai. Ši aplinka palengvino įvairių formų seksualinę sąveiką, įskaitant ir atsitiktinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų.
 
Karinės kampanijos metu romėnų kariai, žygiuojantys per Europą, sekso įgeidžius patenkindavo per užkariautų teritorijų išteklius. Paskui armijas dažnai sekdavo „sekso vergyčių“ arba prostitučių stovyklos, kurios aprūpindavo kareivius paslaugomis, taip pat buvo dažnai pasinaudojama vietos gyventojų, ypač moterų ir vaikų, išnaudojimu. Tai buvo laikoma viena iš karo „naudos“ dalių, o seksualinė prievarta prieš vietinius gyventojus buvo sisteminė, nors retkarčiais ir ribojama karinės drausmės.
 
Homoseksualumas, kaip mes jį suprantame šiandien (tapatybinis), Romoje neegzistavo; egzistavo tik įvairios seksualinės praktikos. Vyrų santykiai su jaunesniais vyrais (dažniausiai vergais ar žemesnio statuso asmenimis) buvo visuomenės priimtinumo ribose, jei romėnas pilietis išlaikydavo aktyvų vaidmenį. Toks elgesys nebuvo laikomas homoseksualumu, o veikiau būdu demonstruoti savo viršenybę ir vyriškumą, nes seksualinis dominavimas buvo neatsiejamas nuo politinės galios.
 
Seksualinė vergystė buvo pamatinė imperijos ekonomikos ir socialinės santvarkos dalis, užtikrinanti begalinį seksualinį prieinamumą savininkams. Vergai ir vergės buvo laikomi savo šeimininkų nuosavybe be jokių teisių į savo kūną, todėl jų seksualinis išnaudojimas buvo visiškai legalus ir etiška norma. Romėnų elitas dažnai turėdavo specialiai apmokytų vergų, kurie teikdavo seksualines paslaugas, o namų vergai buvo nuolatiniame seksualinės grėsmės akivaizdoje.
 
Transvestai ir „moteriško elgesio“ vyrai Romos kultūroje dažniausiai būdavo pašaipos objektu, tačiau tam tikrose kultinėse ar pramoginėse sferose jie egzistavo. Kai kurie istoriniai šaltiniai (pavyzdžiui, apie imperatorių Heliogabalą) aprašo asmenis, kurie sąmoningai rinkosi moteriškus drabužius ar vaidmenis, tačiau tokie atvejai paprastai būdavo siejami su dekadanso, beprotybės ar politinio silpnumo įvaizdžiu. Visuomenė tokį elgesį toleravo tik tol, kol jis netrukdė imperijos stabilumui.
 
Ištikimybė ir santuokinė moralė buvo nuolatiniame konflikte su realia romėnų elito praktika, kurioje meilužės ir meilužiai buvo įprastas reiškinys. Nors filosofai (pvz., stoikai) skatino saiką ir susivaldymą, faktinė elito gyvensena, ypač po įvairių banketų, pasižymėdavo didžiule seksualine laisve. Tai rodė, kad viešoji moralė buvo labiau deklaratyvi nei praktinė, o turtingiesiems seksualiniai nuotykiai buvo ne tik malonumas, bet ir statuso patvirtinimas.
 
Romos imperijos seksualinė kultūra buvo itin utilitarianistinė ir hierarchinė, kurioje žmogaus kūnas, ypač vergo ar žemesnio statuso asmens, buvo traktuojamas kaip priemonė aukštesniojo statuso asmens poreikiams tenkinti. Seksualinis gyvenimas buvo persmelktas galios santykių, o prostitucija, išnaudojimas ir įvairios seksualinės praktikos, kurios šiandien galėtų būti vertinamos prieštaringai, sudarė kasdienio romėnų imperijos gyvenimo audinį.
 
ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIŲ, KARALIŲ IR KITŲ VALDOVŲ SEKSUALINIS GYVENIMAS
 
Romos elito seksualinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jų politinės galios, o imperatoriai bei konsulai naudojosi privilegija paversti savo asmeninius potraukius viešaisiais pareiškimais. Skirtingai nei eiliniai piliečiai, kurie turėjo derintis prie socialinių normų ir ribotų finansinių išteklių, aukščiausio rango vadovai galėjo sau leisti nepaisyti jokių moralinių ar teisinių suvaržymų. Jų seksualinė elgsena dažnai tapdavo instrumentu, kuriuo jie demonstravo savo visišką dominavimą ir dieviškąjį statusą, todėl tai, kas paprastam žmogui būtų užtraukę gėdą, jiems suteikdavo galimybę įtvirtinti savo autoritetą.
 
Julijus Cezaris, nors ir buvo vienas įtakingiausių Romos lyderių, garsėjo itin audringu ir ne visada visuomenės palaikomu seksualiniu gyvenimu, kuris dažnai buvo naudojamas kaip politinis ginklas prieš jį patį. Senovės autoriai, įskaitant Svetonijų, užsimena apie jo ankstyvus ryšius su Bitinijos karaliumi Nikomedu, kurie Cezariui prilipdė pašaipų „Bitinijos karalienės“ titulą. Nors šie gandai galėjo būti politinių oponentų šmeižtas, pats Cezaris nesistengė jų kategoriškai neigti, o jo gebėjimas suvilioti galingų romėnų žmonas buvo atvirai aptarinėjamas visame mieste, taip pabrėžiant jo nenugalimumą visose gyvenimo srityse.
 
Kaligula yra bene ryškiausias pavyzdys, kaip neribota valdžia kartu su seksualine laisve gali virsti visiškai nekontroliuojamu elgesiu, kuris šokiravo net visko mačiusią romėnų aristokratiją. Pasak istorikų, jis savo seksualinius poreikius tenkino prievarta, neskirdamas dėmesio tam, ar partneris yra laisvas pilietis, ar vergas, ir garsėjo incestiniais santykiais su savo seserimis. Jo rūmuose veikė savotiškas viešnamis, kuriame imperatorius priversdavo senatorių žmonas teikti paslaugas, taip pažemindamas aukščiausius valstybės pareigūnus ir parodydamas, kad prieš jo norus niekas nėra apsaugotas.
 
Imperatorius Neronas taip pat peržengė visas įmanomas padorumo ribas, savo seksualinius nuotykius paversdamas viešais ritualais, kurie turėjo sukrėsti konservatyvesnius piliečius. Jis buvo vedęs tiek vyrus, tiek moteris, o ceremonijos, kuriose jis pats atlikdavo „nuotakos“ vaidmenį, buvo tiesioginis iššūkis tradiciniam romėniškam vyriškumo supratimui. Neronas siekė visiško laisvumo ir niekino tradicines santuokos normas, todėl jo seksualinis gyvenimas buvo suvokiamas ne kaip malonumas, o kaip sąmoningas esamos santvarkos ir moralinių vertybių griovimas.
 
Imperatorius Tiberijus savo valdymo pabaigoje Kaprio saloje sukūrė uždarą seksualinę utopiją, kurioje leido sau įgyvendinti pačias iškrypėliškiausias fantazijas toli nuo Romos akių. Istoriniai šaltiniai mini jo pomėgį stebėti vaikus, kuriuos jis vadino „žuvytėmis“, plaukiojančius aplink jį baseinuose ir atliekančius seksualinius veiksmus. Tai rodo, kad aukščiausi valdovai galėjo sukurti visiškai autonomiškas pasaulio versijas, kuriose jų įgeidžiai tapdavo vieninteliu įstatymu, o bet kokios moralinės normos buvo paliekamos už salos krantų.
 
Vis dėlto imperatoriai ir konsulai negalėjo visiškai nepaisyti visuomenės nuomonės, ypač kai jų elgesys tapdavo per daug akivaizdžiu iššūkiu tradiciniams romėniškiems idealams. Nors jie galėjo daryti beveik viską, dažnai buvo stengiamasi išlaikyti bent šiokią tokią fasadinę padorumo išvaizdą, siekiant išvengti „tirono“ etiketės, kuri galėjo tapti dingstimi nužudymui ar perversmui. Pavyzdžiui, santykiai su vergais buvo visiškai legalūs, tačiau viešas per didelis prisirišimas prie žemo rango asmenų buvo laikomas silpnumo požymiu.
 
Romėnų valdovai taip pat dažnai naudojo seksualinius santykius kaip diplomatinę priemonę, siekdami užtikrinti sąjungas ar atsiskaityti už politinę paramą. Karaliai ir kunigaikščiai, lankydamiesi Romoje, dažnai įsitraukdavo į seksualinius santykius su įtakingais romėnais, taip bandydami stiprinti savo ryšius su imperijos centru. Tai rodo, kad seksualumas buvo įpintas į sudėtingą galios žaidimų tinklą, kur net patys intymiausi veiksmai turėjo politinę kainą ar vertę.
 
Išskirtinumas tarp valdovų ir piliečių pasireiškė ir galimybe turėti didžiulius haremus bei įvairiausių tautybių partnerių, kurie būdavo surenkami iš visų imperijos kampelių kaip savotiški prabangos atributai. Jei eiliniai romėnai dažniausiai tenkinosi savo socialinio sluoksnio atstovais arba vietinėmis prostitutėmis, tai imperatoriai demonstravo savo galią per egzotiką, pasirinkdami partnerius, kurie pabrėždavo imperijos platumą ir jų asmeninį dominavimą pasaulyje.
 
Seksualiniai Romos imperijos lyderių gyvenimai rodo, kad valdžia buvo galutinis afrodiziakas, leidęs jiems peržengti bet kokias žmogaus elgesio ribas. Nors jų veiksmai dažnai buvo atvirai smerkiami istorikų, jie patys jautėsi esą aukščiau bet kokios moralės, nes jų seksualiniai įgeidžiai buvo traktuojami kaip neatsiejama absoliučios galios išraiška. Tokiu būdu imperatorių miegamieji tapdavo vietomis, kuriose buvo ne tik tenkinami poreikiai, bet ir sprendžiamas imperijos likimas ar tiesiog demonstruojamas visiškas atotrūkis nuo įprasto piliečio gyvenimo realybės.
 
Maištinga Siela

Knyga: Dr. Kate Lister "Įdomioji sekso istorija"

 

Dr. Kate Lister. „Įdomioji sekso istorija“ – Vilnius: Alma littera, 2026. – 416 p.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti populiariosios mokslinės literatūros ir viena iš jų –britų mokslininkės Kate Lister (g. 1981) neseniai į lietuvių kalbą išversta ir išleista knygą Įdomioji sekso istorija (angl. A Curious History of Sex), kuri originalo kalba pasirodė per patį karantiną – 2020 metais ir beregint susilaukė nemažai susidomėjimo. Į lietuvių kalbą šį veikalą išvertė Eglė Podčašinskienė, o išleido leidykla Alma littera. Seksas ir seksualiniai klausimai, manau, visada bus tas diskusinis socialinis laukas, dėl kurio susitarti netgi šiandien liberalioms visuomenės gana sudėtinga. Pastarieji penkeri metai JAV-ose ir tam tikrose Europos Sąjungos šalyse vėl parodė, kad prasidėjo seksualinis suvaržymas, puritoniškų ir radikalių politikų įtakon nusavinta žmogaus seksualinė įvairovė paversta gėdinimo, manipuliavimo bei „skaldyk ir valdyk“ įrankiu, nes niekas taip žmogaus nejaudina, nei žinojimas, kad yra teisingas ir neteisingas seksualumas bei jo išraiškos. Deja, autorė bando sugriauti šį mitą, analizuodama įvairiausiais aspektais žmonių seksualumą nuo Antikos laikų iki šių dienų.
 
Lietuvių kalboje nedaug turime knygų apie seksualumą. Viena ryškiausių pastarųjų laikų knyga Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos pasirodžiusi studija Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (Baltos lankos, 2022). Apie vyrų seksualumą yra rašęs Artūras Tereškinas savo eseistiniuose leidiniuose bei moksliniame tyrime Vyrų pasaulis (Baltos lankos, 2011) bei Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties su autorių kolektyvu, tačiau seksualumas tebuvo viena iš dedamųjų turinio dalių. Į lietuvių kalbą daugiausia iš užsienio kalbos verčiama erotinio ir sekso pobūdžio literatūra, kuri anksčiau buvo pardavinėja kaip literatūra suaugusiems, o dabar priskiriama tiesiog prie higienos ir (savi)malonumo literatūros, pavartoma knygyne net paaugliams. Štai Dr. Kate Lister yra pripažinta istorikė, rašytoja ir tinkalaidžių kūrėja, universiteto dėstytoja, kurios pagrindinės veiklos sritys yra moterų teisės, seksualumo istorija ir seksualinio elgesio raida, tad ir jos Įdomioji sekso istorija iš esmės yra apie seksą kaip reiškinį.
 
Knyga nesudėtinga ir, tiesą sakant, labai nustebino, kad taip lengvai parašyta. Kai kada dvelkė tokiu populiariosios žurnalistikos stiliumi, kokį galima pasiskaityti Skaivos Jasevičiūtės tuštokuose straipsniuose ar žurnaluose panelėms apie pirmąsias sekso patirtis (visada stebėjausi, kad vyrukai jaunuoliai niekada tokių leidinių neturėjo, tad jų edukacija buvo Lietuvoje visada išskirtinai silpnesnė, atėjusi labiau iš prastos pornografijos, nei žurnalistinio pramoginio supažindinimo turinio). Įdomiojoje sekso istorijoje autorė apžvelgia tik jai įdomias ir svarbias temas ir kaip pati teigia: „Neįmanoma parašyti išsamios sekso istorijos. Nesu tikra, ar kam nors tai pavyks, nes nėra vienos sekso istorijos – jų daugybė (p. 333).“ Skaitant knygą, darosi akivaizdu, kad studija atskleidžia labiau pačios Dr. Kate Lister pažiūros ir žvilgsnį, o jeigu apie seksą būtų rašęs vyras, tada akcentai būtų sudėti visiškai kitokie.
 
Asmeniškai pačią studiją pervadinčiau į Įdomiąją vulvos istoriją, nes Įdomioji sekso istorija parašyta iš feministinės perspektyvos, tad visi skyriaus akcentai labiau yra, kaip pati autorė teigia, apie putytes, vulvas, makštis ir t. t. Tai moteriškoji sekso istorijos studija, kur apie varpas ir vyrų seksualumą rasite ne tiek ir daug, sakyčiau, veikiau tik kontekste tik tam, kad būtų atskleista, kaip vyrai naudojosi drausdami, nusižengdami, kurdami poeziją, dievindami moters seksualumą ir jį išnaudodami savo lytiškumui ir politikai įgalinti. Nepaisant to, vyrams, manau, vis tiek ši knyga bus įdomi, nes jame išties daug informacijos, labiausiai veikia istorinis diskursas, t. y. daugybė aliuzijų, nuorodų į tam tikras istorines asmenybes, epochas ir jų reiškinius. Knyga kaip koks kaleidoskopas, leidžia, pvz., apie Viduramžius mąstyti ne vien kaip apie sugėdintus žmones, kurie plakė save už geidulius, dėvėdami ašutines, bet kaip ir ištvirkusią liaudį, kur Kryžiaus žygio metu vyrai nešiojo po Europą lytiškai plintančias ligas.
 
Autorė knygą pradeda nuo etimologijos, iš kur kilo lytinių organų pavadinimai. Aišku, čia įdomiausia būtų skyrius lingvistams ir kalbotyros mokslo žmonėms. Kita vertus, knyga parašyta iš anglosaksų perspektyvos, todėl didelis dėmesys skirtas britiškai, amerikietiškai ir Vakarų Europos perspektyvai, todėl nieko čia nerasite apie seksualumą ar seksą tai, kas vyko, pvz., LDK ar Abiejų Tautų respublikoje. Autorės žiūros kampas išskirtinai anglosaksiškas, tačiau ji remiasi Antika, Vakarų civilizacijos ištakomis, tad retai kada „dėl egzotikos“ nuklysta į Aziją ar Afriką, kurių civilizacijos tampa labiau kontekstais atskleisti seksualumo ir sekso kultūros įvairovę.

Dr. Kate Lister

 
Kalbėdama apie seksualumą ir seksą bei kūną, autorė pabrėžia, kad Europoje, kur vyravo krikščionybė, pažiūras ir supratimą formavo dažnai ne tik mokslo žinių stygius, bet ir prietaringumas. Knygoje rasite tokių įdomių faktų kaip: „Dideli klitoriai visada buvo siejami su dideliu lytiniu potraukiu ir lesbianizmu, o XVIII amžiuje paplitęs neigiamas požiūris į masturbaciją paskatino naujas spėliones dėl „žąsies kaklo“ atsiradimo priežasčių – buvo manoma, kad tai yra pernelyg dažno trynimo (1938) pasekmė. 1771 metais mažai žinomas prancūzų gydytojas M. D. R. Bienville‘is išleido traktatą apie nimfomanijos pavojus (p. 64).“ Stebino, kad nuo pat Antikos laikų apie moterų lytinius organus spręsdavo mokslininkai ir daktarai vyrai, o jų įsitikinimai dažnai būdavo paremti religinio ir moralinio pobūdžio argumentais, tad dažnas siūlydavo pjaustyti klitorius, užsiimti makšties dušais, atsisakyti važinėti dviračiu ir pan. Autorė pateikia ne vieną šokiruojančią istoriją, remdamasi istoriniais išlikusiais Antikos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir Viktorijos laikų literatūra.
 
„Vadinamieji skaistybės pokyliai rengiami visoje Amerikoje. Tėvai lydi paaugles dukras į „pasimatymą“ – mergina pasižada išsaugoti nekaltybę iki santuokos, o tėvas, savo ruožtu, įsipareigoja ginti jos nekaltybę (matyt, su šratiniu šautuvu ar kokia nors signalizacija) <...> O 2017 metais Rusijos tyrimų komitetas ir sveikatos ministras Vladimiras Šuldiakovos sukėlė didžiulį pasipiktinimą liepęs gydytojams tikrinti moteriškos lyties moksleivių nekaltybę ir apie bet kokius mergytės plėvės pažeidimus pranešti valdžios institucijoms (p. 83).“ Šokiruoja ne tiek istoriniai absurdiški įstatymai, kurie buvo taikomi moterims, bet šių dienų tikrovė, pvz., Airijoje visai neseniai vyko išprievartavimo byla, kurioje teismas nusprendė, kad išprievartauta mergina pati kalta, nes ji vilkėjo siaurukes (stringus), o advokatas įrodė, kad siaurukės – tai požymis, kad mergina pati norėjo. Tai sukėlė didžiulį skandalą, apie kurį Lietuvoje nieko negirdėjau, jis net paskatino judėjimą nemažiau reikšmingą nei #metoo.
 
Arba toks visiškas šių dienų absurdas, kuris verčia kilstelėti antakius: „Kai kalba pasisuka apie seksą, mes nesąmoningai vertiname partnerio sveikatą pagal kvapą. 2013 metais Michaelas N. Phamas iškėlė teoriją, kad žmonės užsiima oraliniu seksu norėdami įvertinti poravimosi privilegiją ir galbūt pastebėti neištikimybės pėdsakus. Jis manė, kad atlikdamas kunilingą vyras pagal kvapą ir skonį stengiasi išsiaiškinti, ar ten nėra svetimos spermos. Mmm! (p. 218).“ Taip, autorė pateikia knygoje daug citatų, įskaitant ir nuteisto už homoseksualius santykius rašytojo Oscaro Wilde, ar psichoanalizės tėvo Z. Freudo mintis, Hipokrato ir kt. žinomų asmenybių. Knyga gausiai dokumentuota, o šokiruojantys ir stebinantys pačią autorę dokumentai, citatos nulydi tam tikri ironiški komentarai. Tai suteikia knygai tokio lengvumo, primena tinklalaidės apžvalgą su asmeniniais komentarais.
 
Knygoje galima aptikti ir visai retų užuominų, kurie vis dar stebina, pvz.: „Galbūt esate girdėję apie tai, kad naciai gamino sekso lėles, kad nebeleistų plisti jų karius kamavusiai sifilio epidemijai. Tai vadinamasis projektas „Model Borghild“. Istorija atrodo smagi, bet trūksta įrodymų, jai patvirtinti (p. 211).“
 
Knyga turi nepaprastai gerą poligrafiją – nesenstantį kokybišką popierių, patvarų knygos viršelį, o pats leidinys gana neblogai iliustruotas tiek sekso priemonėmis, tiek Viktorijos laikų erotinėmis ir pornografinėmis nuotraukomis, įrodančiomis, kad po morališkai suvaržyta parodomąja visuomene iš tikrųjų vyko įdomus seksualinis gyvenimas, dažnai baudžiamas ir apribotas įstatymais, paženklintas gėda ir lytiškai plintančiomis ligomis ar pavojingais ir nepageidautinais abortais. Įdomioji sekso istorija kartu tai ir didelė dovana tiems, kurie ieško išsamių nuorodų, nes knygos gale pateikiamas įspūdingas 80-90 puslapių apimantis literatūros sąrašas. Man asmeniškai šioji knyga įdomiausia buvo dėl istorinių-kultūrinių kontekstų, kurie išplėtė ir papildė bendrą suvokimą apie seksualumo pokyčius Vakarų kultūroje.
 
Maištinga Siela

Įdomioji literatūra. „Hario Kovent Gardeno damų sąrašas“ – ne tik prostitučių sąrašas, bet ir XVIII a. Londono socialinis veidrodis

Sveiki, skaitytojai!
 
Literatūra tuo ir įdomi, kad ji slepia savo praeityje itin pikantiškų istorijų. Vieną tokią aptikau toliau skaitydamas Dr. Kate Lister mokslinę knygą „Įdomioji sekso istorija“, tad siūlau susipažinti.
 
XVIII amžiaus Londono naktinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo „Hario sąrašo“ (kai kur verčiama kaip „Harrio sąrašas“ ar net „Hario Kovent Gardeno damų sąrašas“ (angl. Harris's List of Covent Garden Ladies) – tai buvo spalvingas, skandalingas ir itin populiarus leidinys, tapęs tikra to meto „malonumų ieškotojų biblija“. Viskas prasidėjo apie 1760-uosius metus, kai Londono Kovent Gardeno rajonas, garsėjęs kaip laisvo elgesio moterų ir pramogų centras, tapo neoficialiu šio leidinio atskaitos tašku. Nors pavadinimas kildintas iš Džeko Hario, buvusio garsaus sąvadautojo ir vietinio veikėjo vardo, jis labiau veikė kaip rinkodarinis triukas, skirtas pritraukti skaitytojus, kurie tikėjosi rasti ne tik informacijos, bet ir tam tikro „autentiškumo“ bei ryšio su Londono pogrindžio autoritetais.
 
Leidinys buvo sumanytas kaip kasmetinis katalogas, išeidavęs kiekvienų metų pradžioje, tarsi kalendorius ar informacinis gidas. Tai nebuvo pavienis atsitiktinis tekstas, o gana disciplinuotai leista knygelė, kuri savo populiarumo viršūnėje pasiekdavo milžiniškus tiražus. Kai kuriais skaičiavimais, kasmet būdavo parduodama iki 8 000 ar net 10 000 egzempliorių, o tai XVIII a. kontekste buvo stulbinantis rezultatas. Tai rodė, kad sąrašas nebuvo skirtas tik vargšams ar visuomenės atstumtiesiems; priešingai, jis buvo taikomas turtingesniems miestiečiams, aristokratams ir viduriniajai klasei, kurie galėjo sau leisti mokėti apie pusantros ar dvi šilingo sumą už vieną egzempliorių – kainą, kuri tuo metu buvo gana reikšminga.
 
Pagrindinis šių sąrašų turinys buvo itin detalūs, kartais net literatūriškai papuošti prostitučių aprašymai. Juose skaitytojai rasdavo ne tik moters vardą bei tikslų adresą, kur ją galima rasti, bet ir išsamų fizinių duomenų pristatymą, pabrėžiant grožį, stotą bei kitas išorines ypatybes. Knygelės autoriai ar redaktoriai nevengdavo įterpti pikantiškų detalių apie moterų „specializaciją“ ar net jų seksualinius polinkius, stengdamiesi sukurti intriguojantį įvaizdį. Aprašymai dažnai būdavo persmelkti savotiško erotinio humoro ir net tam tikros literatūrinės stilistikos, kuri leido skaitytojams pasijusti tarsi skaitantiems nuotykių romaną, o ne paprastą paslaugų katalogą.
 
Nors tikrieji autoriai dažnai slėpdavosi po anonimiškumo šydu, manoma, kad šiuos sąrašus sudarinėjo įvairūs asmenys – nuo neįvykusių literatų iki pačių Kovent Gardeno aplinkos veikėjų. Vienas dažniausiai minimų vardų, susijusių su šio sąrašo „literatūrine“ puse, yra Samuelis Derrickas, nors istorikai dėl šios autorystės dažnai ginčijasi. Nepaisant to, akivaizdu, kad už leidinio stovėjo žmonės, turėję puikų priėjimą prie Londono naktinio gyvenimo užkulisių, supratę paklausą ir gebėję ją patenkinti pasitelkdami populiariąją to meto kalbą bei stilių.
 
Leidinio gyvavimo trukmė buvo stebėtinai ilga – jis reguliariai pasirodydavo beveik keturis dešimtmečius, nuo 1760 iki 1794 ar net 1795 metų (tuo metu, kai kitoje Europos pusėje LDK patyrė paskutiniuosius padalijimus!). Per šį laikotarpį „Hario sąrašas“ tapo neatsiejama Londono socialinio kraštovaizdžio dalimi. Jo sėkmę lėmė ne tik teikiama praktinė informacija, bet ir tai, kad jis suteikė vyrams galimybę susiplanuoti savo „nuotykius“ privačiai, be nereikalingo blaškymosi po tamsius skersgatvius. Tai buvo tam tikras socialinis reiškinys, sujungęs laisvalaikio planavimą su skaitymo malonumu, net jei tas malonumas buvo laikomas amoraliu ar neteisėtu.

Titulinis puslapis 1764 m. ir 1794.

 
Kultūrinis sąrašo poveikis buvo dviprasmis, bet neginčijamas. Viena vertus, jis atskleidė XVIII a. visuomenės veidmainystę, kurioje viešai deklaruojamas moralumas egzistavo greta itin aktyvios seksualinės rinkos. Kita vertus, jis skatino seksualinės kultūros komercializaciją, tapdamas vienu pirmųjų masinės kultūros pavyzdžių, skirtų vyrų malonumams. Leidinys netiesiogiai normalizavo prostituciją kaip Londone egzistuojantį ekonominį faktą, o ne tik kaip nuodėmingą ydą, ir kartu kūrė tam tikrą „profesionalizacijos“ įvaizdį, kur paslaugų teikėjos tapo žinomomis figūromis.
 
Žvelgiant į konkretų turinį, pavyzdžiui, galėtume rasti tokio pobūdžio įrašus: „Panelė X, gyvenanti Šv. Martyno skersgatvyje, yra jauna ir grakšti, pasižyminti itin įtaigiu žvilgsniu bei polinkiu į rafinuotus pokalbius, o jos kaina už naktį siekia penkis šilingus“. Tai buvo ne tik informatyvus, bet ir viliojantis tekstas, skirtas sužadinti skaitytojo vaizduotę. Tokie įrašai buvo kruopščiai redaguojami, kad atrodytų patraukliai, todėl nenuostabu, jog vyrai laukdavo naujo sąrašo išleidimo su dideliu nekantrumu, tarsi laukdami mados žurnalo ar svarbaus visuomeninio leidinio.
 
Vis dėlto, „Hario sąrašo“ pabaiga buvo ne tokia triumfuojanti. XVIII a. pabaigoje besikeičiantis visuomenės požiūris, augantis moralinis spaudimas ir griežtesnė teisėsauga galiausiai atvedė prie leidinio žlugimo. 1795 metais leidėjai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už obscenišką ir visuomenės moralę žlugdantį turinį, kas privertė visą šį projektą oficialiai nutraukti. Tai buvo pabaiga vienos eros, kurioje seksualinės paslaugos buvo viešai prieinamos ir „katalogizuojamos“, atspindėdama griežtėjantį požiūrį į laisvesnį elgesį.
 
Šiandien šis sąrašas yra tapęs gana brangiu istorijos šaltiniu tyrinėtojams, besidomintiems XVIII a. socialiniu, kultūriniu ir seksualiniu gyvenimu Londone. Nors originalių egzempliorių išliko nedaug ir jie yra saugomi didžiausiose pasaulio bibliotekose ar privačiose kolekcijose, domėjimasis jais pastaraisiais dešimtmečiais itin išaugo. Istorikai ir tyrinėtojai pasitelkia šiuos tekstus norėdami suprasti moterų padėtį to meto visuomenėje, jų socialinę kilmę bei gyvenimo būdą, kurį dažnai užgoždavo oficiali to meto istoriografija.
 
Šiuolaikiniam skaitytojui su „Hario sąrašu“ šiandien galima susipažinti per įvairias akademines publikacijas, archyvų skaitmenines kopijas ar net specialiai tam skirtus istorinius tyrimus, kuriuose šie tekstai yra analizuojami. Nors knygelės nebegali būti įsigyjamos knygynuose, jų turinys tapo prieinamas kaip unikalus langas į praeitį. Taip „Hario sąrašas“ iš skandalingo XVIII a. Londono „šarašo“ virto svarbiu istoriniu dokumentu, leidžiančiu mums geriau suprasti žmogaus prigimties, visuomenės normų ir kultūrinių pokyčių sudėtingą sąveiką.
 
Maištinga Siela

Antikos mitai. Kaip Kretos karalius Minas, negalėdamas susilaukti su Pasifaje vaikų, pirmąkart panaudojo prezervatyvą?

 

Sveiki!
 
Nuo pat vaikystės domiuosi senovės graikų ir romėnų mitais bei legendomis, tačiau kai kurios istorijos net man pačiam būna dar negirdėtos ir nežinomos. Beskaitydamas Dr. Kate Lister „Įdomioji sekso istorija“, aptikau mažiau kam žinomą istoriją apie Kretos karalių Miną, kuris galimai pirmąkart panaudojo „moterišką prezervatyvą“. Kodėl? Kaip? Kviečių sužinoti.
 
O istorija prasideda nuo žinomo graikų rašytojo Antonino Liberalio. Antoninas Liberalis (gr. Ἀντωνῖνος Λιβεράλις) yra paslaptinga ir kiek miglota figūra antikinės literatūros pasaulyje, apie kurio gyvenimą mes žinome stebėtinai mažai. Manoma, kad jis gyveno II amžiuje po Kristaus, galbūt Graikijoje, tačiau tikslios jo biografinės detalės lieka nežinomos istorikams. Nepaisant informacijos trūkumo apie patį autorių, jo vardas į istoriją įėjo dėl vienintelio išlikusio darbo, kuris tapo svarbiu mitologijos šaltiniu. Jo asmenybė dažnai siejama su graikų intelektualiniu gyvenimu, kuriame buvo madinga rinkti ir perrašinėti senovės pasakojimus, stengiantis išsaugoti nykstančią mitologinę tradiciją ateities kartoms.
 
Jo garsiausias ir vienintelis mus pasiekęs kūrinys yra „Metamorfozių sinopsė“, arba „Metamorfozių rinkinys“, kuriame autorius sujungė keturiasdešimt vieną mitinį pasakojimą apie transformacijas ar virsmus. Šis veikalas nėra originalus literatūrinis kūrinys, o greičiau savotiška mitologinė kompiliacija, kurioje Liberalis rėmėsi ankstesnių helenistinių autorių, tokių kaip Nikandras iš Kolofono, darbais. Kūrinys pasižymi gana paprastu, sausu pasakojimo stiliumi, kuris aiškiai atskiria jį nuo poetinių ar dramatinių to meto tekstų, nes pagrindinis autoriaus tikslas buvo informatyvumas ir mitų išsaugojimas.
 
Kretos karalius Minas, kurio figūra šiame veikale užima svarbią vietą, antikinėje tradicijoje buvo vaizduojamas kaip galingas ir teisingas valdovas, valdęs Knoso rūmus bei kūręs jūrų imperiją. Jis buvo Dzeuso ir Europos sūnus, garsėjęs kaip įstatymų leidėjas ir teismo vykdytojas, kurio išmintis po mirties jį pavertė vienu iš mirusiųjų pasaulio teisėjų. Jo žmona Pasifajė, saulės dievo Helio dukra, buvo kilminga moteris, tapusi tragiška figūra daugybėje graikų mitų dėl savo paslaptingo ryšio su Poseidono atsiųstu buliumi.
 
Minas ir Pasifajė gyveno prabangoje ir valdė didingą Kretą, tačiau jų šeimyninis gyvenimas nebuvo toks džiaugsmingas, kaip atrodytų iš jų karališko statuso. Jie susilaukė keleto vaikų, tarp kurių žinomiausi yra Ariadnė, Fedra, Androgejas ir Deukalionas, tačiau jų gyvenimus temdė dieviškieji prakeiksmai ir paslaptys. Ši šeima tapo simboliu to, kaip dievų įsikišimas į mirtingųjų gyvenimą gali sugriauti net paties galingiausio valdovo ramybę ir atnešti ilgalaikių kančių.
 
Vienas iš labiausiai intriguojančių Antonino Liberalio „Metamorfozių sinopsės“ pasakojimų yra susijęs su baisiuoju prakeiksmu, kurį Minas patyrė dėl savo neištikimybės ar dievų užrūstinimo. Pasakojama, kad kiekvieną kartą, kai karalius bandydavo suartėti su savo žmona, iš jo kūno kartu su sėkla išsiskirdavo baisūs, nuodingi padarai – gyvatės, skorpionai ir tūkstantkojai, kurie akimirksniu nužudydavo Pasifaję. Šis magiškas prakeiksmas pavertė jų santuokinį gyvenimą mirtinu iššūkiu, neleisdamas jiems saugiai susilaukti daugiau įpėdinių ir keldamas nuolatinę grėsmę karalienės gyvybei.
 
Norėdamas nutraukti šį prakeiksmą ir išsaugoti žmonos sveikatą, Minas kreipėsi į įvairius pagalbos būdus, tačiau niekas nepadėdavo. Galiausiai, anot autoriaus, sprendimas buvo rastas pasitelkus gana keistą ir neįprastą priemonę – ožkos pūslę. Šis epizodas dažnai nurodomas kaip viena iš archajiškiausių užuominų apie mechaninį barjerą sueities metu, nors antikinėje literatūroje tai buvo pateikiama kaip magiška apsauga nuo antgamtinių gyvių.

 
Pasakojime pabrėžiama, kad Minas, prieš suartėdamas su žmona, turėjo įdėti išdžiovintą ožkos pūslę į moters lytinius organus. Ši priemonė turėjo sulaikyti iš karaliaus kūno išsiveržiančius nuodingus padarus, kad jie nepasiektų Pasifajės ir nepakenktų jos organizmui. Tai buvo tarsi „skaistybės diržas“, skirtas ne moraliniam, o fiziologiniam saugumui, saugantis moterį nuo to, kas buvo laikoma „nuodinga sėkla“.
 
Antoninas Liberalis šią sceną aprašo su tam tikru dalykiškumu, būdingu mitografams, kurie stengiasi paaiškinti neįmanomus įvykius racionaliais būdais. Nors šiandien ožkos pūslės naudojimas atrodo makabriškai ar tiesiog keistai, tekste tai pavaizduota kaip būtinybė, be kurios karališkoji pora negalėtų išlikti kartu. Tai rodo, kokių kraštutinumų imdavosi mitiniai herojai, siekdami išvengti dievų bausmių.
 
Ši istorija taip pat atskleidžia gilesnį mitinį kontekstą, kuriame seksualumas ir reprodukcija yra susieti su nuodais bei mirtimi. Minas nėra tiesiog neištikimas vyras; jis yra žmogus, kurio pačios prigimties galia tapo destruktyvi, o ožkos pūslė čia atlieka ne kontraceptinę, o „filtro“ funkciją. Tai simbolizuoja ribą tarp civilizuoto pasaulio ir laukinės, mirtinos dievų valios, kurią Minas bando suvaldyti primityvia priemone.
 
Pasakojimo pabaigoje pabrėžiama, kad šis metodas buvo sėkmingas, leido Pasifajei išgyventi ir porai vėliau susilaukti kitų atžalų. Nors mitas palieka daug vietos interpretacijoms apie tai, ar pūslė buvo visiškai patikima, arba kokia buvo dievų reakcija į tokį „apgavikišką“ metodą, svarbiausia čia – Mino, kaip valdovo, bandymas suvaldyti savo likimą. Autorius per šį pasakojimą parodo, kad net ir karalius, susidūręs su prakeiksmu, privalo ieškoti netradicinių būdų išlikti.
 
„Metamorfozių sinopsė“ per tokias istorijas mums leidžia suprasti, kaip senovės žmonės mąstė apie biologijos, magijos ir dieviškosios galios susidūrimą. Nors šiuolaikiniam skaitytojui ši istorija apie ožkos pūslę gali pasirodyti komiška ar keista, antikinėje kultūroje tai buvo svarbus pasakojimas apie atsakomybę, šeimos išsaugojimą ir kovą su neišvengiamu likimu.
 
Maištinga Siela

Filmas: "Seksas" / "Sex"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man labai patiko norvegų režisieriaus Dag Johan Haugerud pandemijos metu matyta įtempto psichologinio siužeto drama „Atsargiai – vaikai!“ (2019), kurį iškart be eilės rekomenduočiau pažiūrėti daugeliui, ypač tiems, kurie dairosi į skandinavų ugdymo sistemas. Režisierius per tą laikotarpį nesnaudė ir sukūrė vadinamąją „Oslo trilogiją“, kurią sudaro trys dalys: „Seksas“, „Meilė“, „Svajonės“. Visos dalys rodytos Lietuvos kino festivalyje „Scanorama“, tad vedinas gerų prisiminimų apie ankstesnį filmą nutariau pasižiūrėti pirmąją trilogijos dalį „Seksas“ (norv. Sex) (2024) su tokia intencija: jeigu man patiks, žiūrėsiu ir likusias dvi dalis.

 

Istorija absoliučiai kitokia nei „Atsargiai – vaikai!“. Režisierius, kuris, beje, „Seksui“ parašė ir visą scenarijų, atrodo, kad sulėtėjo, tapo itin atidus psichoanalizei ir apskritai analizei. Istorija neįtikėtinai melancholiškai komiška, šie deriniai man filme labai patiko. „Seksas“ pasakoja apie du heteroseksius vyrus, kurie turi sukūrę šeimas, jų vaikai mokosi toje pačioje mokykloje, o jiedu dirba kaminkrėčiais (ar vis dar kas nors dirba tokį darbą šiuolaikiniame pasaulyje?). Vienos pertraukos metu du bendradarbiai vyrai pasipasakoja savo keistas pastarųjų dienų patirtis: vienas iš jų susapnavo David Bowie, kuris sapne į jį žiūrėjo kaip į moterį, todėl jam atrodo, kad tas sapnas jį kažin kaip pradeda keisti, jis ima abejoti savo vyriškumu, tačiau kartu tarsi ir išsilaisvina, nes nebepatiria lūkesčių. Kitas vyrukas prisipažįsta, kad dar vakar visiškai atsitiktinai, niekada nemėginęs to daryti, permiegojo pirmąkart su vyru ir tą papasakoja taip laisvai kaip kokią naują patirtį parduotuvėje perkant nežinomą prekę...

 

Tai pokalbių filmas! Keturi pagrindiniai veikėjai nuolat kalbasi ir bando suvokti, kas naujo vyksta jų seksualinės lyčių tapatybės gyvenime. Tai nėra dar vienas filmas apie gėjus, tikrai ne, tačiau du heteroseksualūs vyrai bando sudėlioti naujas vidutinio amžiaus vyriškumą plečiančias ribas. Pirmasis tyrinėja savo balsą, nes dainuoja chore, ir jam atrodo, kad jo balsas po sapnų moteriškėja (tai taip absurdiškai kafkiška!), o antrasis dėl liberalumo ir laisvumo ima abejoti, ar begalima atvirauti, nes skaudžiausiai dėl jo naujos patirties išgyvena žmona, keldama jam absurdiškas, nors tenka pripažinti, kad motyvuotas, scenas.

 

Kokie dialogai! Dieve mano! Beveik net neabejoju, kad režisierius lankosi pas kokį psichoanalitiką, nes scenarijus labai man patiko, jis stačiai analitinis. Taip, filmas angažuotas ir niuansuotas tarsi į psichoterapinio kabineto fragmentus, bet tie pasakojimai kartu ir tokie gyvi, privedantys prie tokių klausimų, dėl kurių visuomenė nėra apsisprendusi ir kažin, ar kada apsispręs. Filmas apie vyriškumą, tačiau jis netampa įprastų formų ir situacijų vaizdavimo būdu, tai galimybė veikėjams susivokti, kad asmeninis vyriškumas tėra tik apibrėžtis, kuri kinta. Labai patiko, kaip pačios moterys bando priimti vyriškumo krizę ir naujas patirtis, žmonų reakcijos tokios atpažįstamos, nors ir „įvilktos“ į psichoanalitinį kalbėjimą. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad filmo pokalbiai šitaip įtrauks ir leis apgalvoti, kodėl žmonės taip sureikšmina seksą, kodėl vieniems tai riba, o kitiems galimybė savo plėsti ir tyrinėti. Režisierius nemoralizuoja, nemokina jokių tolerancijos klišių, tiesiog priveda veikėjus prie tam tikro savęs senojo suvokimo pabaigos. Nemanau, kad patiks mūsų šalies homofobams, detektyvams, kurie ieško propagandinių ženklų – jiems teks nusivilti, nieko čia nėra, bet yra labai intymių ir stulbinančiai atvirų pokalbiuose dalykų, kuriuos pajus tikriausiai labiau vedusios poros ar šiokios tokios gyvenimiškos patirties turintys žiūrovai. Man patiko!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Morgana Danielė ir jos sutikimas dėl lytinių santykių (notaras ir sutikimo forma)

 

Sveiki,

 

Neseniai internetas plyšo dėl Laisvės partijos Seimo narės Morganos Danielės siūlymo ir pareiškimo, kad lytinius santykius turėtų abi pusės užtikrinti per notarą raštišku bendru sutarimu. Plyšau juoku, nes tai absoliučiai pažeidžia bet kokį natūralų žmogiškumą į saugų ir privatų gyvenimą. Suprantu, kad politikė gyvenime patyrė daug išbandymų, tačiau esminės patirtys negali tapti primestos visiems laisviems piliečiams. Čia man primena anos kadencijos Žaliųjų ir valstiečių ambicijas uždrausti ir paskelbti cukrų narkotiku.

 

Kažkas sukūrė šią juokingą formą ir ja pasidalijo internete. Tai iš tikrųjų graudžiai juokinga, nes primena utopinius filmus, kai kiekvienas žmogaus žingsnis, net reikalai tualete yra protokoluojami. Laisvės partija turi tiek idėjų ir ambicijų, kad iš laisvės pradeda kurti tam tikrus nelaisvės apynasrius. Beveik neabejoju, kad ši nesąmonė, jeigu ji bus siūloma svarstymui, opozicija visgi pasitarnaus ir nuveiks kažką gero ir vetuos, nes... Kam patinka, kai į jūsų kelnes lenda Morgana, notarai arba visa Lietuva, prisidengusi gražiais lozungais apie saugumą arba nuotraukomis apie sumuštas moteris?

 

Jūsų Maištinga Siela

Dvasinė praktika, kaip mesti gerti alkoholį, rūkyti, priklausomybę nuo sekso, maisto, smurto, pykčio ir kt. Pagal Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Sveiki,

Žinau, kad nuo Naujųjų metų daug kas sau užsibrėžė tai numesti svorio, tai mesti rūkyti, gerti arba nustoti valgyti vieną ar kitą produktą, nes ši priklausomybė jus persekiojo metų metus. Neseniai beskaitydamas puikią knygą Eckhart Tolle knygą „Naujoji žemė“, užtikau tokį visai nieko nekainuojantį būdą, kaip galima vien savo sąmoningumo pastangomis „užsiprogramuoti“ daugiau nebūti priklausomam nei nuo alkoholio, nei nuo rūkalų, nei nuo sekso, nei nuo smurto, nei nuo dar kažko, kas Jus kamuoja. Aišku, tam reikia laiko, praktikuoti, stebėti save ir pamatyti rezultatus, kurie dažnai pasirodo ne iš karto, gal po pusmečio, gal kai kam po kelerių mėnesių... Tai darbas su protu, savimi, cituoju E. Tolle iš jo knygos „Naujoji žemė“, galbūt, kažkas benaršydamas ir ieškodamas sau patarimo ar pagalbos internete, užtiks šį įrašą ir „užsikabins“ už E. Tolle patarimo (ar net jo knygų), kurie iš esmės koreliuoja su kitų mąstytojų, mokslininkų ir dvasinių mokytojų praktikomis dėl sąmoningumo pasirinkimo gyventi kokybiškesnį gyvenimą:

„Jei jus kamuoja sunkiai įveikiami įpročiai (rūkimas, persivalgymas, girtavimas, televizijos žiūrėjimas, priklausomybė nuo interneto ar kiti), galite padaryti štai ką: pastebėję kylantį nenugalimą poreikį, sustokite ir triskart sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Taip pasistenkite suvokti nenugalimą potraukį kaip savo viduje esantį energetinį lauką. Sąmoningai pajuskite nenugalimą poreikį užsirūkyti, išgerti alkoholio, persivalgyti ir taip toliau. Tada vėl kelis sykius sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Galimas daiktas, jog nenugalimas potraukis išnyks – aišku, tik kuriam laikui. Įmanoma, kad šis potraukis vis tiek pasirodys už jus stipresnis ir būsite priversti jam pasiduoti. Per daug dėl to nesigraužkite. Sąmoningumui augant, priklausomybės silpsta ir ilgainiui pasitraukia. Stenkitės užfiksuoti bet kokią žalingą įprotį pateisinančią mintį, vos ji kyla jūsų prote, net jei jos argumentai visai pagrįsti. Paklauskite savęs: „Kas čia kalba?“ Ir suprasite, kad kalba priklausomybė. Tada priklausomybei jus įveikti bus sunkiau (p. 159)“.

E. Tolle. „Naujoji žemė“ – Mijalba, Kaunas: 2016.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilnius ir jo G taškas - po G tašku besislepiantis moralinis skausmo židinys

Sveiki,

Žmonėms patinka ginčytis dėl seksualinių dalykų, nes jie visada mano, kad yra tinkamiausiai išauklėti tam reikalui įvertinti. Juk kaip galėjo bažnyčia, tėvai, galų gale mokytojai klysti, diegdami moralines vertybes? Liberalo akimis moralė apskritai tikriausiai nėra vertybė, nes vertybė yra šeima, meilė, santykiai ir kiti fundamentalūs dalykai, o padorumas, susilaikymas nuo sekso ir kiti kultūriniai normatyvūs dariniai tėra tik laikmečio susitarimo dalykai.

Tikriausiai būčiau prie liberaliųjų pažiūrų. Nemanau, kad drausdami seksualines potekstes, ką nors pasieksime, tuokart tikrai neapsaugosime vaikų, nors jų saugoti ir nereikia. Tai vėlgi tėvų, perdegusių nuo standartų, smegenų padarinys. Reikia viską drausti! Nieko nuostabaus, kad tokie „sėdi“ ir valdžioje. Su tuo konservatyviu sugedusiu požiūriu, kad aš atsakingas už visus ir turiu teisę nuteisti bet kurį, kurio moralė neatitinka mano moralinio lygmens. Bet juk tai juokinga, ar ne taip, ponas Zuokai? Šiuo atveju, visada palaikęs Zuoką, nesuprantu jo nuostatų. Veikiau jos ambicingos, politizuotos, norint kažką įrodyti, kad Vilnius be jo rankos smarkiai susimovė. Nesusimovė. Susimovė valstiečiai, Aurelijus Veryga, Jurga Petrauskienė ir ištisa gvardija ministrų ir jų patarėjų, kurie žvilgt į statistiką, kuriuos pakiša anketavimą atlikę „specialistai“, kurių duomenimis remdamiesi toliau šlubi šunys vairuoja valstybę. Man gaila, kad turiu glaustis ir taikytis po šių idiotų skėčiais... Bet juk dažnas pasakys: nepatinka, emigruok! Ir jie tikriausiai būtų teisūs.

Gerai, ne apie tai, bet apie merginą ant senučiukės Europos žemėlapio, netikėtai atradusią G tašką. Stulbinama reklama! Paveiki reklama! Daugeliui vaikų nesuprantama (todėl apsaugoti nuo trykštančio silikono, ak Dieve, ačiū ačiū už davatkiškumą!) ir originali, drąsi, galų gale žmogiškai fiziologiška. Mes tokie „cementuoti“, kad bijom poteksčių, bijom vienas kito kūno, bijom viešo nuogumo, nes mums taip įtašyta į galvą, jog tai nesaugu, nes nepadoru.

Žinoma, net žmogaus seksualumas reklamoje gali tapti politinių įtakų karų instrumentu arba nešvaria dėme virš žemai skraidančio angelų miesto. Sakysite, kad esu be moralės ir geriau emigruoti ir jūs tikriausiai būsite vėl teisūs, tačiau ar jums gera gyventi šitaip kaip želė moralės sustingdytoje visuomenėje, kur G taškas, žodžiai orgazmas, prezervatyvas (kuris beje prie kasos atkišamas prie kramtomosios gumos!) vis dar yra gėdingas, Dieve brangus, netgi einantis prieš patį Dievą ir motiną Gamtą? Pagaunate, koks tai absoliutus absurdas, palyginus su tikrosiomis skurdo, ligų ir socialinės atskirties problemomis, kurios metai iš metų paspiriamos po kilimėliu, nes politiko bizūnas panižo ir laikas paauklėti, kaip gyventi gražiai mano tautai, nuodėmingai ir vėl žvilgčiojančiai į aukso veršį.

Ne į aukso veršį, ponai moralės architektai, ne į veršį, o į savo kūniškąją prigimtį, kurios neišrausite net supančiodami šlaunis, kad koks gašlus plaukelis neišlįstų iš tvariai suspausto skaistybės diržo ir nenuskrietų, atplėštas vėjo, ant žemėlapio, kur įsikūręs Vilnius.

P. S. Šiaip ar taip, paaiškėjo sena tiesa – G taškas iš tikrųjų yra laibai jautrus.

Jūsų Maištinga Siela