Vatikanas. Vatikano paslaptys: slapti archyvai, Nerono krikščionių kankinimų cirkas, gėrio ir blogio kovos, šv. Petro nukryžiavimas, egzorcizmas

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Vatikanas jau daugelį amžių visuomenės sąmonėje suvokiamas kaip oficialus Katalikų bažnyčios dvasinis ir administracinis centras, tačiau po šia išorine fasadine tvarka slepiasi kur kas gilesni, ezoteriniai bei tamsūs istorijos klodai. Oficialiojoje istoriografijoje teigiama, kad ši vieta pasirinkta dėl Šventojo Petro kapo, tačiau gilesni tyrinėjimai atskleidžia visiškai kitokį šios teritorijos pamatą. Vatikano kalva (Mons Vaticanus), esanti kitoje Tibro upės pusėje nei tradicinės septynios Romos kalvos, ilgą laiką buvo laikoma nešvaria, pelkėta ir prakeikta vieta, kurioje romėnai netgi nenorėjo gyventi.
 
Pats žodis „Vatikanas“ kildinamas ne iš krikščioniškų šaknų, o iš senovės etruskų gyvenvietės Vaticum arba netgi nuo senojo etruskų pranašysčių dievo Vaticanus (arba Vagitanus), kuris valdė žmogaus balsą ir ateities pranašystes. Šioje kalvoje dar gerai prieš prasidedant krikščionybei stovėjo pagoniška šventykla, skirta požemių ir pranašysčių dievybėms, kurioje senovės žyniai atlikdavo okultinius ritualus. Romos Respublikos laikais ši teritorija buvo už tuometinės šventosios miesto ribos (pomerium), todėl čia legaliai buvo laidojami nusikaltėliai, deginami mirusieji ir atliekami tamsūs užkalbėjimai, susiję su mirusiųjų pasauliu.
 
Kruviniausias šios vietos etapas siekia I amžių, kuomet imperatorius Kaligula čia įkūrė savo cirko apylinkes, o jo įpėdinis Neronas pavertė šią vietą masinių krikščionių egzekucijų arena. Po didžiojo Romos gaisro 64 metais Neronas suėmė tūkstančius tikinčiųjų ir pasmerkė juos žiauriausioms mirtims: krikščionys buvo gyvi deginami fakelais, draskomi žvėrių arba masiškai nukryžiuojami tiesiai dabartinės Šventojo Petro bazilikos prieigose. Šios kruvinos aukos nudažė kalvos dirvą nekaltų krauju, o mediumai ir regresinės hipnozės specialistai, tyrinėję šią erdvę, teigia, kad emocinis bei energetinis šio teroro šokas iki šiol tvyro po žeme esančiuose sluoksniuose.
 
Kankinimai pasižymėjo ne tik mirties bausme, bet ir itin rafinuotu, sadistišku pasityčiojimu, kurio tikslas buvo visiškai pažeminti pasmerktuosius. Romos istorikas Tacitas aprašo, kad krikščionys buvo aprengiami laukinių ir naminių gyvūnų kailiais, po to paleidžiant pasiutusius šunis, kurie juos sudraskydavo gyvus. Kiti aukų kūnai buvo masine tvarka vinimis prikalami prie kryžių arba paliekami nukryžiuoti aplinkui cirko bėgimo takus.
 
Vienas kraupiausių Nerono išgalvotų metodų buvo gyvų žmogiškųjų fakelų naudojimas naktinėms linksmybėms. Pasmerktieji krikščionys būdavo aptepami dervuotomis medžiagomis, pririšami prie kuolų ir sudeginami tamsoje, kad jų degančios figūros tarnautų kaip apšvietimas imperatoriaus soduose ir naktinėms vežimų lenktynėms bei puotoms vykti. Neronas pats aktyviai dalyvaudavo šiose prodiusuotose egzekucijose – persirengęs vežiko rūbais jis laisvai vaikštinėjo minioje, vadovavo žaidimams ir gėrėjosi reginiu.

Neronas mėgaujasi fakelais iš krikščionių.

 
Manoma, kad būtent šiame cirke po kankinimų mirė arba buvo nukryžiuotas ir apaštalas Petras, kurio kapas, kaip vėliau tikėjo ankstyvieji krikščionys, buvo slapta palaidotas šalia cirko plytėjusiose kapinėse. Nors pats cirkas II amžiaus viduryje buvo apleistas, o vėliau plotas buvo užstatytas kapavietėmis, tūkstančių nukankintųjų kūnų liekanos ir pelenai susimaišė su šios vietos žeme.
 
IV amžiuje imperatoriui Konstantinui nurodžius išlyginti Vatikano kalvos šlaitą pirmajai bazilikai pastatyti, senojo cirko struktūros buvo brutaliai sulygintos, o dalis kapinių ir egzekucijų vietų atsidūrė tiesiai po būsimos šventovės pamatais. Šimtmečius statybų metu dar buvo aptinkami senoviniai statiniai bei palaikai. Šiandien Vatikano požemiuose ir po bazilikos grindimis iki pat šiol tvyro istorinis šio kraujo sluoksnis – žemė, kurioje susipynė imperatoriškoji tironija, nekaltų krikščionių kančios ir senovės pagoniški ritualai.
 
Dabartinė didžioji Šventojo Petro bazilika buvo pradėta statyti IV amžiuje imperatoriaus Konstantino nurodymu, virš tariamos Šventojo Petro kapavietės, tačiau ezoterinis požiūris sugretina šį žingsnį su senuoju pagonišku tinkleliu. Statybų metu senasis Nerono cirkas buvo tiesiog sulygintas su žeme, o jo centre stovėjęs Egipto obeliskas (dabar esantis aikštėje) buvo paliktas kaip galingas saulės bei okultinės valdžios simbolis, sugeriantis visą vietos energiją. Regresinės hipnozės metu kai kurie jautrūs asmenys patiria regėjimus, kad bazilikos pamatai buvo specialiai sumūryti ant senųjų pagoniškų altorių, siekiant užrakinti arba pavergti senųjų dievų energiją po krikščionybės kryžiumi.
 
Giliai po bazilika ir Vatikano rūmais plyti vadinamasis nekropolis bei slapti požemiai, kurie oficialiai vadinami apaštališkaisiais archyvais, o anksčiau oficialiai skambėjo kaip Vatikano slaptieji archyvai. Šiuose požemiuose, besitęsiančiose dešimtyse kilometrų lentynų, saugomi dokumentai, apimantys dvylika amžių: nuo viduramžių popiežių susirašinėjimų iki teismo procesų prieš raganas, orderių ir slapčiausių doktrinų. Uždarose sekcijose, į kurias patekti leidžiama tik išrinktiesiems, guli rankraščiai, kurių turinio Vatikanas iki šiol viešai neatskleidžia, o tai kursto nuolatines sąmokslo teorijas apie pasaulio pabaigos pranašystes ar nuslėptą tikrąją krikščionybės istoriją.
 
Atskirą paslapčių sluoksnį sudaro vadinamasis Vatikano bunkeris ir giliausiai po Belvedere kiemu esančios saugyklos, kurios saugo ne tik finansinius popierius, bet ir artefaktus, surinktus iš viso pasaulio per šimtmečius trukusias kryžiaus žygių kampanijas. Ekstrasensai ir aiškiaregiai tvirtina, kad Vatikano rūsiuose jautrinamas itin stiprus psichinis laukas – esą ten tebelaikomi daiktai, turintys stiprią okultinę ar magiinę jėgą, konfiskuoti iš senųjų civilizacijų ar pagoniškų genčių, kad niekada neišvystų dienos šviesos.
 
Vienas tamsiausių ir labiausiai saugomų Vatikano aspektų yra oficialiai vykdoma egzorcistų veikla, kurios centras slapta veikia šventovės užkaboriuose (ne veltui šis faktas dažnai naudojamas siaubo filmuose). Velionis Vatikano vyriausiasis egzorcistas tėvas Gabriele Amorthas yra viešai atskleidęs, kad per savo ilgametę tarnystę atliko daugiau nei dešimt tūkstančių egzorcizmų, o pačiame Vatikane periodiškai kovoja su aukšto rango dvasininkus apsėstomis tamsiomis jėgomis. Jo ir kitų liudininkų teigimu, Vatikano koridoriuose naktimis vyksta realios dvasinės kovos, o pačių rūmų sienos sugers ne tik šventumą, bet ir giliausią žmogišką blogį.
 
Mediumai, lankęsi Vatikano teritorijoje ar tyrinėję jos energetiką nuotoliniu būdu, apibūdina šią vietą kaip milžinišką energetinį labirintą, kuriame susipina šviesa ir radikalus tamsus autoritarizmas. Jų regėjimuose Vatikanas atrodo tarsi tvirtovė, pastatyta ant skausmo ašarų uolos, kurioje senovės romėnų ir pagonių dvasios iki šiol klajoja koridorių šešėliuose, nesusitaikiusios su tuo, kad jų šventvietė buvo prievarta užgrobta naujųjų dogmų. Šie mediumai tvirtina, kad po popiežiaus apartamentais pulsuoja senovinė ugnis, kurią pastatai tik vos suvaldo.
 
Vatikano bibliotekoje ir archyvuose esantys raštai slepia dar vieną paslaptį – senovinius alchemikų traktatus, hermetinius tekstus bei gnostiku raštus, kurie buvo pasisavinti pirmaisiais amžiais uždraudus bet kokią kitokią mintį, nesutampančią su bažnyčios linija. Šie dokumentai parašyti užšifruotais kodais, o juos tyrinėjantys istorikai privalo pasirašyti griežčiausius paslapties įsipareigojimus. Pasakojama, kad tarp šių raštų yra instrukcijos, kaip valdyti masinę sąmonę ir pasiekti slaptas kosmines energijas, kuriomis naudodamiesi viduramžių popiežiai įgijo absoliučią politinę galią Europoje.
 
Galiausiai, nepaisant šiuolaikinio Vatikano, kaip nedidelės nepriklausomos valstybės su savo banku ir diplomatiniais tinklais, įvaizdžio, jo tikroji esmė lieka giliai paslaptinga. Tai vieta, kurioje praeities pagoniški ritualai, krikščioniškoji kančia, tūkstančių nukryžiuotųjų sielos ir šimtmečių archyvų paslaptys susilieja į vieną neperskaitomą visumą. Visi šie elementai kuria Vatikaną ne tik kaip religinį centrą, bet kaip didžiulį ezoterinį pasaulio tašką, saugantį paslaptis, kurių atskleidimas galėtų iš esmės sukrėsti visą vakarietiškąją civilizaciją.
 
Maištinga Siela

Romos imperija, istorija: romėnų pirtys, seksualinis gyvenimas, homoseksualumas ir seksualinis Romos imperatorių bei karalių gyvenimas

 

Sveiki!
 
Vis dar domiuosi po „Įdomiosios sekso istorijos“ (Kate Lister) knygos seksualine žmonijos istorija ir šįkart žvilgsnis po mano straipsnio apie tai, kad Romą sugriovė gėjai (taip niekada nebuvo! – o patį skaitykite ČIA), nutariau labiau žvilgtelėti, o koks gi iš tikrųjų buvo Romos imperijos žmonių seksualinis gyvenimas.
 
ROMOS IMPERIJOS KARIŲ IR PAPRASTŲ PILIEČIŲ SEKSUALINS GYVENIMAS
 
Romos imperijos seksualinis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su socialiniu statusu, galia ir patriarchalinėmis struktūromis, kur vyro seksualumas dažnai buvo vertinamas per dominavimo prizmę. Senovės Romoje seksualiniai santykiai buvo suvokiami ne tiek per meilės ar orientacijos, kiek per aktyvaus ir pasyvaus vaidmens dikotomiją, kurioje laisvas romėnas pilietis visada turėjo užimti „akto vykdytojo“ poziciją, nepriklausomai nuo partnerio lyties.
 
Vedybos Romoje buvo sudaromos visų pirma dėl politinių bei ekonominių priežasčių, siekiant sujungti gimines ir užtikrinti teisėtus įpėdinius. Vestuvių apeigos buvo teisiškai ir religingai reglamentuotos: nuotaka būdavo palydima į jaunikio namus, o sąjunga įtvirtinama aukojimu dievams ir bendru sutarimu. Nors vedybos buvo laikomos visuomeniniu įsipareigojimu, ištikimybė buvo reikalaujama daugiausia iš žmonų, kurių seksualinis gyvenimas turėjo apsiriboti tik vyru, kad būtų užtikrintas paveldėjimo aiškumas.
 
Prostitucija Romos imperijoje buvo legalus, reglamentuotas ir itin paplitęs verslas, prieinamas visų socialinių sluoksnių vyrams. Prostitutės (meretrices) dažnai dirbdavo viešuosiuose namuose (lupanaria), kurie buvo įsikūrę netoli forumų ar teatrų, o jų paslaugos kainavo palyginti pigiai, todėl buvo prieinamos net vargingiausiems piliečiams. Istoriniai šaltiniai rodo, kad sekso paslaugas teikiančios moterys buvo registruojamos vietos valdžios ir privalėjo dėvėti specialius drabužius, atskiriančius jas nuo „padorių“ matronų.
 
Romėnų pirtys (thermae) buvo ne tik higienos, bet ir socialinio gyvenimo bei pramogų centrai, kuriuose ribos tarp viešosios ir privačios erdvės neretai išsitrindavo. Jose vyrai galėdavo užmegzti neformalius santykius su prostitutėmis ar kitais lankytojais, pirtys tapdavo vieta, kurioje seksualiniai susitikimai vykdavo gana atvirai. Ši aplinka palengvino įvairių formų seksualinę sąveiką, įskaitant ir atsitiktinius santykius tarp tos pačios lyties asmenų.
 
Karinės kampanijos metu romėnų kariai, žygiuojantys per Europą, sekso įgeidžius patenkindavo per užkariautų teritorijų išteklius. Paskui armijas dažnai sekdavo „sekso vergyčių“ arba prostitučių stovyklos, kurios aprūpindavo kareivius paslaugomis, taip pat buvo dažnai pasinaudojama vietos gyventojų, ypač moterų ir vaikų, išnaudojimu. Tai buvo laikoma viena iš karo „naudos“ dalių, o seksualinė prievarta prieš vietinius gyventojus buvo sisteminė, nors retkarčiais ir ribojama karinės drausmės.
 
Homoseksualumas, kaip mes jį suprantame šiandien (tapatybinis), Romoje neegzistavo; egzistavo tik įvairios seksualinės praktikos. Vyrų santykiai su jaunesniais vyrais (dažniausiai vergais ar žemesnio statuso asmenimis) buvo visuomenės priimtinumo ribose, jei romėnas pilietis išlaikydavo aktyvų vaidmenį. Toks elgesys nebuvo laikomas homoseksualumu, o veikiau būdu demonstruoti savo viršenybę ir vyriškumą, nes seksualinis dominavimas buvo neatsiejamas nuo politinės galios.
 
Seksualinė vergystė buvo pamatinė imperijos ekonomikos ir socialinės santvarkos dalis, užtikrinanti begalinį seksualinį prieinamumą savininkams. Vergai ir vergės buvo laikomi savo šeimininkų nuosavybe be jokių teisių į savo kūną, todėl jų seksualinis išnaudojimas buvo visiškai legalus ir etiška norma. Romėnų elitas dažnai turėdavo specialiai apmokytų vergų, kurie teikdavo seksualines paslaugas, o namų vergai buvo nuolatiniame seksualinės grėsmės akivaizdoje.
 
Transvestai ir „moteriško elgesio“ vyrai Romos kultūroje dažniausiai būdavo pašaipos objektu, tačiau tam tikrose kultinėse ar pramoginėse sferose jie egzistavo. Kai kurie istoriniai šaltiniai (pavyzdžiui, apie imperatorių Heliogabalą) aprašo asmenis, kurie sąmoningai rinkosi moteriškus drabužius ar vaidmenis, tačiau tokie atvejai paprastai būdavo siejami su dekadanso, beprotybės ar politinio silpnumo įvaizdžiu. Visuomenė tokį elgesį toleravo tik tol, kol jis netrukdė imperijos stabilumui.
 
Ištikimybė ir santuokinė moralė buvo nuolatiniame konflikte su realia romėnų elito praktika, kurioje meilužės ir meilužiai buvo įprastas reiškinys. Nors filosofai (pvz., stoikai) skatino saiką ir susivaldymą, faktinė elito gyvensena, ypač po įvairių banketų, pasižymėdavo didžiule seksualine laisve. Tai rodė, kad viešoji moralė buvo labiau deklaratyvi nei praktinė, o turtingiesiems seksualiniai nuotykiai buvo ne tik malonumas, bet ir statuso patvirtinimas.
 
Romos imperijos seksualinė kultūra buvo itin utilitarianistinė ir hierarchinė, kurioje žmogaus kūnas, ypač vergo ar žemesnio statuso asmens, buvo traktuojamas kaip priemonė aukštesniojo statuso asmens poreikiams tenkinti. Seksualinis gyvenimas buvo persmelktas galios santykių, o prostitucija, išnaudojimas ir įvairios seksualinės praktikos, kurios šiandien galėtų būti vertinamos prieštaringai, sudarė kasdienio romėnų imperijos gyvenimo audinį.
 
ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIŲ, KARALIŲ IR KITŲ VALDOVŲ SEKSUALINIS GYVENIMAS
 
Romos elito seksualinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jų politinės galios, o imperatoriai bei konsulai naudojosi privilegija paversti savo asmeninius potraukius viešaisiais pareiškimais. Skirtingai nei eiliniai piliečiai, kurie turėjo derintis prie socialinių normų ir ribotų finansinių išteklių, aukščiausio rango vadovai galėjo sau leisti nepaisyti jokių moralinių ar teisinių suvaržymų. Jų seksualinė elgsena dažnai tapdavo instrumentu, kuriuo jie demonstravo savo visišką dominavimą ir dieviškąjį statusą, todėl tai, kas paprastam žmogui būtų užtraukę gėdą, jiems suteikdavo galimybę įtvirtinti savo autoritetą.
 
Julijus Cezaris, nors ir buvo vienas įtakingiausių Romos lyderių, garsėjo itin audringu ir ne visada visuomenės palaikomu seksualiniu gyvenimu, kuris dažnai buvo naudojamas kaip politinis ginklas prieš jį patį. Senovės autoriai, įskaitant Svetonijų, užsimena apie jo ankstyvus ryšius su Bitinijos karaliumi Nikomedu, kurie Cezariui prilipdė pašaipų „Bitinijos karalienės“ titulą. Nors šie gandai galėjo būti politinių oponentų šmeižtas, pats Cezaris nesistengė jų kategoriškai neigti, o jo gebėjimas suvilioti galingų romėnų žmonas buvo atvirai aptarinėjamas visame mieste, taip pabrėžiant jo nenugalimumą visose gyvenimo srityse.
 
Kaligula yra bene ryškiausias pavyzdys, kaip neribota valdžia kartu su seksualine laisve gali virsti visiškai nekontroliuojamu elgesiu, kuris šokiravo net visko mačiusią romėnų aristokratiją. Pasak istorikų, jis savo seksualinius poreikius tenkino prievarta, neskirdamas dėmesio tam, ar partneris yra laisvas pilietis, ar vergas, ir garsėjo incestiniais santykiais su savo seserimis. Jo rūmuose veikė savotiškas viešnamis, kuriame imperatorius priversdavo senatorių žmonas teikti paslaugas, taip pažemindamas aukščiausius valstybės pareigūnus ir parodydamas, kad prieš jo norus niekas nėra apsaugotas.
 
Imperatorius Neronas taip pat peržengė visas įmanomas padorumo ribas, savo seksualinius nuotykius paversdamas viešais ritualais, kurie turėjo sukrėsti konservatyvesnius piliečius. Jis buvo vedęs tiek vyrus, tiek moteris, o ceremonijos, kuriose jis pats atlikdavo „nuotakos“ vaidmenį, buvo tiesioginis iššūkis tradiciniam romėniškam vyriškumo supratimui. Neronas siekė visiško laisvumo ir niekino tradicines santuokos normas, todėl jo seksualinis gyvenimas buvo suvokiamas ne kaip malonumas, o kaip sąmoningas esamos santvarkos ir moralinių vertybių griovimas.
 
Imperatorius Tiberijus savo valdymo pabaigoje Kaprio saloje sukūrė uždarą seksualinę utopiją, kurioje leido sau įgyvendinti pačias iškrypėliškiausias fantazijas toli nuo Romos akių. Istoriniai šaltiniai mini jo pomėgį stebėti vaikus, kuriuos jis vadino „žuvytėmis“, plaukiojančius aplink jį baseinuose ir atliekančius seksualinius veiksmus. Tai rodo, kad aukščiausi valdovai galėjo sukurti visiškai autonomiškas pasaulio versijas, kuriose jų įgeidžiai tapdavo vieninteliu įstatymu, o bet kokios moralinės normos buvo paliekamos už salos krantų.
 
Vis dėlto imperatoriai ir konsulai negalėjo visiškai nepaisyti visuomenės nuomonės, ypač kai jų elgesys tapdavo per daug akivaizdžiu iššūkiu tradiciniams romėniškiems idealams. Nors jie galėjo daryti beveik viską, dažnai buvo stengiamasi išlaikyti bent šiokią tokią fasadinę padorumo išvaizdą, siekiant išvengti „tirono“ etiketės, kuri galėjo tapti dingstimi nužudymui ar perversmui. Pavyzdžiui, santykiai su vergais buvo visiškai legalūs, tačiau viešas per didelis prisirišimas prie žemo rango asmenų buvo laikomas silpnumo požymiu.
 
Romėnų valdovai taip pat dažnai naudojo seksualinius santykius kaip diplomatinę priemonę, siekdami užtikrinti sąjungas ar atsiskaityti už politinę paramą. Karaliai ir kunigaikščiai, lankydamiesi Romoje, dažnai įsitraukdavo į seksualinius santykius su įtakingais romėnais, taip bandydami stiprinti savo ryšius su imperijos centru. Tai rodo, kad seksualumas buvo įpintas į sudėtingą galios žaidimų tinklą, kur net patys intymiausi veiksmai turėjo politinę kainą ar vertę.
 
Išskirtinumas tarp valdovų ir piliečių pasireiškė ir galimybe turėti didžiulius haremus bei įvairiausių tautybių partnerių, kurie būdavo surenkami iš visų imperijos kampelių kaip savotiški prabangos atributai. Jei eiliniai romėnai dažniausiai tenkinosi savo socialinio sluoksnio atstovais arba vietinėmis prostitutėmis, tai imperatoriai demonstravo savo galią per egzotiką, pasirinkdami partnerius, kurie pabrėždavo imperijos platumą ir jų asmeninį dominavimą pasaulyje.
 
Seksualiniai Romos imperijos lyderių gyvenimai rodo, kad valdžia buvo galutinis afrodiziakas, leidęs jiems peržengti bet kokias žmogaus elgesio ribas. Nors jų veiksmai dažnai buvo atvirai smerkiami istorikų, jie patys jautėsi esą aukščiau bet kokios moralės, nes jų seksualiniai įgeidžiai buvo traktuojami kaip neatsiejama absoliučios galios išraiška. Tokiu būdu imperatorių miegamieji tapdavo vietomis, kuriose buvo ne tik tenkinami poreikiai, bet ir sprendžiamas imperijos likimas ar tiesiog demonstruojamas visiškas atotrūkis nuo įprasto piliečio gyvenimo realybės.
 
Maištinga Siela