Vatikanas. Vatikano paslaptys: slapti archyvai, Nerono krikščionių kankinimų cirkas, gėrio ir blogio kovos, šv. Petro nukryžiavimas, egzorcizmas

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Vatikanas jau daugelį amžių visuomenės sąmonėje suvokiamas kaip oficialus Katalikų bažnyčios dvasinis ir administracinis centras, tačiau po šia išorine fasadine tvarka slepiasi kur kas gilesni, ezoteriniai bei tamsūs istorijos klodai. Oficialiojoje istoriografijoje teigiama, kad ši vieta pasirinkta dėl Šventojo Petro kapo, tačiau gilesni tyrinėjimai atskleidžia visiškai kitokį šios teritorijos pamatą. Vatikano kalva (Mons Vaticanus), esanti kitoje Tibro upės pusėje nei tradicinės septynios Romos kalvos, ilgą laiką buvo laikoma nešvaria, pelkėta ir prakeikta vieta, kurioje romėnai netgi nenorėjo gyventi.
 
Pats žodis „Vatikanas“ kildinamas ne iš krikščioniškų šaknų, o iš senovės etruskų gyvenvietės Vaticum arba netgi nuo senojo etruskų pranašysčių dievo Vaticanus (arba Vagitanus), kuris valdė žmogaus balsą ir ateities pranašystes. Šioje kalvoje dar gerai prieš prasidedant krikščionybei stovėjo pagoniška šventykla, skirta požemių ir pranašysčių dievybėms, kurioje senovės žyniai atlikdavo okultinius ritualus. Romos Respublikos laikais ši teritorija buvo už tuometinės šventosios miesto ribos (pomerium), todėl čia legaliai buvo laidojami nusikaltėliai, deginami mirusieji ir atliekami tamsūs užkalbėjimai, susiję su mirusiųjų pasauliu.
 
Kruviniausias šios vietos etapas siekia I amžių, kuomet imperatorius Kaligula čia įkūrė savo cirko apylinkes, o jo įpėdinis Neronas pavertė šią vietą masinių krikščionių egzekucijų arena. Po didžiojo Romos gaisro 64 metais Neronas suėmė tūkstančius tikinčiųjų ir pasmerkė juos žiauriausioms mirtims: krikščionys buvo gyvi deginami fakelais, draskomi žvėrių arba masiškai nukryžiuojami tiesiai dabartinės Šventojo Petro bazilikos prieigose. Šios kruvinos aukos nudažė kalvos dirvą nekaltų krauju, o mediumai ir regresinės hipnozės specialistai, tyrinėję šią erdvę, teigia, kad emocinis bei energetinis šio teroro šokas iki šiol tvyro po žeme esančiuose sluoksniuose.
 
Kankinimai pasižymėjo ne tik mirties bausme, bet ir itin rafinuotu, sadistišku pasityčiojimu, kurio tikslas buvo visiškai pažeminti pasmerktuosius. Romos istorikas Tacitas aprašo, kad krikščionys buvo aprengiami laukinių ir naminių gyvūnų kailiais, po to paleidžiant pasiutusius šunis, kurie juos sudraskydavo gyvus. Kiti aukų kūnai buvo masine tvarka vinimis prikalami prie kryžių arba paliekami nukryžiuoti aplinkui cirko bėgimo takus.
 
Vienas kraupiausių Nerono išgalvotų metodų buvo gyvų žmogiškųjų fakelų naudojimas naktinėms linksmybėms. Pasmerktieji krikščionys būdavo aptepami dervuotomis medžiagomis, pririšami prie kuolų ir sudeginami tamsoje, kad jų degančios figūros tarnautų kaip apšvietimas imperatoriaus soduose ir naktinėms vežimų lenktynėms bei puotoms vykti. Neronas pats aktyviai dalyvaudavo šiose prodiusuotose egzekucijose – persirengęs vežiko rūbais jis laisvai vaikštinėjo minioje, vadovavo žaidimams ir gėrėjosi reginiu.

Neronas mėgaujasi fakelais iš krikščionių.

 
Manoma, kad būtent šiame cirke po kankinimų mirė arba buvo nukryžiuotas ir apaštalas Petras, kurio kapas, kaip vėliau tikėjo ankstyvieji krikščionys, buvo slapta palaidotas šalia cirko plytėjusiose kapinėse. Nors pats cirkas II amžiaus viduryje buvo apleistas, o vėliau plotas buvo užstatytas kapavietėmis, tūkstančių nukankintųjų kūnų liekanos ir pelenai susimaišė su šios vietos žeme.
 
IV amžiuje imperatoriui Konstantinui nurodžius išlyginti Vatikano kalvos šlaitą pirmajai bazilikai pastatyti, senojo cirko struktūros buvo brutaliai sulygintos, o dalis kapinių ir egzekucijų vietų atsidūrė tiesiai po būsimos šventovės pamatais. Šimtmečius statybų metu dar buvo aptinkami senoviniai statiniai bei palaikai. Šiandien Vatikano požemiuose ir po bazilikos grindimis iki pat šiol tvyro istorinis šio kraujo sluoksnis – žemė, kurioje susipynė imperatoriškoji tironija, nekaltų krikščionių kančios ir senovės pagoniški ritualai.
 
Dabartinė didžioji Šventojo Petro bazilika buvo pradėta statyti IV amžiuje imperatoriaus Konstantino nurodymu, virš tariamos Šventojo Petro kapavietės, tačiau ezoterinis požiūris sugretina šį žingsnį su senuoju pagonišku tinkleliu. Statybų metu senasis Nerono cirkas buvo tiesiog sulygintas su žeme, o jo centre stovėjęs Egipto obeliskas (dabar esantis aikštėje) buvo paliktas kaip galingas saulės bei okultinės valdžios simbolis, sugeriantis visą vietos energiją. Regresinės hipnozės metu kai kurie jautrūs asmenys patiria regėjimus, kad bazilikos pamatai buvo specialiai sumūryti ant senųjų pagoniškų altorių, siekiant užrakinti arba pavergti senųjų dievų energiją po krikščionybės kryžiumi.
 
Giliai po bazilika ir Vatikano rūmais plyti vadinamasis nekropolis bei slapti požemiai, kurie oficialiai vadinami apaštališkaisiais archyvais, o anksčiau oficialiai skambėjo kaip Vatikano slaptieji archyvai. Šiuose požemiuose, besitęsiančiose dešimtyse kilometrų lentynų, saugomi dokumentai, apimantys dvylika amžių: nuo viduramžių popiežių susirašinėjimų iki teismo procesų prieš raganas, orderių ir slapčiausių doktrinų. Uždarose sekcijose, į kurias patekti leidžiama tik išrinktiesiems, guli rankraščiai, kurių turinio Vatikanas iki šiol viešai neatskleidžia, o tai kursto nuolatines sąmokslo teorijas apie pasaulio pabaigos pranašystes ar nuslėptą tikrąją krikščionybės istoriją.
 
Atskirą paslapčių sluoksnį sudaro vadinamasis Vatikano bunkeris ir giliausiai po Belvedere kiemu esančios saugyklos, kurios saugo ne tik finansinius popierius, bet ir artefaktus, surinktus iš viso pasaulio per šimtmečius trukusias kryžiaus žygių kampanijas. Ekstrasensai ir aiškiaregiai tvirtina, kad Vatikano rūsiuose jautrinamas itin stiprus psichinis laukas – esą ten tebelaikomi daiktai, turintys stiprią okultinę ar magiinę jėgą, konfiskuoti iš senųjų civilizacijų ar pagoniškų genčių, kad niekada neišvystų dienos šviesos.
 
Vienas tamsiausių ir labiausiai saugomų Vatikano aspektų yra oficialiai vykdoma egzorcistų veikla, kurios centras slapta veikia šventovės užkaboriuose (ne veltui šis faktas dažnai naudojamas siaubo filmuose). Velionis Vatikano vyriausiasis egzorcistas tėvas Gabriele Amorthas yra viešai atskleidęs, kad per savo ilgametę tarnystę atliko daugiau nei dešimt tūkstančių egzorcizmų, o pačiame Vatikane periodiškai kovoja su aukšto rango dvasininkus apsėstomis tamsiomis jėgomis. Jo ir kitų liudininkų teigimu, Vatikano koridoriuose naktimis vyksta realios dvasinės kovos, o pačių rūmų sienos sugers ne tik šventumą, bet ir giliausią žmogišką blogį.
 
Mediumai, lankęsi Vatikano teritorijoje ar tyrinėję jos energetiką nuotoliniu būdu, apibūdina šią vietą kaip milžinišką energetinį labirintą, kuriame susipina šviesa ir radikalus tamsus autoritarizmas. Jų regėjimuose Vatikanas atrodo tarsi tvirtovė, pastatyta ant skausmo ašarų uolos, kurioje senovės romėnų ir pagonių dvasios iki šiol klajoja koridorių šešėliuose, nesusitaikiusios su tuo, kad jų šventvietė buvo prievarta užgrobta naujųjų dogmų. Šie mediumai tvirtina, kad po popiežiaus apartamentais pulsuoja senovinė ugnis, kurią pastatai tik vos suvaldo.
 
Vatikano bibliotekoje ir archyvuose esantys raštai slepia dar vieną paslaptį – senovinius alchemikų traktatus, hermetinius tekstus bei gnostiku raštus, kurie buvo pasisavinti pirmaisiais amžiais uždraudus bet kokią kitokią mintį, nesutampančią su bažnyčios linija. Šie dokumentai parašyti užšifruotais kodais, o juos tyrinėjantys istorikai privalo pasirašyti griežčiausius paslapties įsipareigojimus. Pasakojama, kad tarp šių raštų yra instrukcijos, kaip valdyti masinę sąmonę ir pasiekti slaptas kosmines energijas, kuriomis naudodamiesi viduramžių popiežiai įgijo absoliučią politinę galią Europoje.
 
Galiausiai, nepaisant šiuolaikinio Vatikano, kaip nedidelės nepriklausomos valstybės su savo banku ir diplomatiniais tinklais, įvaizdžio, jo tikroji esmė lieka giliai paslaptinga. Tai vieta, kurioje praeities pagoniški ritualai, krikščioniškoji kančia, tūkstančių nukryžiuotųjų sielos ir šimtmečių archyvų paslaptys susilieja į vieną neperskaitomą visumą. Visi šie elementai kuria Vatikaną ne tik kaip religinį centrą, bet kaip didžiulį ezoterinį pasaulio tašką, saugantį paslaptis, kurių atskleidimas galėtų iš esmės sukrėsti visą vakarietiškąją civilizaciją.
 
Maištinga Siela

#16 Bašaras (Bashar): "Žmogus-drugys" egzistuoja ir jis nėra demonas; atskirties iliuzija; gyventi didžiausioje savo aistroje ir negalvoti apie rezultatus

 

Sveiki,

 

Tęsiu Bašaro žinutes žmonijai ciklą.

 

Šįkart Darryl Anka kanaluojama esybė Bašaras gilinasi į metafizinius klausimus, siekdamas paaiškinti žmogaus baimių prigimtį ir ryšį su nematomu dvasiniu pasauliu. Viena pagrindinių diskusijų krypčių prasideda nuo šiurpios patirties analizės, kai viena iš dalyvių pasakoja apie virš savo lovos pasirodžiusią tamsią figūrą. Bašaras paaiškina, kad tokie reiškiniai dažnai nutinka asmenims, kurie dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių, pavyzdžiui, patirtos komos ar klinikinės mirties, tampa energetiškai matomi būtybėms, egzistuojančioms tarpinėje būsenoje tarp fizinės realybės ir dvasinio pasaulio. Jis įvardija šias būtybes kaip „žmones-drugius“ ir pabrėžia, kad jos nėra piktavališkos ar demoniškos; jos tiesiog yra traukiamos stiprios dvasinės šviesos, kurią spinduliuoja žmogus, pabuvojęs mirties slenkstyje. Bašaras ragina šią patirtį vertinti ne kaip grėsmę, o kaip galimybę geriau suvokti tarpdimensinę visatos sandarą ir savo paties dvasinį jautrumą.

 

Tęsdamas pokalbį, Bašaras pereina prie universalesnių dvasinio atsivėrimo temų, aiškindamas, kaip žmogus pradeda matyti prasmę ir tvarką net smulkiausiose detalėse, pavyzdžiui, kiekvienoje krentančioje snaigėje. Jis teigia, kad toks jautrumas liudija apie dvasinį nubudimą, kai individas nustoja save matyti kaip atskirtą vienetą ir pradeda suvokti visatos tarpusavio ryšį. Pasak Bašaro, tikrasis kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas yra tiesiog būti autentiškiausia savo paties versija, nes kiekviena būtybė yra unikali visumos išraiška. Jis pabrėžia, kad baimė dažnai kyla iš klaidingų įsitikinimų apie atskirtį ar galimą pasmerkimą, tačiau suvokus, kad realybė yra tik žmogaus vidinės būsenos atspindys, šios baimės natūraliai išnyksta, užleisdamos vietą kūrybiškumui ir vidinei ramybei.

 

Galiausiai Bašaras paliečia interdimensinius reiškinius ir jų įtaką žmogaus kolektyvinei sąmonei bei socialinėms struktūroms. Jis aiškina, kad daugelis keistų reiškinių, užfiksuotų moksliniais prietaisais kosmose, dažnai yra kitų dimensijų pėdsakai, o ne vien fiziniai objektai. Šis platesnis suvokimas turėtų paskatinti žmones peržiūrėti ir savo santykį su visuomenės sistemomis bei politika. Bašaras kritiškai pastebi, kad tikrieji pokyčiai neįvyksta tiesiog veikiant senose, ribojančiose struktūrose; tikrasis lūžis įvyksta tada, kai žmonės patys tampa tuo pokyčiu, kurį nori matyti. Pagrindinis jo patarimas yra vadovautis „aistros formule“: kiekvieną akimirką veikti pagal savo didžiausią susižavėjimą, neprisirišant prie konkrečių rezultatų. Toks gyvenimo būdas leidžia žmogui sinchronizuotis su visatos tėkme ir transformuoti baimę į varomąją jėgą, kuri atveria duris į naujas galimybes ir gilesnį savęs pažinimą.

 

Maištinga Siela

Kas yra čenelingas (kanalizavimas)? Paaiškinimas su pavyzdžiais

Sveiki, skaitytojai,

 

Čenelingas yra reiškinys, kai asmuo, vadinamas kanalu (medium arba channeler), teigia priimantis ir perduodantis žinias, patarimus ar informaciją iš neįprastų šaltinių, kurie dažnai identifikuojami kaip dvasinės būtybės, aukštesnės sąmonės, angelai, ateiviai ar kolektyvinės sąmonės. Šis terminas apibūdina ne fizinę komunikaciją, bet proto būseną, kurios metu kanalas, dažnai būdamas tam tikrame transo ar meditacinės būsenos lygyje, tampa tarsi tarpininku tarp šių neįprastų šaltinių ir fizinio pasaulio auditorijos. Šnekamojoje lietuvių kalboje šis reiškinys dažniausiai vadinamas tiesiogiai adaptuotu terminu čenelingas. Kiti galimi lietuviški variantai ar sinonimai apima transavimą, kanalizavimą arba tiesiog informacijos perdavimą per kanalą, tačiau „čenelingas“ yra populiariausias ir labiausiai įsitvirtinęs.

 

Šiuolaikinė čenelingo samprata ir populiarumas atsirado santykinai neseniai, nors pats reiškinys turi gilias šaknis. Čenelingo, kaip specifiškai įvardinto judėjimo, ištakos siekia XIX a. vidurį, kai JAV klestėjo spiritualizmas (tikėjimas, kad gyvieji gali bendrauti su mirusiųjų sielomis), kurio metu mediumai per seansus priimdavo žinutes. Tačiau terminas „channeling“ išpopuliarėjo daug vėliau, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, Vakarų pasaulyje išplitus Naujojo amžiaus (New Age) judėjimui. Būtent šis judėjimas suteikė reiškiniui platesnį filosofinį pagrindą, nutolstant nuo vien mirusiųjų dvasių iškvietimo ir orientuojantis į aukštesnių, visatos lygmens būtybių, pavyzdžiui, ateivių ar kolektyvinės sąmonės, žinučių perdavimą.

 

Vieni garsiausių pasaulyje čenelingo pavyzdžių, suformavusių šiuolaikinį judėjimą, yra Jane Roberts (1929–1984), kuri teigė priimanti žinias iš entiteto, vadinamo „Seth“. Jos knygos, tokios kaip „Seth Speaks: The Eternal Validity of the Soul“ (liet. „Setas kalba: amžinas sielos galiojimas“), tapo Naujojo amžiaus klasika ir pristatė idėjas apie paralelines realybes bei sąmonės galią. Kitas žinomas pavyzdys – J. Z. Knight, kuri teigia kanalizuojanti „Ramtha“ (35 000 metų senumo iš Atlantidos) žinias, o jos perduotos mokyklos mokymai sulaukė didelio atgarsio. Taip pat paminėtinas ir Darryl Anka, kanaluojantis ateivį, vardu Bašaras, kurio žinutės, kaip matėme, yra itin populiarios internete ir yra išleistos knygų pavidalu.

 

Čenelingo reiškinys yra gyvas ir Lietuvoje, kur veikia ar veikė įvairūs asmenys, teigiantys esantys kanalai. Nors galbūt Lietuvoje nėra tokios pasaulinio lygio figūros kaip „Seth“ kanalas, vietos erdvėje yra žinomų asmenų, perduodančių žinias iš aukštesniųjų šaltinių, kartais identifikuojamų kaip Kristaus, Mergelės Marijos, angelų ar kitų kosminių būtybių energijos. Šios žinios dažnai publikuojamos, vyksta vieši seansai, seminarai. Viena ryškiausių čenelingų – Violeta Petraitienė, kuri išleido ne vieną knygą lietuvių kalba. Tačiau, skirtingai nei Vakaruose, Lietuvos čenelingo bendruomenė dažnai linkusi labiau sieti žinias su tradicinėmis dvasinėmis ar religinėmis figūromis.

 

Visuomenės požiūris į čenelingą yra labai nevienareikšmis. Naujojo amžiaus ar dvasinės literatūros bendruomenėje jis vertinamas kaip įkvėpimo šaltinis, būdas gauti aukštesnę išmintį, paguodą. Šiuos tekstus ir seansus vertinantys žmonės pabrėžia, kad svarbiausia yra ne tai, kas tas būtybes siunčia, o kokia yra žinučių kokybė ir ar jos atsiliepia žmogaus asmeninei patirčiai. Kita vertus, mokslinė bendruomenė ir daugelis tradicinių religinių institucijų čenelingą vertina skeptiškai arba kritiškai. Mokslininkai linkę aiškinti šį reiškinį kaip psichologinį – šių žinučių šaltinis dažnai siejamas su kanalo pasąmone, haliucinacijomis, sapnais, disociaciniais sutrikimais ar tiesiog sąmoningu mitų kūrimu komerciniais tikslais, o tai kelia abejonių dėl jo patikimumo ir autentiškumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Stounhendžas. Tikroji Stounhendžo istorija: faktai, mokslininkų tyrimai, paslaptys

 

Sveiki,

 

Stounhendžas tikriausiai yra vienas mistiškiausių Didžiosios Britanijos objektų, apipintas daugybe legendų, mokslinių ir sąmokslo teorijų. Šįkart žvilgsnis į šią išskirtinę vietovę, traukiantį ne tik turistų mases, bet ir televizijos bei kino kūrėjus dėmesį.

 

Oficialioji Stounhendžo istorija

 

Stounhendžo istorija – tai tūkstančius metų apimanti paslaptis, atskleidžianti neolito ir bronzos amžiaus žmonių inžinerinius bei astronominius gebėjimus. Šis legendinis statinys, esantis Salisburio lygumoje Anglijoje, buvo statomas keliais etapais, o jo paskirtis ir sukūrimo detalės iki šiol kelia daugybę diskusijų. Nors tikslūs statytojai lieka nežinomi, manoma, kad tai buvo įvairios priešistorinės bendruomenės, kurių tikslai su laiku keitėsi. Šiuolaikiniai mokslininkai, atlikę išsamius archeologinius ir geologinius tyrimus, pabrėžia, kad Stounhendžas buvo kuriamas kaip socialinis ir ritualinis centras, o jo statybai reikėjo milžiniškų pastangų ir gilios astronomijos žinių.

 

Pirmasis Stounhendžo statybų etapas prasidėjo apie 3100 m. pr. m. e., neolito amžiaus pabaigoje. Iš pradžių vietovėje buvo suformuotas didelis, apie 110 metrų skersmens, apvalus pylimas ir griovys, o viduje iškasta 56 duobės, žinomos kaip Aubrey duobės, pavadintos 17 a. archeologo John Aubrey vardu. Manoma, kad šiose duobėse galėjo stovėti mediniai stulpai arba, kaip rodo vėlesni tyrimai, jos galėjo būti naudojamos kremuotų palaikų laidojimui. Šis ankstyvasis etapas rodo, kad Stounhendžas nuo pat pradžių turėjo ir sakralinę, ir laidojimo paskirtį, o jo formavimas siejasi su to meto bendruomenių ritualais.

 

Antrasis etapas, prasidėjęs apie 2600 m. pr. m. e., yra turbūt pats įspūdingiausias. Šiuo metu buvo atvežti ir pastatyti pirmieji akmenys – vadinamieji „mėlynieji akmenys“ (angl. bluestones). Šie akmenys yra vulkaninės kilmės, ir geologiniai tyrimai patvirtina, kad jie buvo atgabenti iš Preseli kalvų Velse, esančių maždaug už 240 kilometrų. Kaip tokie masyvūs akmenys, sveriantys iki 4 tonų, buvo transportuoti per kalvas ir upes, tebėra viena didžiausių Stounhendžo paslapčių. Manoma, kad jie galėjo būti traukiami slidėmis, o galbūt plukdomi plaustais. Būtent šių akmenų atsiradimas rodo milžinišką statytojų ryžtą ir, tikėtina, religinę reikšmę.

 

Apie 2500 m. pr. m. e. prasidėjo pagrindinis Stounhendžo statybų etapas, kurio metu buvo pastatytas akmeninis ratas, žinomas šiandien. Buvo atvežti didžiuliai sarseno akmenys, sveriantys iki 50 tonų, iš Marlborough Downs vietovės, esančios už maždaug 30 kilometrų. Šie akmenys buvo išdėlioti dviem koncentriniais apskritimais, o viršuje uždėti horizontalūs akmenys – architravai. Komplekso centre buvo pastatyti penki trilithonai (trilitai) – pasagos formos konstrukcijos, sudarytos iš dviejų vertikalių akmenų su horizontaliu viršuje. Šios masyvios konstrukcijos ir preciziškas jų išdėstymas, suformavęs akmeninį kalendorių, leidžia manyti, kad Stounhendžas buvo naudojamas ne tik kaip religinis centras, bet ir kaip astronominė stebykla, skirta stebėti Saulės ir Mėnulio ciklus, ypač vasaros ir žiemos saulėgrįžą.

 

Mokslininkų tyrimai, atlikti per daugelį metų, patvirtina Stounhendžo astronominę paskirtį. Vasaros saulėgrįžos metu kylanti saulė apšviečia centrinę Stounhendžo dalį, o jos spinduliai krenta tiesiai ant Kulno akmens (angl. Heel Stone). Tai rodo ne tik puikų statytojų orientacijos pojūtį, bet ir gilias žinias apie dangaus kūnų judėjimą. Šis įvykis, tikėtina, buvo svarbi šventė ir ritualų dalis, galbūt susijusi su derliaus nuėmimu ar naujo gyvybės ciklo pradžia. Vėlesniais laikotarpiais Stounhendžas, nors ir mažiau naudojamas, neprarado savo reikšmės – jis tapo romėnų ir vėlesnių genčių apeigų vieta, o vėliau – mitų ir legendų šaltiniu. 1986 m. šis unikalus statinys buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, pabrėžiant jo svarbą žmonijos istorijai.

 

Mokslininkai tyrę Stounhendžą.

 

(Ankstyvieji tyrinėtojai)

 

John Aubrey (XVII a.) buvo vienas pirmųjų, kurie akademiškai aprašė Stounhendžą. Nors jo teorija, kad statinį sukūrė druidai, vėliau buvo paneigta, jis pirmasis pastebėjo ir aprašė aplink statinį esančias duobes (dabar vadinamas Aubrey duobėmis), kurios vėliau tapo svarbiu tyrimų objektu. William Stukeley (XVIII a.) populiarino Aubrey teoriją apie druidus ir pirmasis atliko išsamius planus ir brėžinius, kurie padėjo ateities tyrėjams suprasti Stounhendžo struktūrą.

 

(Šiuolaikiniai tyrinėtojai)

 

Šiuolaikiniai tyrimai remiasi moksliniais metodais, tokiais kaip radiokarboninis datavimas, geologinė analizė ir archeologiniai kasinėjimai.

 

Mike'as Parkeris Pearsonas – vienas žymiausių šiuolaikinių Stounhendžo tyrėjų, vadovavęs „Stonehenge Riverside Project“. Jo tyrimai atskleidė, kad Stounhendžas buvo glaudžiai susijęs su mirties ir protėvių garbinimo kultu, o netoliese esantis Daringtono sienos (Durrington Walls) medinių stulpų ratas buvo gyvybės ir gyvenimo vieta. Timothy Darvillis ir Geoffrey Wainwrightas – 2008 m. atlikę kasinėjimus, jie iškėlė teoriją, kad Stounhendžas galėjo būti gydymo vieta, nes tikėjo, jog „mėlynieji akmenys“ turi gydomųjų savybių. Herbertas Thomasas – geologas, kuris dar XX a. pradžioje nustatė, kad „mėlynieji akmenys“ yra atgabenti iš Preseli kalvų Velso pietvakariuose. Šis atradimas tapo pagrindu tolimesniems tyrimams apie akmenų kilmę ir transportavimo būdus. Prof. Richardas Bevinsas (Aberistvito universitetas) – kartu su kitais mokslininkais, atlikęs geologinius tyrimus, padėjo patvirtinti ir patikslinti „mėlynųjų akmenų“ kilmės vietą Velse, naudodamas šiuolaikinius mineralų analizės metodus. Prof. Alex Bayliss – radiokarboninio datavimo ekspertė, kurios darbai padėjo nustatyti tikslias Stounhendžo statybos chronologijas, atskleisdami, kad paminklas buvo kuriamas keliais etapais per tūkstančius metų.

 

Netikėti nauji tyrimai apie akmenų kilmę

 

Tai sako tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama dviejų pagrindinių geologų – Dr. Robo Ixerio ir prof. Peterio Turnerio. Jų išsamūs tyrimai, atlikti su australų mokslininkų pagalba ir paskelbti prestižiniame žurnale „Nature“ bei „Journal of Archaeological Science“, leidžia daryti naujas prielaidas.

 

Jie, naudodami pažangius geologinius ir radiometrinius datavimo metodus, analizavo mineralų, esančių Stounhendžo „Aukuro akmenyje“, kilmę. Jų išvados ir argumentai remiasi konkrečiais moksliniais duomenimis, o ne spėlionėmis, todėl ši teorija yra labai pagrįsta ir pakeitė iki tol vyravusią nuomonę, kad akmuo atgabentas iš Velso.

 

Mokslininkų tyrimai, pagrįsti platųja tektonika ir radiometriniu datavimu, rodo, kad Stounhendžo „Aukuro akmuo“ yra kilęs iš šiaurės rytų Škotijos, o ne iš Velso, kaip buvo manyta anksčiau. Naudojant cirkono, rutilo ir apatito mineralus, esančius akmenyje, buvo nustatytas jų amžius, siekiantis net daugiau nei milijardą metų. Šie itin seni mineralai yra būdingi tik Laurentijai – senovinei žemyno masei, kuri dabar sudaro didžiąją dalį Šiaurės Amerikos ir Grenlandijos. Šiuolaikinės Škotijos uolienos, esančios į šiaurę nuo vadinamosios Iapetus Suture geologinės ribos, turi šių Laurentijos uolienų pėdsakų, o Anglijos ir Velso uolienos – ne. Ši išvada verčia daryti prielaidą, kad akmuo buvo atgabentas iš Orkney baseino (apimančio Orknio ir Šetlando salas bei Škotijos šiaurės rytus), esančio maždaug 750 km atstumu nuo Stounhendžo.

 

Straipsnyje taip pat svarstoma, kaip akmuo galėjo nukeliauti tokį didelį atstumą. Atmetama teorija, kad jį atgabeno ledynai, nes Salisburio lygumoje nėra ledyninės kilmės uolienų pėdsakų. Tai reiškia, kad jį atgabenti turėjo priešistoriniai žmonės – ar tai būtų sausumos, ar jūros keliu. Šis naujas atradimas meta iššūkį nusistovėjusioms archeologinėms teorijoms ir kelia naujų klausimų: kodėl ir kaip neolito amžiaus žmonės gabeno tokį didelį akmenį iš Škotijos į pietų Angliją. Šis atradimas yra ne tik geologijos, bet ir archeologijos proveržis.

 

Mitai, legendos, sąmokslo teorijos

 

Visiškai pagrįsta abejoti moksliniais tyrimais, nes, pasižiūrėkite, kaip daugmaž atrodė neolito laikų gyvenvietės ir žmonės. Ir jie, norite pasakyti, vilko prieš daugiau nei 3000 metų 10 ir 50 tonų akmeninius luitus savo rankytėmis, galimais prijaukintais arkliukais ir suręstais plaustais? Ar Jums neatrodo, kad mokslininkai kartais tauzydami savo teorijas patys tampa savo teorijų logikos įkaitais? Nenuostabu, kad internete pilna visokiausių teorijų apie nežemiškąją Stounhendžo atsiradimą.

 

Nors mokslas pamažu atskleidžia Stounhendžo paslaptis, šis paminklas per amžius apaugo įvairiausiais mitais, legendomis ir sąmokslo teorijomis, kurios dar labiau sustiprina jo mistišką aurą. Viena žinomiausių legendų yra susijusi su burtininku Merlinu, legendinio karaliaus Artūro patarėju. XII a. kronikininkas Geoffrey of Monmouthas aprašė, kad Merlinas stebuklingai perkėlė akmenis iš Airijos, kur jie anksčiau sudarė magišką „Milžinų šokį“, į Salisburio lygumą, siekdamas sukurti amžiną paminklą britų kilmingiesiems. Ši istorija, nors ir neturinti mokslinio pagrindo, padėjo populiarinti Stounhendžą ir pavertė jį nacionaliniu simboliu.

 

Kitas populiarus, nors ir paneigtas, mitas sieja Stounhendžą su druidais. XVIII a. antikvaras Williamas Stukeley, tyrinėdamas paminklą, manė, kad tai buvo druidų šventykla. Nors šiandien žinoma, kad Stounhendžas buvo pastatytas tūkstančius metų anksčiau, nei atsirado druidai, ši teorija vis dar gyvuoja populiariojoje kultūroje ir yra svarbi Naujojo amžiaus (angl. New Age) judėjimams. Šiuolaikiniai druidai vis dar renkasi prie Stounhendžo per vasaros saulėgrįžą, atlikdami savo ritualus ir pagerbdami šią senovinę vietą.

 

Be legendų, apie Stounhendžą sklando ir įvairios sąmokslo teorijos. Viena jų – kad akmenis pastatė ateiviai, panaudoję nežemiškas technologijas. Ši teorija atsirado dėl nežinojimo, kaip priešistoriniai žmonės galėjo transportuoti ir pastatyti tokius milžiniškus luitus. Kitose teorijose teigiama, kad Stounhendžas yra glaudžiai susijęs su legendiniu Atlantidos žemynu, o dar kitose – kad tai yra didžiulis energijos centras, stovintis ant vadinamųjų žemės linijų (angl. ley lines), kurios jungia senovines šventvietes ir perduoda Žemės energiją. Šios teorijos, nors ir nėra pagrįstos, rodo, kad žmonės vis dar ieško stebuklingų paaiškinimų, kai susiduria su sunkiai suvokiamais praeities inžineriniais stebuklais.

 

Stounhendžas kaip turistinis traukos objektas ir filmavimo aikštelė

 

Šiandien Stounhendžas yra viena populiariausių ir gausiausiai lankomų turistinių vietų Jungtinėje Karalystėje, kasmet pritraukianti per milijoną lankytojų.  Norint jį aplankyti, bilietus būtina įsigyti iš anksto, nes tai yra griežtai saugoma vieta, o lankytojų srautai reguliuojami. Lankytojai negali laisvai vaikščioti tarp akmenų, bet specialiai įrengtu taku gali apeiti visą statinį, išlaikydami saugų atstumą. Norintiems išsamiau susipažinti su Stounhendžo istorija ir tyrimais, įrengtas modernus lankytojų centras, kuriame veikia interaktyvios ekspozicijos.

 

Dėl savo unikalumo ir paslapties Stounhendžas tapo dažna filmų ir serialų lokacija. Tiesa, dėl griežtų apsaugos reikalavimų tikrasis statinys retai naudojamas filmuojant, todėl dažnai pasitelkiami maketai ar kompiuterinė grafika. Tarp žinomiausių filmų ir serialų, kuriuose buvo galima išvysti Stounhendžą, yra „King Arthur“ (2004), „Thor: The Dark World“ (2013), komedija „National Lampoon's European Vacation“ (1985), kurioje herojus netyčia nugriovė akmenis, taip pat kultinis serialas „Doctor Who“. Šis paminklas taip pat dažnai naudojamas įvairiuose dokumentiniuose filmuose apie archeologiją, istoriją ir nepaaiškinamus reiškinius.

 

Maištinga Siela

Michailas Bulgakovas "Meistras ir Margarita": interpretavimo galimybės, kabala, judaizmas, masonai, mistika, magija, sąsajos su Gėtė ir Dantė, Biblijos neatitikimai

 

Sveiki, skaitytojai,

Dalijuosi šiokiu tokiu konspektu pagal Eleonoros Safronovos straipsnį, publikuotą Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ 1996 metų Vagos leidime.

Michailo Bulgakovo „Magiškasis romanas“

<...>

„Kultinio „Meistro ir Margaritos“ konteksto rekonstrukcija vykdoma daugel metų. Romanas yra prisodrintas kabalistikos ir judaistikos motyvų, jame gausu masoniškos simbolikos: brilijantinių trikampių, špagų, chlamidžių ir kaukolių. Čia galima rasti Gėtės juodąjį pudelį, Senovės Egipto nemirtingumo simbolį – auksinį vabalą – skarabėjų, veidrodinį krikščioniškosios liturgijos atspindį. Mokslininkai rašo apie albigojiečius ir manichėjų erezijas, E. Blavatskajos „Slaptosios doktrinos“. Anios Bezant teosofijos, E. Renaso ir F. Štrauso, P. Frezero ir F. Feraro darbų įtaka. Romanas tiesiog skęsta aliuzijų, kontaktų ir kontekstų vandenyne. Jis seniai pavirto poligomu, kuriame vykdomi vis nauji erudicijų ir metodologijų bandymai. Pirmiausia tai liečia senovės skyrius. Pernelyg daug kas nesutampa su Biblijos tekstais ir keturiomis evangelijomis. Ješua Ha-Nocri neprisimena savo tėvų, nėra Mergelės Marijos, dvylikos apaštalų. Nuo kryžiaus jį nukelia ne Juozapas Arimatietis, o Levis Matas. Juda ne mokinys, o nepažįstamas jaunuolis, kuris parsiviliojo Ješuą į savo namus ir išdavė. Liko trisdešimties sidabrinių motyvas, bet dingo Judos savižudybės motyvas – jį Poncijaus Piloto įsakymu nužudo Getsemanės sode. Romanui pritaikius grynai teologinius kriterijus, paaiškėja, kad nelieka ortodoksiškumo. Bulgakovas, be abejonės, remiasi apokrifais ir pasaulietiškais šaltiniais. Tuo jis yra artimas didiesiems savo pirmtakams. Dėmesys erezijos buvo būdingas Dantei ir Gėtei. Ypač tai svarbu, kuomet romano epigrafas nukreipia skaitytoją į Gėtės, o pomirtinė herojų lemtis – į Dantės kūrinius. Link šios tradicijos kaip ir krypsta Bulgakovo būties koncepcija. Ji dualistinė. Ir tik turint tatai omeny, nereikės kaip kažkada kviesti „smogti bulgakovystei!“, kaltinti rašytoją gnostinėmis erezijomis ir šventvagišku elgesiu su bibliniais tekstais. O tokia tendencija neabejotinai pastebima. Bulgakovo romanas, kaip ir Tomo Mano, G. Markeso, H. Hesės romanai, šlyja prie didžiojo kalnyno, kurio aukščiausios viršūnės yra pasaulinio meninio universalizmo pavyzdžiai. Tokie kūriniai reikalauja interpretacijos, išaugančios iš visumos architektonikos. Visa, su kuo jie liečiasi istorijoje, kultūroje ir religijoje, yra tik dvasinės amžių patirties arsenalas, jo kalba, simbolika, atributika. Menininkas semia iš jo, pats savo galiomis praplėsdamas kultūrinio vystymosi perspektyvą. Lietuvių klasikoje toks yra V. Krėvė, kuris, kurdamas paslėptas prasmes, remiasi Rytų filosofija ir europietiška romantizmo tradicija (p. 321-322).“

Eleonora Safronova

Maištinga Siela

"Meistras ir Margarita" iliustracijos.

Lekianti redaktoriaus Berliozo galva ir įgyvendinta velnio pranašystė

Poncijus Pilotas ir jo juodasis šuo.

Dailė: Jolanta Talaikienė, tapyti paveikslai, gotika, mistika

Sveiki,

Senokai norėjau pasidalyti Jolantos Talaikienės šiais dienraštyje 15min.lt publikuotais darbais (straipsnį galite paskaityti ČIA). Amerikoje gyvenanti tapytoja šiuo metu teigia, kad iš košmarų ji išsivadavo tapydama šiuos darbus. Labai gražūs darbai! Negaliu žiūrėdamas į juos atsistebėti, kokia plona riba tarp vaiko pasaulio ir šiurpaus gotikinio mistinio pasaulio. Jeigu gerai įsižiūrėtumėte, pastebėtumėte, kad visi darbai tamsūs, bent nepasakysi, kad niūrūs, veikiau siurrealistiniai, išsiritę iš sapnų pasaulio, kur pertransformuotos tam tikros vaikų fantazijos, mitų ir pasakų tikrovės. Tikiuosi autorė nesupyks, tačiau noriu, kad ir kiti pamatytų šiuos darbus, todėl dalijuosi.

Maištingos sielos kalendorius: Įvyko Rosvelo ateivių katastrofa (Roswell UFO)

Sveiki,

1947 metais liepos 7 d. įvyko vienas mistiškiausių susidūrimų su NSO ir ateiviais žmonijos istorijoje. Nors tokių susidūrimų būta daug ir apie juos prirašyta daug knygų, sukurta filmų ir dokumentikos, tačiau Rosvelo (Roswell) miestelio, esančio JAV Naujojoje Meksikoje, įvykiai tikriausiai yra patys garsiausi ir labiausiai aptarinėjami. Visų pirma tai lėmė vietos gyventojų liudijimai, nutekinti kadrai ir nuotraukos, kuriuos vėliau vyriausybė bandė sumenkinti, sakydama, kad tai falsifikatas.

Iš NSO sudužusios lėkštės vietos greitai buvo pašalinti žmonės, jiems uždrausta ne tik ten būti, bet ir kalbėti apie matytus vaizdus, tačiau kalbos nenustoja sklisti net iš pačių darbuotojų, slaptųjų oro pajėgų atstovų, kurie darbavosi tose vietovėse. Rosvelo įvykiai amžiams pakeitė požiūrį į ateivius ir NSO, kad vyriausybė norėdama nutildyti visuomenę, ėmė finansuoti filmus ir serialus ateivių tema, kad viskas atrodytų tik fantazija, kurią lengva sukurti kameros, kostiumų ir aktorių pagalba.

Jūsų Maištinga Siela