Knyga: Narine Abgaryan "Simonas"

 

Narine Abgaryan. „Simonas“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2022. – p. 276.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu buvau neskaitymo bloke ir dėl to visai nekalta šiandien aptariama knyga, tiesiog visko buvo jau per daug, tad teko literatūrą šiek tiek atidėti į šalį. Prasidėjus vasarai visgi nusprendžiau sukaupti jėgas ir pagaliau užbaigti armėnų rašytojos Narine Abgaryan (g. 1971) romaną Simonas (rus. Симон). Autorė gimtojoje Armėnijoje rašo rusiškai, yra sulaukusi nemažai pripažinimo savo šalyje, Rusijoje ir, žinoma, jau Europoje. Prieš kelerius metus lietuviškai pasirodęs romanas su keliais apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai tapo netikėtu bestseleriu, o man – atradimu. Knygą įtraukiau į savo geriausių metų skaitinių sąrašą, tad išverstas Almos Lapinskienės kitas Abgaryan romanas anksčiau ar vėliau turėjo įkristi į mano rankas, tačiau su skaitymu užtrukau visą mėnesį, o tai turi nemažai įtakos visos knygos aprėpčiai ir turinio įsisavinimui. Per kelias dienas perskaitytas kūrinys dažniausiai turi daug didesnį poveikį nei tas, kurį skaitai ilgai, po keliolika puslapių ir dažnai brauki dulkes galvodamas, kada pagaliau įveiksi.

 

Romanas Simonas pasakoja apie miestelį Berdą (tiesa, pati autorė yra kilusi būtent iš tokio miestelio, o tai yra savitas prototipas), kuriame vaizduojamas XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžios Armėnijos gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Simonas miršta jau kūrinio pradžioje. Į jo laidotuves susirenka visos jo buvusios mylimosios, nepaisant to, kad laidotuves iškelia ilgus metus su Simonu nugyvenusi žmona Melanija. Iš pagarbos Simonui ji toleruoja visas jo buvusias meilužes. Kuriozas! Simono ausys per laidotuves dėl patirto insulto tapo nepadoriai mėlynos. Moteriškės, kaip ir įprasta prietaringoms provincialietėms, rūpinasi, kaip paslėpti šį gėdingą faktą. Netrukus pasakojimas suskyla į keturis ilgus skyrius, kuriuose vaizduojama vis kita Simono pasija su savo asmeninėmis ryškiomis ir sodriomis gyvenimo istorijomis...

 

Skaitydamas prisiminiau seną kultinę komediją Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuves, nes knyga turi gerą ir skaidrų, sakyčiau, sveiko gyvenimo požiūrį į neištikimybės faktorių. Ką iš tikrųjų žinau apie Armėniją? Ogi beveik nieko. Man ji tolima ir, atrodo, konservatyvi šalis, tačiau autorė Simonu mums, lietuviams, tarsi paliudija, jog gyvenimas ir tarpasmeniniai santykiai nelabai kuo skiriasi nuo paryžiečių ar Naujosios Akmenės gyventojų. Tie patys ištikimybės saitai gali būti labai greitai nutraukiami, tačiau, jeigu žmogus iš tikrųjų myli, nesvarbios jokios religinės ar visuomenės primestų standartų pinklės.

 

Autorei pavyko be didesnio pykčio ir keršto perteikti Simono neištikimybės priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu autorė tarsi atsisako muilo operos varomosios pavydo ir keršto jėgos, o pasirenka nuosaikų pasakos motyvais grįsta pasakojimą, atjausdama tiek mylimuosius, tiek nuskriaustuosius, taip eliminuodama bet kokį norą moralizuoti. Priešingai – N. Abgaryan sulieja įprastai tai, ką laikome juoda ir balta, bloga ir gera į vientisą gyvenimo audinį, praturtindama tekstą (bent jau man) egzotiškomis armėniškomis kultūros detalėmis. Iš vienos pusės tekste galima atpažinti ir aiškų sovietinį Armėnijos laikotarpį, kai vietos vyrai buvo išsiunčiami atlikti karinę prievolę, o iš kitos užgriebiamas ir laisvosios Armėnijos laikas, kada emigruojantys į JAV armėnai keičia savo pasaulėžiūrą. Visgi Berdas, miestelis prie upės tarp kalnų, akivaizdžiai nutapytas kaukazietiškomis spalvomis, čia ir besniegės, bet labai šaltos žiemos, nokstantys svarainiai ir granatai, kalnų nuošliaužos ir potvyniai... Tiesa, labai graži detalė knygos pradžioje apie prie šulinio pasodintą lietuvišką kriaušę. Visa tai įrėmina Berdą kaip koks G. G. Marquezas savo garsiąją Makondą. Nesuklysiu sakydamas, kad Simone gausu tam tikrųjų kaukazietiškų magiškojo realizmo atmainų, pagrįstų folklorinių pasakojimų aliuzijomis, tad tekstas labai spalvingas, skaidrus, suprantamas tarsi pasaka.

Narine Abgaryan

 

Tekste nebanali ir švelni erotika. „Ji daug ko iš jo išmoko. Būti savimi. Nieko nebijoti.  Atsiduoti ir mylėti. Ne gėdytis savo kūno, o priimti ir vertinti jį su visais amžiaus pokyčiais, su kuriais sunkiai taikstosi bet kuri moteris. Jis bučiuodavo jos balkšvą dvigubą randą ant pilvo, o ji švelniai atitraukdavo jo veidą ir aiškindavo lyg atsiprašydama: dvi siūlės, du berniukai. Jis mėgo jos kvapą – saldoką, lengvą, neįkyrų, įsikniaubdavo nosimi į jos pažastis ir kaklo duobę, kvėpuodavo, kutendamas savo alsavimu. Ji juokdavosi, bet nesitraukdavo (p. 141).“

Kad ir kokie perdėm amoralūs atrodytų veikėjai, kurie išduoda, palieka vieni kitus, bet visa tai pavaizduota, jog daroma iš širdies, klausantis savo vidinio balso, todėl skaitytojas supranta visas šias aistras. Kitą vertus, autorė vaizduodama keturias Simono meilužes akcentuoja ir dvasinį moterų virsmą, nes Simonas moterų nelengvame gyvenimo kelyje, ieškant laimės savose santuokose, suteikia kažin kokio sunkiai paaiškinamo laimės atpildo. Nepaisant to, kad nė su viena nesusiklosto ilgalaikiai santykiai, Simonas joms palieka gyvenimo skonį, gyvenimo prasmės suvokimą. Atsispirdamos į Simono paliktą gyvenimo ramybę šios moterys toliau sugeba kurti savo gyvenimą pačios, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad šis mergišius tarsi angelas sargas, kuris gimė, augo ir tapo mergišiumi vien tam, kad kitos moterys pražystų. Tai labai graži ir literatūroje gana netradicinė don žuaniška misija.

 

Visgi knygoje nemažai komiškų paradoksų, kurie primena populiariuosius filmus ar serialus. Pavyzdžiui, kalbant apie Sofijos ir Benjamino santuoką. Sofija parašo Benjaminui laišką (šis atlieka karo prievolę), jog ji įsimylėjo Simoną ir nebenori būti jo žmonas. Grįžęs Benjaminas nori nužudyti Simoną, iškula jo automobilio langus, tad vietos milicija patupdo Benjaminą į kalėjimą. Kitą dieną kitoje kameroje sėdi ir pats Simonas ir keiksnojasi su savo meilužės vyru. Negana to, pačios žmonos skirtingomis valandomis lanko savo vyrus... Tokie žaismingai komiški intarpai labai prajuokina, kaip ir pavyzdžiui, anytų ir mačių santykiai, Žvairosios Vardanuš ekstrasensiniai sugebėjimai, vietinių apkalbos, ant stogo užmestas pyrago kepenys... Daug kitoniško žavesio šiame romane.

 

Nesiruošiu lyginti Simono ir Iš dangaus nukrito trys obuoliai prastumo ir gerumo, manau, abu kūriniai parašyti gerai atpažįstamu ir suformuotu autorės stiliumi, kuris tikrai turės ne vieną (ir jau turi!) gerbėją Lietuvoje. Romanas pasižymi romiu gyvenimo tėkmę vaizduojančiu tradiciniu epiniu pasakojimu, kuris, sakyčiau, pergyvenus išgnaibytą ir išmėsinėtą postmodernišką literatūrą, jau vėl seniai yra ant bangos ir labai populiarus. Simonas – gražus ir sąžiningas pasakojimas, kuriame atveriama kiek kitokia gyvenimiškoji tiesa, sudaigstyta iš kolektyvinės sąmonės perspektyvos, iš kurios kur kas giliau ir paprasčiau vertinti tai, ką paprastai suasmenintoje perspektyvoje laikome geru ir blogu gyvenimu. Pasirodo, kad gero ir blogo nėra, yra tik likimo suplanuotas žaidimas, kuriame veriasi pačios įvairiausios gyvenimo spalvos, tad šioji knyga patvirtina seną idėją: daug gerų dalykų galima nuveikti blogio rankomis, nes šiaip ar taip blogis visada tarnauja gėriui, o gyvenime nė plaukas be viešpaties žinios nenukrenta atsitiktinai, tad kas pasakys, kad Simonas buvo blogas žmogus?

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Knyga: Narine Abgaryan "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 Narine Abgaryan. „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2021. – p. 256.

 

Sveiki, brangūs mano portalo skaitytojai,

 

„Tata sakydavo – arčiausiai dangaus seniai ir vaikai. Seniai todėl, kad netrukus išeis į aną pasaulį, o vaikai todėl, kad neseniai atėjo. Pirmieji jau nujaučia, o antrieji dar nepamiršo, kaip kvepia dangus (p. 243).“

 

Kol visi jau pradėjo skaityti ir dalytis paskutiniaisiais vertingos grožinės literatūros atradimais prieš didžiąsias metų šventes, aš savo skaitymuose jaučiuosi užstrigęs dėl darbų gausos ir skaitau tai, ką buvo atnešęs gausus rudeninis derlius. Viena iš tokių neabejotinai gerų knygų, kurių negalėjau atidėti į šalį, buvo armėnų kilmės rusiškai rašančios Narine Abgaryan (g. 1971) romanas su apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai (rus. С неба упали три яблока), pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Alma Lapinskienė.  

 

Nepamenu, ką paskutinįkart esu skaitęs ne tik iš Armėnijos, bet apskritai iš Kaukazo regiono. Šioji literatūra, turiu galvoje, ne chrestomatinius sovietinio epizodo vertimus, bet šiuolaikinės literatūros kontekstą – niekas nešauna į galvą. Kažin, ar turėtume šią knygą, jeigu ji būtų parašyta autorės gimtąja kalba? Dėka Jasnaja Poliana premijos ir tikriausiai puikių literatūros skaitytojų bei kritikų atsiliepimų šioji knyga „atkeliavo“ iki mūsų skaitytojų, prasibrovusi kaip paseiliotas siūlelis pro skandinaviškų detektyvų ir gausios literatūros iš Vakarų suręstą adatos ąselę. Būna malonių išimčių.

 

Knygą sudaro romanas Iš dangaus nukrito trys obuoliai ir apsakymai: Mačiučia, Chadum, Karas ir Berdas. Pastarieji apsakymai temomis šliejasi prie bendrojo kūrinio stuburo ir papildo įvairiais kontekstais. Romanas pasakoja, kaip pabaigiamajame žodyje sužinoma, būtent autorės prosenelės Anatolijos gyvenimo pabaigos epizodu t. y. beveik 60 metų sulaukusi moteris, kelias paras kraujuojanti, susitvarko ūkio darbus ir slapukaudama dėl prastos savijautos, užsidariusi namuose, apsirengia įkapių suknele ir atsigula numirti, tačiau nė nežino, kad jos gyvenimo geriausios dienos dar tik laukia, mat netrukus į jos namus baladosis Vasilijus, kuris pasipirš, o niekada negalėjusi susilaukti vaikų, Anatolija galiausiai galės išgyventi ir vėlyvuosius motinystės džiaugsmus. Apie šią istoriją sukasi ir visos gyvenvietės senolių ir seniokų istorijos, nualintos ir karo paženklintų provincijos gyventojų kasdienybė t. y. ir Anatolijos bei Vasilijaus giminių istorijos, keliaujančių čigonų pranašystės, kaimynų, karuose netekusių vaikų, gyvenimai, sudrėkusi per žiemą biblioteka, bado metas, besiplečiančios kapinės, iš, atrodo, ano pasaulio telegrafu atkeliaujančios išvykusiųjų vidurinės kartos žinutės apie gimimus ir mirtis vietos gyventojams.

 

Tirštame kaukazietiškame pasakojime veriasi ištisas unikalus pasaulis su savo spalvomis ir kvapais. Labai panašiai, kaip skaitydami indiškus storus epinius pasakojimus jaučiame Azijos triukšmingą ir turtingą kultūrą, taip N. Abgaryan pavyko sukurti XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios kaukazietišką kultūros klodą. Romane dvelkteli magiškasis realizmas, bet vėlgi, jis labai skiriasi nuo Lotynų Amerikos tradicijos. Autorė daug dėmesio skiria savo veikėjų buičiai ir papročiams, kurie lietuvių akims atrodo egzotiški ir paslaptingi. Pavyzdžiui, jau vien taip, kaip moterys skiria dėmesį skalbinių sudžiaustymo procesijai, atrodo, preciziška, tačiau iš tikrųjų joms tai reiškė geros šeimininkės įvaizdį. Egzotiškų vaisių, košės ir mėsos patiekalai tiesiog kvepia puslapiuose.

 

„Vakarą leido ramiai šnekučiuodamiesi prie karštai prikūrentos krosnies, valgė keptas bulves, užsigerdami kaukazinių slyvų kompotu, ir stengėsi neužsiminti apie rytdieną, iš prietaringos baimės neprišaukti netyčia bėdos. Pasistiprinę vyrai sėdo prie nardų, o moterys, suplovusios ir sudėjusios indus, ėmėsi adymo ir mezgimo. Štai tada, apžvelgusi ir pritilusį kambarį, Valinka ir pasiūlė Anatolijos parvažiavimui padengti šventinį stalą (p. 190).“

 

Akivaizdus moterų ir vyrų darbų ir vaidmenų pasiskirstymas, lyginant su lietuvių papročiais, atrodo niekuo pernelyg neišsiskiriantis. Vyrai dirba „vyriškus“ ūkio darbus, o moterys „moteriškus“, o šiame nusistovėjusiame tradicijų pasaulyje vyksta ir mažieji pasakojimo stebuklai. Pensininko amžiaus moteris pražystą antram gyvenimui: „Vasilijus, nors netašytos išvaizdos ir šiurkštoko vyriško būdo, pasirodė besąs stebėtinai dėmesingas lovoje, buvo dėkingas už jos meilumą ir su ja elgėsi taip atsargiai ir švelniai, kad Anatolija pirmą kartą intymiąją gyvenimo pusę pajuto ne kaip žeminančią kančią, o kaip laimę (p. 158).“ Paskutinįkart tikriausiai literatūroje taip gražiai perteiktą meilės saldybę, kalbant apie vyresniųjų vaizdavimą, skaičiau pirmojoje Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum dalyje apie Elžbietą ir Joną Motiejų Norvaišas.

Narine Abgaryan

 

Knygoje netrūksta ir makabriškų situacijų, kurios į bendrą jautrų ir truputį melancholišką pasakojimą įdeda ir kasdienybės kuriozų, kurie suteikia romanui gyvumo, pavyzdžiui, į išvietės duobę sumestos atsiųstos „miestietiškos“ mielės staiga kaimui pernakt gali paruošti netikėtos staigmenos... Visgi galvojant apie pačias stipriausias kūrinio sąrangos dalis, reikia paminėti, kad autorė pasakoja užburiančiai ir įtaigiai susikoncentruodama ne į vieną veikėjo tragediją, bet apimdama pasaulio visumą, tarsi perteikdama tradicijų išnykusį, labai apirusį pasaulį, kuris sakralus ir pagarbus, į kurį nebeįmanoma sugrįžti. Autorė nepasiduoda vien gėrio ir blogio koncepcijoms, nestoja ginti nuskriaustųjų ar vaizduoti šventųjų be ydų. Sakyčiau, romane išlaikoma tvari gyvenimo ir mirties sąsaja, kuri įprasmina kūrinį byloti apie dvasios tyrumą ir gyvenimo purvą, jog gyvenimas yra su druska ir duona, kuriuos kaskart gyvenimo etapuose ragaujame skirtingai.

 

Daugelis bandė knygą lyginti su Alinos Bronsky Paskutinė babos Dunjos meilė, nors panašumų ir yra, tačiau visumos požiūriu ir bendra kūrinio filosofine idėja man kūrinys pasirodė artimesnės lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanai Praamžiai ir kiti laikai, kur vėlgi vaizduojamas miestelis karo kontekste ir netobulų, todėl gyvų ir įtaigių vietos gyventojų likimai. Knygos pabaigoje pateikiami 4 apsakymai. Mačiučia papasakota kintančios ir augančios pasakotojos, kuri skirtingais gyvenimo etapais ateina į fotoateljė daryti nuotraukos ir regi senstantį Mačiučią, kuris galėjo būti potencialus jos jaunikis, tačiau karas suniokoja vyro gyvenimą. Chadum pasakoja iš berberų pozicijos t. y. Maroko vietos gyventojų, persipynusių su Osmanų imperijos įsigalėjimu Šiaurės Afrikoje. Apsakyme susiduria skirtingos kultūros, prekyba žmonėmis ir pažadas numirus pasitikti anapus. Apsakymas Berdas tikriausiai asmeniškiausias autorės kūrinys, kuriame aiški autobiografija: minima pati autorė, gimtosios vietovės atsiminimai, apmąstomas santykis su gimtuoju kraštu ir apskritai atminties svarba.

 

Iš dangaus nukrito trys obuoliai – tai jaukus, sodrus ir spalvingas žemiškas pasakojimas apie karo ir negandų niokojamus žmones, kurie randa tarpusavyje stiprybės išlikti iki tol, kol Dievas juos pasišauks į kitą pasaulį. Autorė iškelia bendruomenės ir bendruomeniškumo svarbos ryšį ir teigia, kad senolių ir seniokų kaime, kuriame jau kiekvienas ruošiasi mirti, užtenka vien kūdikio versmo, kad mirtį arba bent susitaikymą su mirtimi būtų galima atidėti, nes vaikams jų reikia tam, kad būtų ne tik perduotos tradicijos, bet ir jųjų istorijos, kurios tampa kiekvieno žmogaus savasties dalimi. Istorijoje juntama žmogaus generacijų kaitos svarba, cikliškumas, gamtiško pasaulio harmonija ir sujaukta, sutrikdyta karų disharmonija – dvi priešiškos gėrio ir blogio kovos, kaip toje istorijoje, kai vaivorykštiniais sparnais angelai kasnakt vis grumiasi su demonais, kad miegančių žmonių sielos nebūtų pagrobtos, taip ir visoje knygoje juntamas žmogaus, gyvenančio tarp dangaus ir žemės, troškimas priimti gyvenimą su visomis jo dovanomis ir negandomis. Gražus literatūrinis pasakojimas, graudinantis nelengvais veikėjų išgyvenimais, vedančiais galutinėje gyvenimo stotelėje į viltingą ir šviesų pomirtinį gyvenimą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: "Atminties policija", "Orfėjas", "Činos Airon kelionės", "Iš dangaus nukrito trys obuoliai"

 

Sveiki,

 

Naujos rudeninis knygų derlius. Norisi tik pačios pačiausios. Booker Internacional finalininkės japonų rašytoja Yoko Ogawa „Atminties policija“ ir Gabriela Caberon Camara „Činos Airon kelionės“ – jau laukia lentynoje. Ilgajame Booker sąraše buvęs Richard Powers su kūriniu „Orfėjas“ ir absoliučiai netikėtas ir neplanuotas skaitinys iš paties Kaukazo – Narine Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai.“

 

Kas pasakys, kad ruduo nuobodus?

 

Jūsų Maištinga Siela