Knyga: Indrė Motiejūnaitė "Mūsų miestelis"

 

Indrė Motiejūnaitė. „Mūsų miestelis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – p. 216.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie naują vardą – Indrę Motiejūnaitę – buvau girdėjęs nebent tiek , kad 2022 metais ji laimėjo Pirmosios knygos konkursą ir išleido knygą Vieną gražią dieną, kurią kai kas palygino su Kafkos kūryba. Naujausia Indrės Motiejūnaitės apsakymų knyga Mūsų miestelis jau sulaukė teigiamų tiek kritikų, tiek skaitytojų vertinų, o aš, nenorėdamas atsilikti nuo šiuolaikinės lietuvių literatūros, norėjau perskaityti Mūsų miestelį dar ir dėl to, kad iš naujo ne per seniausiai vėlei atradau apsakymų žanrą.  

 

Iš knygos tikėjausi gerų ir kokybiškų pasakojimų, tačiau net neįsivaizdavau, kaip rašo autorė, tad po šios knygos, galima sakyti, jau susidariau šiokią tokią nuomonę. Knygą sudaro dešimt apsakymų, kurie siužetiškai vienas su kitu neturi sąsajų, tačiau teminiu ir probleminiu lygmeniu – netgi labai. Galima sakyti, kad tai konceptualūs grožiniai tekstai, paskaitomi lengvai, pagaviai ir įtraukiai. Indrei Motiejūnaitei būdingas glaustas, lakoniškas prozinis sakinys, o pats tekstas neapsunkina įmantriais fantasmagoriškais aprašymais, nors aprašymų autorė ir nevengia, tačiau jie daugiau buitinio lygmens, minimalūs, t. y. tiek, kiek reikia atskleisti veikėjų aplinkybes. Autorės proziniam stiliui taip pat būdingas apgaulingas optimizmas, kuris eliminuoja šiaip jau dramatišką veikėjų likimo tragiškumą – iš čia, sakyčiau, veriasi subtili ironija smurtui, subordinacijai, nelaisvei, pavergimui ir sistemų absurdiškumui, kuriame dažnai individas yra paliekamas kamuotis vienas. Autorė nevertina, autorė nesistengia apeliuoti ir tiesiogiai svarstyti sisteminių aplinkybių, ji iš esmės renkasi aplinkybių vaizdavimą situacijas, o jau pačiam skaitytojui leidžiama nuspręsti, kas iš tikrųjų slypi už teksto. Deminutyvų gausa ir malonus tekstų pasakotojų kalbėjimas neatsitiktinis, tai strategiškai pasirinktas prozos tonas, išreiškiantis veikėjų pastangas laikytis oriai gniuždančiame pasaulyje. Kitaip sakant, tai vilko, paplonintu balseliu, kalbėjimas ožiukams, kuris savitai slopinančiai veikia, sukurdamas distopinio pasaulio aksominį tariamą (ne)pažeidžiamumą.  

 

Štai ilgiausiame apsakyme Vergas pasakojama vieno veikėjo vergo, siunčiamo iš vienų namų į kitus, istorija, jo bandymus kaskart įtikti namų šeimininkams, ar tai būti paukštelius prižiūrintis vergas, ar seksualines paslaugas teikiantis sekso vergas. Apie žmogaus pavergimą, robotiškumą kalbama mįslingai, skaitytojas iki galo nėra tikras, ar čia kalbama apie dirbtinio intelekto antihumaniško elgesio ateities pasaulį, ar tam tikros kastos žmones, kuriuos kažkas uzurpavo ir pavertė iš žmonių žemesnės klasės aptarnaujančiais vergais. Galų gale, tai nėra itin ir svarbu, nes pagrindinis dalykas, ką Indrė Motiejūnaitė vaizduoja savo apsakymuose yra pažeidžiamo ir išnaudojamo individo susidūrimas su dominuojančios ir diktatoriškos galios prisitaikėliška visuomene. Pastarasis susidūrimas pasireiškia komplikuotai, nes dažnu atveju veikėjai yra neįgalūs pasipriešinti masei, panašiai kaip veikėjas Merso A. Camus romane Svetimas. Iš to kyla absurdiškumas. „Turime veikti išvien, tapti viena būtybe su bendra sąmone, aiškina Dvyniai. Ne visuomet suprantu, ką jie sako. Bet jie protingi. Manau, jie žino, ką daro. Juk visi jiems paklūsta, visi juos gerbia (p. 36),“ – sako veikėjas iš apsakymo Svajonių šalis. Dažnai veikėjai net nėra maištininkai, jie pasikliauja daugumos galia ir autoritetu, kitaip sakant, savanoriškai veikėjai patiria smurtą tarsi patys to nesuvokdami.

 

Panašiai ir apsakyme Autobiografija, kuriame bevardis veikėjas nugyvena nuo 1970-ųjų iki 2099-ųjų ir niekaip negali numirti. Veikėjas išėjęs iš sistemos, jis neturi asmens tapatybę liudijančių dokumentų, todėl jis funkcionuoja sistemoje kaip koks vaiduoklis, dirba pavojingus pavienius darbus, tačiau jokie sisteminiai skaičiai jo nevaldo, tik asmeninė atmintis, kuri leidžia aplenkti įprastas gyvenimo normas. Sudėtingas individo susidūrimas pavaizduotas ir apsakyme Bendradarbis, kuriame rožinę kuprinę nešiojantis vyras gyvena po egle, kiemelyje, neturi jokių įgūdžių dirbti atominėje jėgainėje, o aplinkiniai nesupranta nei jo asmenybės, nei valgymo įpročių, todėl tarp bendradarbių auga engimas, agresija nenorminiam asmeniui, kurį vis žeminančiai dresuoja elgtis, atrodyti ir maitintis pagal nusistovėjusias civilizuotas normas. Iš to kyla kančia, nes akivaizdu, kad sunormintoje visuomenėje sudėtinga būti kitokiems, nes jie griauna sistemą, todėl tokius individus pagal apsakymų pasaulio logiką reikia varžyti ir išstumti iš normatyvios tikrovės į socialines periferijas, izoliuoti, uždaryti į psichiatrines ligonines. „Žinok ir tai, kad kitą savaitę mus aplankys svečiai, tarptautinė ekspertų grupė – arba paisysi visų taisyklių ir tapsi padoriu žmogumi, arba užrakinsime tave serverinėje. Tupėsi ten tris paras, kol viešnagė pasibaigs (p. 183).“ Įstatymai, taisyklės, normos ir apibrėžties standartai I. Motiejūnaitės kūrybos pasaulyje dažnu atveju reiškia ne saugumą, kompromisą, saugų tašką susitikti skirtybėms, bet kaip instrumentai bausti, engti, smurtauti, subordinuoti ir palaužti.

Indrė Motiejūnaitė

 

Pasakojimų vaizduojamas pasaulis gana įvairus: nuo kosmines erdvė vaizduojančio apsakymo Stotis iki paprasto provincinio miesteliuko Mūsų miestelis, kuris, beje, man vienas iš labiausiai patikusių knygos tekstų. Dėmesio centre – daug gyvenime mačiusi paštininkė, serganti tikėtina atminties praradimo liga, todėl nuolat palieka piniginę, rankinę, bet malonūs miestelio žmonės, ne kokie profesoriai, bet tokie patys ligoti, sutrikę, prasikaltę (ekshibicionistas – miestelio iškrypėlis, beprotis – miestelio pranašas, kalbantis pats su savimi ir t. t.). Miestelio paštininkė visus juos pažįsta, jie visi yra savi, hermetiški, priklausomi vieni nuo kitų miestelio pasauliui, savaip nepavojingi. Tai unikali utopinė bendruomenė, kurios, sakyčiau, dar panašiai kur nors rajonuose gali egzistuoti, tačiau pasakojime svarbi paštininkės meilė miesteliui, jo netobuliems žmonėms, aplinkai, kur žmonės gyvuoja kaip kokioje komunoje, vieni apie kitus žino ir supranta. Tai pasakojimas apie jau išnykusį utopinio bendruomeniškumo viziją, kada žmonės nėra smerkiami už tai, kokie jie yra, tad ir kiekvienas, net ir iškrypėlis, randa savo problemos sprendimo būdą, o policininkai parveža iš areštinės iki pat namų ir gauna pieno su duona ir medumi.

 

Esama ir kitų prievartos vaizdavimo būdų, pavyzdžiui, paskutiniame apsakyme Prakeikimas veikėjas įsitikinęs, kad vėlyvoje paauglystėje išvengęs įkritimo su bendraklasiais į upelį, užsitraukė nelaimių prakeiksmą, todėl jam kasdien įvyksta nelaimė: pameta piniginę, dūžta lempos ir kėdės, nuolat susitrenkia į baldus, persiduria, įsipjauna... Nelaimes medikai bando gydyti absurdiškomis kraujo voniomis, gyvačių nuodais ir gulbės krauju, t. y. parodija, nes akivaizdu, kad žmogaus įsitikinimai gali tapti jo paties smurto įrankiu prieš save patį, tad ir gydymo metodai nuo demoninio pasaulio tokie netikroviški, atėję iš pasakų ir folklorinių motyvų, nes pats žmogus užsiprogramavo šitas nelaimes.

 

Nors atgaliniame Mūsų miestelis knygos viršelyje vengiama distopijos apibrėžimo, manau, kad kiekvienas pasakojimas turi vienokią ar kitokią distopinio teksto bruožą: valdymo ir socialinės kontrolės sistema, individo sunaikinimas ir konformizmas, gamtos ir technologijų priešprieša, ateities pasaulio vaizdavimas bei fantastiniai motyvai. Pasakojimai nėra tokie dramatiškai sutirštinti, autorė daug ką subtiliai ironizuoja. Tekstai leidžia permąstyti ir mūsų tikrovės kiautą, dabarties grėsmes ir triukšmą, kuriame niurkomės kaip kokiame vandenyne, negalėdami nieko pakeisti, tik piktintis arba ciniškai susitaikyti menkindami viską, kas aplinkui. Pasakojimai laviruoja tarp realizmo ir fantastinių distopinio pasaulio sąlygiškumo, tad Mūsų miestelis tampa iš esmės mūsų pasaulio kritikos veidrodžiu, kuriame kolektyvinė bendroji jėga dažnu atveju yra pernelyg sureikšminama, o individo unikalumas sumenkinamas ir nuvertinamas. Geri ir aktualūs pasakojimai!

 

Maištinga Siela

Knyga: Jorge Luis Borges "Fikcijos"

 

Jorge Luis Borges. „Fikcijos“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 176.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mano pažintis su argentiniečių rašytoju Jorge Luis Borges (1899–1986) laukė ilgai. Kadaise nusipirkta jo knyga Smėlio knyga iki šiol tebėra mano knygų lentynoje, laukia eilės, bet štai leidykla Rara su papildymais perleido Valdo V. Petrausko verstus Borgeso tekstus, pavadintus Fikcijos (ispan. Ficciones). Kadangi mėgstu Raros serijos knygas, pamaniau, kad nebereikia nieko atidėlioti, o imti ir puikiai progai pasitaikius susipažinti su legendiniu Borgesu.

 

Tiesa, man Lotynų Amerikos literatūra nesvetima, ji turi jau ilgą susiformavusią magiško realizmo tradiciją, kuriai pagrindą paklojo Juan Rulfo ir G. G. Marquez – pastarųjų knygos perleidžiamos kartas nuo karto lietuviškai. Smagu, kad leidžiamos ir kitokios, pvz., Cesar Aira. Nors Jorge Luis Borges ir nėra magiškojo realizmo kartos rašytojas, tačiau jo prozos tekstai turi savitą magišką efektą, bent jau sprendžiu iš Fikcijų. „Minties ir formos sinkretiškumu pasižymi ir Fikcijose surinkti tekstai, pirmą kartą išleisti 1941 m. rinkinyje Šakojančių takelių sodas, o 1944 m. perleisti drauge su Išmonėmis, kurias 1956 m. papildė dar trys pasakojimai. Žanriškai primenančios kritines esė, Kafkos paraboles ir XVIII a. prancūzų fantastines pasakas (conte fantastique), Borgeso fikcijos tikrina realistinio pasakojimo plastiką, siužetą neretai pakeisdamos filosofine hipoteze, kurios neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti (p. 10),“ – sako Rūta Šlapkauskaitė, parašiusi įvadinį straipsnį Jorges Luiso Borgeso vaizduotės alchemija.

 

Knygos pabaigoje savo žodį taria ir pats vertėjas Valdas V. Petrauskas, pasidalijęs mintimis apie Borgesą, asmeninius vertimo užkulisius bei Borgeso vertimo praktikos įvairovę pasaulyje. „Borgeso kūryboje kiekvienas žodis itin svarbus, pasvertas, skleidžiantis aliuzijų tinklą, kaip „Šokančių takelių sode“ takai nelyg augalai, nelyg medžiai leidžia šakas, atšakas, šakoja, sudarydami labirintą (p. 170)“.

 

Taigi šią nedidelę knygą sudaro iš viso 16 trumpų prozos pasakojimų, neskaitant dviejų trumpų autoriaus praktiškų pratarmių, primenančių labiau pastabas. Pirmieji knygos Šakojančių takelių sodas dalies pasakojimai man asmeniškai buvo patys įdomiausi. Jame autorius nuo pat pradžių pribloškė savo išmone jau pirmajame Tlonas, Uqbaras, Orbis Tertus, kuriame Borgesas konstruoja keistą išgalvotą (o gal nelabai?) istoriją apie enciklopediją, kurioje pagrindinis veikėjas aptinka informaciją apie kadaise egzistavusią ir niekam nežinomą tautą, pastaroji turėjo visiškai kitokią bendravimo manierą, mąstymo būdą, komunikavo vien veiksmažodžiais ir t. t. Detalus šios istorijos perteikimas išties primena eseistiką, atrodo, kad skaitytum kartu ir mokslinio tyrimo gaires, tačiau apie išgalvotą dalyką. Rašytojas sukuria intelektualią ir nuoseklią pasakojimo struktūrą, kurios pamatu tampa kone pažinimo, kylančio iš nuostabos, kaip čia gali būti?, detektyvinės linijos.

 

Tiesa, tiesioginį detektyvą kaip siužetinį vyksmą panaudoja jis Mirtis ir kompasas, kada detektyvas seka mirčių žemėlapį, kol galiausiai tampa pats ritualinių žmogžudysčių auka (savo sąmoningu noru!), kad būtų išbaigtas pats ritualo sumanymas. Taigi autoriui svarbu yra pabrėžti, kad išmonės pasaulis prieš tikrovę yra logiškesnis ir galingesnis, panašiai kaip H. Radausko teigimas, kad pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Tiesa, Borgesas išmonės pasaulį suklastoja, perkopijuoja. Dažnas painios istorijos elementas būna labirintas arba veidrodinis tikrovės atspindys (pastarasis ir tikrovės bei teksto struktūros elementas, kaip dauginti pasaulius), kuris ne klastoja, o pagal Borgeso pasaulio logiką, netgi yra tikresnis už tikrą.

 

Štai kūrinyje Pierre‘as Menardas, Don Kichoto autorius vyksta absoliučiai absurdiški dalykai. Po Menardo mirties jam rašomas nekrologas ir prisimenamas vienas svarbiausias, deja, neįvertintas darbas – Menardas iš savo laikmečio perrašo visą Servanteso Don Kichotą, kaip teigia pasakotojas, žodis po žodžio, tačiau Menardo versija tampa daug tikresnė už Servanteso, nes ji parašyta ne Barako laikotarpyje, todėl jo suvokimo ir plėtotės galimybės yra daug didesnės, nors parašytas identiškas Servanteso sakinys yra siauresnės prasmės. Ką tai reiškia? Argi ne tai, kad visi literatūros rašytojai vieni kitus nuolat perrašinėja, kopijuoja, skolinasi idėjas ir iš esmės, pagal knygos logiką, mes visi esam šekspyrai vien dėl to, kad atsiverčiame, skaitome jo tekstus ir per ritualą tokiu aktu virstame šekspyrais? „Tiesiog neįtikėtina, kad istorija kopijuoja istoriją, bet jau visiškai nesuvokiama, kad istorija gali kopijuoti literatūrą (p. 117)“.

Jorge Luis Borges

 

Labai sudėtinga versti Borgesą vien dėl, kaip sako vertėjas, dėl tikslaus žodžio pajautimo. Semantiškai kiekvienas žodis lyg ir tampa dviprasmybe, kalambūru ar net vos pakitusia reikšme, kuri lemia pasakojimo prasmę. Tą skaitytojas pajus vos perskaitęs vieną kitą pasakojimą. „Jūs atkirsit, kad tikrovė neturi būti įdomi. O aš atsakysiu, jog tikrovė iš tiesų neprivalo būti įdomi, bet hipotezė privalo (p. 120)“. Kol visas pasaulis ieško ir lygina Borgeso padarytą įtaką kitų rašytojų kūriniuose, man norisi paties Borgeso tekstus lyginti su kitais kaip lygiaverčiais, matyt, tai neišvengiama, kai Borgesas ateina per vėlai ir reikia laiko suvokti jo literatūrinį įtaką kitiems.

 

Fikcijos iš esmės man priminė kito lotynų amerikiečio Benjamino Labatuto knygą Kai liaujamės suprasti šį pasaulį. Tik pastarasis kūrė remdamasis neįtikėtinais istoriniais sutapimais, priartinančiais prie mūsų tikrovės stebuklo, stilistiškai ir savo pasakojimo tirštumu man labai panašu į Borgeso kūrybą, tačiau drauge tai nesulyginami autoriai, nes Borgesas tyrinėja tikrovės ir išgalvotų hipotetinių tikrovių santykį, dažnai po mokslinės eseistikos plečiasi misticizmas, šioks toks šamanizmas, tarsi autorius savo tekstais baugiai pranašautų, juk ir labirintai, veidrodžiai, mįslės, atsirandantys nebūti enciklopedijos puslapiai, išnykusios civilizacijos, ritualinių apeigų griuvėsiai, per kuriuos iš sapno į kitą tikrovę atvedami susapnuoti žmonės... Yra maginiai ir ritualiniai simboliai, kuriuos, beje, naudojo ir žydų talmudistai, gal todėl neretai tekstai mane versdavo prisiminti ir lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas. Borgeso išmonės architektoniškai struktūruoti pasakojimai savo konstrukcija iš dalies primenantys taip pat ir Umberto Eco kūrybą, bet lakoniškumu, tarkim, ne per seniausiai skaitytą Italo Calvino Nematomi miestai. Nepaisant to, kad yra į Borgeso kūrybą stilistiškai, idėjiškai ir išmone panašių kūrinių, tačiau jie parašyti jau po to, kai Borgesas buvo išleidęs Fikcijas ir galimai vienokiems ar kitokiems autoriams darė nemenką įtaką.

 

Asmeniškai Fikcijos skaityti buvo įdomu ir nelengva. Pirmosios knygos dalies tekstai skaitėsi su užsidegimu, turiu savo mėgstamų tekstų, tačiau buvo ir struktūriškai bei veidrodiškai sunarpliotų istorijų, kurios sunkiai skaitėsi. Manau, tai mano kaip skaitytojo techninė klaida, nes Fikcijas reikia skaityti lėtai, netgi po vieną kūrinį ir jį apmąstyti, nes skaitymo sprintas iš tikrųjų sujaukia kai kuriuos pasakojimus. Įspūdis toks, kad apie kiekvieną kūrinį būtų galima rašyti atskirą disertaciją ar kokį rimtą literatūrinį tiriamąjį darbą. Tai knyga ne greitojo skaitymo maratonui, o intelektualiam ir lėtam mąstymui su puikiai apgalvotu vertimu į lietuvių kalbą. Neretai reikėdavo stabtelėti ir perskaityti pastraipą kelis sykius. Visgi knygoje aptikau daug mane nustebinusių dalykų, įtraukių ir intriguojančių tekstų, bet labiausiai džiaugiuosi, kad susipažinau su Borgeso kūryba ir dabar galiu dar aiškiau susidėlioti XX amžiaus pasaulio moderniosios prozos vaidinį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alice Munro "Brangus gyvenime"

 Alice Munro. „Brangus gyvenime“ – Vilnius: Alma littera, 2014. – p. 312.

 

Sveiki, brangieji skaitytojai,

 

Ką žinau iš kanadiečių rašytojų? Tikrai, kad Margaret Atwood! Nemažai jos kūrinių išleista ir išversta į lietuvių kalbą, ji man toji, kuri apskritai reprezentuoja Kanadą ir jos literatūrą. 2013 metais gal kam buvo nemaža nuostaba, kad literatūros Nobelio premija buvo skirta apsakymus rašančiai kanadietei Alice Munro (1931-2024), nes daug kas lažybose statė už Haruki Murakami, kuris, tenka pripažinti, galbūt niekada to Nobelio ir negaus. Rašytoja taip pat 2009 metais pelnė Tarptautinį Bookerį (anuomet buvo kitokios šios premijos taisyklės). Paskutinė Alice Munro knyga originalo kalba pasirodė 2012 metais ir tai buvo apsakymų rinktinė Brangus gyvenime (angl. Dear Life), kurią į lietuvių kalbą išvertė šiaip jau knygas apie Indiją verčianti Danguolė Žalytė. Taigi, Brangus gyvenime tapo taip pat ir autorės atsisveikinimu su literatūra, bet užtat koks – po metų ji sako kalbą per Nobelio ceremoniją!

 

Apsakymai pamažu, bet sunkiai pradeda pildyti lietuvių verstinę literatūrą nišą. Tai lemia ir autorių žinomumas bei visuotinai matomi tarptautiniai laimėjimai, premijos, ir tai, kad patys lietuviai ima rašyti daugiau apsakymų, nors, tenka pripažinti, kad su romano populiarumu apsakymo knygoms sudėtinga konkuruoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidyklos kažkada dovanota knyga Brangus gyvenime nugulė lygiai dešimtmečiui į mano namų biblioteką, kadangi knygos neapžvelgiau, leidykla nustojo man siųsti naujienas ir perbėgau prie kitų leidyklų knygų, nors Alma littera iki šiol išleidžia per metus puikių knygų. Šie man apsakymų atradimo metai. Po Lauren Groff Floridos (Baltos lankos, 2019) kibau į Alice Munro prozą, o pastarąją, kiek menu, labai mėgsta mūsų puikioji eseistė Giedra Radvilavičiūtė.

 

Šiaip knygos neketinau skaityti, jeigu nebūtų patikęs pirmasis apsakymas; tokią sau esu įsivedęs taisyklę, nes gaila laiko nepatinkantiems kūriniams, tačiau po pirmojo apsakymo norėjosi tučtuojau skaityti kitą, po to dar kitą... Brangus gyvenime yra puiki knyga! Gal pačiu laiku atėjusi pas mane, nes anuomet gal ir nebūčiau įvertinęs šios knygos unikalumo. Knygą sudaro 15 apsakymų, o paskutinieji 4, kaip pati autorė rašo, yra iš jos pačios gyvenimo, autobiografiniai. Tenka pripažinti, kad tai atsisveikinimas, nors man paskutinieji apsakymai galbūt mažiausiai įsiminė, nes mažokai vidinės pasakojimo įtampos, sakyčiau, kūriniai galbūt svarbūs labiau pačiai autorei, nes dažniausiai juose veikėja, bylojanti pirmuoju asmeniu, prisimena savo įsimintinus vaikystės momentus, pavyzdžiui, kaip ji norėjo pasmaugti savo seserį; kaip numirusi namų tvarkytoja ir vietos keistuolė dainininkė, kuri važiuodavo į šokius viena, jai karste pamerkė akį; kaip tėvas ją pliekdavo daržu, kaip motina sirgo Parkinsono liga ir pan. Paskutinieji labiau primena vaikystės peizažus, tam tikrus vaizdelius, bandymą rašymo būdu rekonstruoti laiką, atmintį, grįžti dar kartą į praeitį.

 

Alice Munro pasakojimo stilius taupus ir tikslus. Tai nėra toji grožinė literatūra, kurioje autorė stengiasi perteikti vietovių autentiką, pasakoja ilgiausias biografijas ir istorinius kontekstus. Ne, kontekstams ji labai reikli ir taupi, kartais užtenka jai paminėti, kad tai laikotarpis per karą arba Didžiosios Depresijos laikmetis, todėl nebuvo pasirinkimo ir, atrodo, nieko daugiau neplėtojama. Autorė susitelkia į pagrindinių veikėjų veiksmus ir pasirinkimus, dažnu atveju nesistengia perteikti įmantriai dvasinių potyrių ar vidinių išgyvenimų, paprastai kritines situacijas perteikia vienu viską užmušančiu esminiu sakiniu ir to taupiam tekstui užtenka.

 

Visgi 20-30 puslapių apimantys apsakymai gana platūs turiniu ir bylojantys apie žmogaus pasirinkimus, dažnai nepaaiškinamus, vedamus aistros, geismo, nuslėptų ir neišrašytų traumų, skaitytojams numanų ir pasilikusių už teksto ribų. Alice Munro nemėgsta to, kas pas mus lietuvių literatūroje vadinama lyrine proza. Jai metaforos ir vidiniai žmonių parametrai iškyla ir atsiskleidžia per veikėjų gyvenimo tėkmę, veiksmą, todėl jos apsakymus lengva skaityti, tekstas neapsunkęs įmantrybėmis, tačiau A. Munro mėgsta struktūriškai sumaišyti laiko linijas – tai jos literatūrinis triukas, kuris pasiteisina, nes dažnoje pasakymo pabaigoje pavyksta nustebinti. Apsakymas gali prasidėti vienu laiku, po to, atrodo, veikėjai lyg ir dalyvauja panašiu laiku, bet pasirodo, jog iš tikrųjų jau praėję dešimtmečiai nuo kokio nors pokalbio traukinių stotyje.

 

Galima sakyti, kad Alice Munro absoliučiai apolitiška, neradau jokio apsakymo, kuris bandytų aprėpti daugiau nei paprasto ir privataus žmogaus gyvenimą. Net istoriniai bei socialiniai kontekstai atrodo tik kaip lengvas štrichas, todėl autorė nesukuria nė vieno veikėjo, kurį būtų galima dėl ko nors pasmerkti, jai nerūpi ir moraliniai bei didaktiniai aspektai, šiuo atveju savo taupumu ir intymiu priartinimu prie būties kasdienybės ir gyvenimo tėkmės man primena mūsų novelistę klasikę Bitę Vilimaitę, nors B. Vilimaitė dar subtilesnė, dar labiau tausojanti, tačiau tiek mūsų lietuvei, tiek kanadietei rūpi ne politika, ne istoriniai kontekstai, bet vyrų ir moterų gyvenimai be jokių feministinių, Seksualinės revoliucijos ar kitų rėmų, kas deklaruotų iškart A. Munro prozišką vertybinę kryptį ir leistų priskirti literatūrą kokiai nors nišai. Kitą vertus, rašytojos kuriamų veikėjų sprendimus veikia absoliučiai seksualiniai įgeidžiai, kitaip sakant, tik iš geismo, aistros kitam veikėjai daro lemtingus pasirinkimus. „Dabar suprantu. Dabar iš tikrųjų supratau, ir iš tikrųjų kaltų nebuvo. Kaltas žmogaus seksualumas ir tragiška padėtis (p. 189)“. Sakyčiau, tai psichologizuoti tekstai, primenantys amerikietiškąją prozos tradiciją.

Alice Munro

 

Apsakymai dažniausiai aprėpia meilės temą, dažnai neįmanomą, nelaimingą, gyvenimo pasirinkimuose paklydusią, nerealizuotą, nors būta ir laimingai pasibaigusių istorijų. A. Munro pavyksta įtikinamai perteikti savo veikėjus, atrodo, kad jie nėra sukonstruoti dirbtinokai iš pastangų. Aišku, tą įspūdį sukuria ir tai, kad rašytoja atsisako pasakojimuose literatūriškumo, arba jį prislopina tiek, kad svarbiausia lieka tik pati istorija. Man asmeniškai labiausiai patinkantys apsakymai buvo knygos pradžioje. Apsakyme Amundsenas pasakojama apie jauną mokytoją, kuri atvažiuoja į provincijoje esančią vaikų sanatoriją. Ten ji susipažįsta su atšiauriu daktaru ir nusprendžia už jo ištekėti, tačiau gyvenimas lemtingą dieną taip sumaišo kortas, kad moteris negali pamiršti iki paties gyvenimo galo. Taip pat labai geras apsakymas Kad jis pasieks Japoniją, kuris byloja apie moters pasirinkimus tarp mylimųjų, vieną netikėtą pasimylėjimą traukinyje su nepažįstamuoju, kai tuo metu per atsitiktinumą vos nemiršta mažametė dukra. Ribinė situacija kelia įtampą, tačiau A. Munro pasakojimas kartu visada yra kažin kuo nuskausminamai saugus, nes pasitiki, kad taip ir turi būti, nes taip gali nutikti ir iš tikrųjų nutinka gyvenime.

 

Puikus apsakymas Išvykimas iš Meiverlio apie policininką, kuris vežiojo pilką pelytę primenančią religingos šeimos merginą iš kino teatro, kur ji dirbo, namo. Akivaizdu, kad mergina ir policininkas turėjo užmegzti romaną, tačiau Munro nėra primityvi, jai rūpi taip, kaip veikėjai stebi kitų gyvenimus ir per juos permąsto savąjį, geba jį įvertinti. Apsakymo policininko žmona galiausiai miršta nuo sunkios ligos, o nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi mergina iš kino teatro Lėja savo likimu tarsi pamaino, patvirtina, kad gyvenime tenka susitaikyti su didžiuliais praradimais. Štai apsakymas Uostas pasakoja apie patriarchalinę šeimą, kurioje žmona, užguita vyro, stengiasi atlikti žmonos ruošos darbus ir įtikti bei patenkinti sutuoktinį. Šiuos užguitus santykius stebi moters sesers palikta paauglė, kuri taip pat greitai dėl griežtų namų taisyklių pritaria patriarchatui. Galiausiai scena bažnyčioje, kada vyras tampa dėl nemalonios situacijos pažeidžiamu vyruku, jis nesulaukia tylios žmonos užuojautos, nes tas, kas kitą dėl savo galios sumenkina ir nejaučia pagarbos, tas negali sulaukti užuojautos.

 

Autorei taip pat svarbi ir senėjimo tema. Štai apsakyme Ežeras arti ji vaizduoja senutę, kuri turi atminties sutrikimų. Pastaroji važiuoja į miestelį, ieško duotu adresu daktaro ir prisimena malonų vyriškį, kuris prižiūri puikų sodą, tačiau galiausiai, pasirodo, istorija tėra tik tikrovės iliuzija atminties praradimu sergančios moters atmintyje, vizijoje. Idėja: nesvarbu, kad netenki atminties, paskutinieji tavo likučiai išnyksta, bet tai, kas buvo gera ir malonu, tave gali aplankyti kaip apreiškimas ir priminti apie gyvenimą.

 

Knygoje Brangus gyvenime esama ir kitų gerų apsakymų, visų neapžvelgsiu, tačiau A. Munro proza paliko tikrai puikų įspūdį. Tiesą sakant, mėgavausi tvirtai sukurtais pasakojimais, dažnu atveju, sukurta įtaigia vidine įtampa. Buvau pamiršęs, kad galima šitaip paprastai, taupiai rašyti iš esmės apie gyvenime vykstančius dalykus, kurie yra pamatiniai. Brangus gyvenimas – tai knyga, kuri tinka ir jaunuoliams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, ir jau vyresnio, nes autorė nepolitizuodama sugeba byloti universalias temas, kurios nėra jokios kanadietiškos ar egzotiškos, priešingai – labai tapačios visiems, kas yra žmogiški. Knyga, iš kurios tikėjausi daug, tad daug ir gavau.

P. S. Ne vienas A. Munro apsakymas vyksta traukinyje arba yra minimas traukinys kaip esminė transporto priemonė. Įdomu tai, kad vieną iš apsakymų ir pats perskaičiau traukinyje, todėl šioks toks kvapas ir atmosfera!

 

Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Florida"

 

Lauren Groff. „Florida“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lauren Groff (g. 1978) ir Ann Patchett tikriausiai yra mano mėgstamiausios šiuolaikinės amerikiečių rašytojos. Šios vasaros pradžioje kaip tik perskaičiau kurį laiką mano knygų lentynoje dūlėjusį Matrix romaną ir jis man sugrąžino lengvos, bet įtaigios literatūros skaitymo džiaugsmą, kad net nutariau beveik be eilės grįžti prie praleistos autorės apsakymų knygos Florida (angl. Florida), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Baltos lankos.

 

Pradėsiu emocingai – nuo įspūdžio, kad Lauren Groff yra absoliučiai mano stiliaus rašytoja. Visos jos trys skaitytos knygos, įskaitant ir Floridą, labai patiko. Bandau suvokti, kodėl, ir tegaliu pasakyti, jog rašytoja yra tiesiog puiki ir talentinga pasakotoja. Ne tik pasakotoja, bet ir išmano teksto disciplinos ir valdymo elementus, kurie pritaikyti būtent mano (tikriausiai ir didžiajai daliai skaitytojų) skoniui. Teksto ritmas ir istorijų suvaldymas puikiai išaustas, jame neprarandama pusiausvyra tarp plepėjimo ir intrigos, priešingai – Lauren Groff išlaiko balansą, sukurdama bauginančias Floridos istorijas.

 

Knygą sudaro 11 apsakymų, iš kurių vienos patiko labiau, kitos mažiau. Jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, kad knyga bus sutelkta į pietrytinę JAV Floridos valstiją, kuri garsėja tropiniais orais, o dėl savo geografinės padėties nuolat kenčia nuo uraganų ir smarkių liūčių. Tiesa, Floridoje taip pat gausiai veisiasi egzotiški ir pavojingi gyvūnai: nuodingos gyvatės, aligatoriai, pumos. Šie gyvūnai vienaip ar kitaip veikia įvairiuose knygos tekstuose ir kaip simboliai, ir kaip veikėjai ir kaip archetipai. Bendras pasakojimų koloritas yra tirštas ir savitas, dažniausiai istorijos kalba apie veikėjų ribines situacijas, kurios atveda prie tam tikrų egzistencinių suvokimų. Manau, jeigu knyga nebūtų pavadinta Florida, tai tikriausiai būtų pavadinta Uraganas arba Audra, kadangi dažnu apsakymų atveju esminiu įvykių fonu tampa audros leitmotyvas, ar tai būtų emigranto iš Brazilijos įstrigusi parduotuvėje moteris, ar galvos traumą patyrusi moteris, kuri su dviem vaikais bando atokiame miškų namelyje išgyventi audringą naktį. Žodžiu, audringa gamta – tai žmogaus dvasios nušvitimo metas, kada giliausioje nežinioje ir egzistencinėje tamsoje įsijungia žvėriški žmogaus prigimties instinktai išgyventi ir rasti savo gyvenime naujų savęs suvokimo jungčių.

 

Lauren Groff gera atmosferos kūrėja, o tą atmosferą jai padeda kurti unikali Floridos valstijos aplinka, pastaroji išryškina žmogaus prigimtį. „Įsivaizdavo gyvates, miegančias susirangiusias urvuose, ir aligatorius, iškylančius, nes tamsoje ją užuodė, kurnančius į sausumą, baubiančius iš pasalų: ji – tik vienas gyvas pasimetęs padaras tarp daugybės kitų, niekuo neypatinga vien dėl to, kad yra žmogus (p. 168).“ Retsykiais blyksteli puiki teksto poetika, kad ir šiame puikiame stebimo vaiko apibūdinime: „Tarsi tobulas tvenkinys be vėjo, kartą pasakė jos vyras. Įmeti ką nors ir žiūri, kaip grimzta, ir visą likusį gyvenimą matysi tą daiktą, gulintį ant dugno ir spoksantį į tave (p. 181).“

 

Viena svarbiausių visų apsakymo variklių yra baimė. Daugelis veikėjų – moterys. Dažniausiai netekėjusios ir vaikų neturinčios moterys susifokusavusios į asmeninę baimę, kuri alina ir ribinėje situacijoje verčia keisti vertybinį diskursą, neretai tik numanomą, rašytojos net neįvardijamą. Moterys, kurios turi vaikus, dažniausiai išgyvena motiniškos baimės instinktą, kitaip sakant, jos stengiasi apsaugoti vaikus, nors prisipažįsta, kad nėra puikios mamos ir motinomis apskritai niekada nenorėjo būti, tiesiog taip nutiko kaip mūsų Faustai Marijai Leščiauskaitei. Tačiau apsakymų fabula nesistengia nei paneigti, nei kaip nors konfliktuoti feministines temas.

 

Lauren Groff

Turiu keletą apsakymų, apie kuriuos vis dar galvoju ir jie mano mėgstamiausi. Vienas iš jų – Ties pramanytais Žemės apvalios kampais, kurio centre – Floridos pelkių pakraštyje augantis vaikas su vienišu tėvu. Apskritai tai vienas iš apsakymų, kuriame pagrindinis veikėjas yra vyras. Nuosekliai aprėpiamas visas jo gyvenimas nuo vaikystės iki tol, kol jis išleidžia savo dukrą į tolimesnį gyvenimą. Nostalgiškai pavykęs pasakojimas, lūkesčių, meilės, pykčio ir nusivylimų kupinas gyvenimas šalia knibždančių gyvačių verčia svarstyti, ar obuolys nuo obels toli nurieda. Kitas puikus pasakymas – Iporas, kuris pasakoja iš Floridos su dviem mažamečiais sūnumis pabėgusią mamą, kuri apsigyvena Europoje ir bando apkeliauti Bretanės ir Normandijos kraštus, iš kur kilo garsus rašytojas Guy de Maupassanas. Apie pastarąjį bando jau dešimt metų parašyti biografiją. Depresijos ir alkoholizmo kamuojama motina bando susitvarkyti su nusivylimu, augantys vaikai ima suvokti, kad jų mama nėra normali ir jie nėra svetimame krašte normalūs. Autorė išmoningai konstruoja Maupassano biografiją ir geografinį žemėlapį, kryžmina jį su pagrindinės veikėjos nusivylimu ir gyvenimo klystkeliais. Tai ilgiausias knygos apsakymas ir vienas literatūriškiausių, žyminčių gyvenimo nuopuolį ir galimybę atsinaujinti.

 

Taip pat labai man įsiminė Šunys suvilkėja. Apie dvi negyvenamoje saloje paliktas sesutes, kurios bando išgyventi, tikėdamos vien motinos duotu pažadu, kad ji grįš jas pasiimti. Deja, vyresniajai tenka rūpintis nuo bado besigaluojančia jaunėle ir priimti faktą, kad jos niekam daugiau pasaulyje nebereikalingos. Kitas įsimintinas apsakymas – Viršuje ir apačioje, kuriame pasakojama apie jauną studentę, kuri vieną dieną palieką savo vaikiną, namus ir galimybę ko nors pasiekti gyvenime ir pasirinka būti tiesiog bename. Negalėdama paslapčiomis atleisti motinai, kad šioji susikūrė naują santuoką ir nugrimzdo į depresiją, pati nenorėdama tapti josios šešėliu renkasi susinaikinimą. Ilgą laiką ji klajoja su savo automobiliu ir baidosi bet kokios gyvenimiškos kontrolės ir atsakomybės, kol vieną dieną jai palikti kitos benamės vaikai nesudrebina pasaulėlio. Puikus apsakymas apie jaunus žmones, kurie „pakratomi“ gyvenimo socialiniame dugne, kad susivoktų, kad gyvenimą reikia kurti, kartais sunkiai ir uoliai taisant savo tėvų paliktas klaidas.

 

Floridoje esama ir kitų puikių apsakymų, kuriuos verta perskaityti. Šiaip pernelyg dažnai baidausi trumposios prozos knygų, tiesą sakant, nepastebiu, kad daug jos leistų. Turiu galvoje, verstinę, tačiau Florida niekuo nenusileidžia puikiesiems romanams. Žinote, kas man labiausiai patiko? Kad knyga nerėkia kokia nors viena politizuota tema, pavyzdžiui, nėra vien kokia feministinė arba nevaizduoja kokių nors super didvyrių, į socialinius getus kaip probleminį lauką įspraustus veikėjus, kurie neturi pasirinkimo. Lauren Groff pavyksta pralysti pasakojimu ir papasakoti apie susitikimą su nepatogiu savimi. Nėra grėsmingesnio sutvėrimo mums patiems už mus pačius, sako tekstų prasmės. Dažnai nepatogūs ir prie pražūtingų ribinių situacijų priartėję veikėjai neprityrusio rašytojo rankose tikriausiai taptų klišėmis, kitaip sakant, dėl kraupesnio efekto nusuktų jiems galvas, tačiau nė vienas apsakymas nesibaigia kaip serialas, kiekvienam grėsmės akimirkoje paliekamas pilko debesies sidabrinis kraštelis, kitaip tariant, rašytoja palieka už teksto kirbantį saugumo garantą: po šių išmėginimų viskas visiems veikėjams bus gerai. Dievaži, puiki knyga! Labai tikiuosi, kad Baltos lankos nesustos ir galbūt išvers neseniai pasirodžiusią naujausią Lauren Groff knygą The Vaster Wilds.

 

Maištinga Siela

Knyga: Eglė Frank "Mirę irgi šoka"

 

Eglė Frank. „Mirę irgi šoka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu pažintį su naujausia lietuvių literatūra. Ilgą laiką trukęs lietuviškos prozos sausmetis man pasibaigė pernai, kai vėlei atsigręžiau ir susidomėjau mūsų literatūra, kuri, tiesą sakant, nėra prastesnė nei daugelis verstinių beletristinių kūrinių. Apie debiutinę novelių Eglės Frank (g. 1975) knygą Mirę irgi šoka buvau prisiskaitęs nemažai atsiliepimų. Tiesą sakant, apie ją rašė beveik visi mano amžiaus nors kiek literatūros pasauliu besidomintys skaitytojai: vieniems knyga patiko, kiti ieškojo priekabių.

Skaitinėdamas komentarus susidariau įspūdį, kad mūsų komentatoriai dvilypiai. Vienaip pasitinka juodus, tamsius ir perversijomis akinančius pasakojimus verstinėje prozoje, pavyzdžiui, Samanta Schweblin ar Mariana Enriquez, kurios irgi fatališkos rašytojos, tačiau kai akys krypsta į lietuvių literatūros lauką, atrodo, jos įtariai susiaurėja. Ar man vienam kartais susidaro įspūdis, kad rašyti kaimiška ar istorine tema – tai autoriaus autentiškumas, o rašyti nutrynus bet kokį kaimiškąją, istorinius kontekstus ir lietuviškumą – jau tik pretenzinga literatūra be lūkesčių išsipildymo? Nesakykite, toks požiūris neretai pasitaiko skaitinėjant ne tik pavienius atsiliepimus, bet ir periodinės spaudos recenzijas.

 

Grįžtant prie knygos Mirę irgi šoka, tenka pripažinti, kad knyga kelia nevienareikšmišką įspūdį. 13 novelių rinkinyje pagrindinė mirties tema reiškiama kaip esminė fatališkosios pasakotojos būties matas. Su mirtimi žaidžiama, jos baiminamasi, iš jos juokiamasi, ji sapnuojasi, šnopuoja veikėjams į ausį. Centrine novele galima laikyti Mirę irgi šoka, kuria pavadintas ir visas rinkinys. Pats gerai menu tą pavasario metą, kai Bernardinų kapinės sužydi smulkiomis mėlynomis gėlytėmis. Įstabus vaizdas, kuris koreliuoja su veikėjos patirtimis ne tik svaiginantis su draugais tarp antkapių, bet ir skaitinėjant paskutiniuosius savižudžių socialinių tinklų įrašus, ieškant ir permąstant ten galimai išreikštus mirties ženklus. (Kas neskaitė paskutiniųjų postų, pvz., Agnės Jagelavičiūtės facebooke, ką?). Facebookas man visą novelę švytėjo būtent ta persmelkta mėlyna Bernardinų kapinių spalva.

 

Novelėse išryškėja įvairialypės, besikeičiančios daugiaveidės moters paveikslas. Nesuklysiu sakydamas, kad ji – fatališka, erotiškai hiperbolizuota ir į kraštutinumus linkusi moteris. Man asmeniškai ji labai panaši į tam tikras Jurgos Ivanauskaitės sukurtų moterų pasažus, ypač ankstyvojoje rašytojos prozoje Pakalnučių metai, Kaip užsiauginti baimę, Mėnulio vaikai, Ragana ir lietus. Iš esmės Eglė Frank tarsi pratęsia J. Ivanauskaitės ir Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino kartos nihilizmo pajautas. Amerikiečiai savo literatūroje ir apskritai plačiojoje kultūroje 9-10 praėjusios amžiaus dešimtmečiuose turėjo vadinamąją Prozako kartą. Skaitant tam tikras E. Frank noveles labai ryškėja būtent Lietuvoje pradėtos, bet taip iki galo ir nesusiformavusios nihilizmo literatūros, kuri reikštų besikeičiančių kartos vertybių ir egzistencinių krizių įsigalėjimą. „Tie, kurie nepuolė daryti karjeros, slopindavo depresiją lėbavimu, alkoholiu, su migdomaisiais ir raminamaisiais pramaišiui, kartkartėmis atguldami į Vasaros gatvės lengvesnius skyrius. Tuštuma nuolat mausdavo saulės rezginiuose, kur, tarsi į aukštakrosnę, kraudavom kraštutinumus. Rami kasdienybė, subalansuotas jausmų melanžas, kur baltai tenka tiek pat juodos, netiko; nepasotinta ertmė plėsdavosi ir anksčiau ar vėliau vis tiek prarydavo jos nešiotojus (p. 76-77)“.

 

Kitą vertus, juntama prozakiškosios kartos pajautas ištirpina pasireiškusi nauja hipsteriškoji kultūra, kuri aiškiai ateina per naujosios kartos miesto kultūrą t. y., barų ir pokalbių kultūra, lengvi meilės romanai, siekis neįsipareigoti, saugoti savo individualumą, kritiškai vertinti šeimos instituciją ir motinystę. Tą hipsteriškumą papildo LGBTQ temos ir problemos, kurios novelėse vienos ryškiausių. Autorė savo pasakojimais tarsi įtvirtina požiūrį, kad žmogaus seksualumas ambivalentiškas ir neturintis išskirtinių kriterijų. Vienas labiausiai pavykusių pasakojimų knygoje buvo Pasimatymas, kuriame mokytoja pasakoja savo lesbietiškas meilės istorijas, o pastarosios atskleidžia sutrūkinėjusių, įsipareigoti negalinčių individų visuomenę. Nors nėra ko norėti, viešojoje erdvėje vis dar tokie santykiai smerktini, todėl reikia saugotis, o pagrindinei veikėjai dėl romantinių santykių reikia važiuoti į kitą miestą, nes, neduok Dieve, mokiniai sužinos apie jos orientaciją. Novelė užsibaigia itin vykusiai – bažnyčioje ji pamato seną savo mylimąją, erdvėje, kuri prieštaringai vertina tikinčiųjų seksualinius pasirinkimus, bet kartu teikia susitaikymą ir priėmimą: „ramybės“.

Eglė Frank

 

Tarp intriguojančių novelių įvardyčiau ir Pabėgusio briedžio metas, kurioje autorė mistinėje briedžio avarijoje suduria išsilavinusios moters ir kaimietiškos mužikės pokalbį, kuria socialinę įtampą tarp stereotipų nesilaikančios ir atsakingosios gelbėtojos. O štai novelėje Jaučio širdis kalbama apie moterį, kuri negali susilaukti dukrelės ir kaip ji irzliai laukia savo vyro vaiko atvykstančio į namus, manding, savo išmoninga struktūra per buities detales priminė Dainos Opolskaitės Dienų piramidės noveles: dideli ir persirpę jaučio širdį primenantys pomidorai, kuriuos taip saugojo nuo agurkų, istorijos pabaigoje sužnaibomi pačios veikėjos. Apskritai Eglė Frank nevengia buitiškumo, pvz., Morta kepa kepsnį seseriai Marijai, o Greta su Audra kitoje novelėje iki išnaktų geria portugališką vyną rytietiškoje aplinkoje, kur daug katės plaukų ir dulkių. Buitis įprasmina veikėjų kasdieniškumą, padaro juos žemiškais, o pasakojime turi atskaitos tašką ir padeda autorei iš tos erdvės fragmentiškai plėsti veikėjų biografijas, buitiškumas pasitarnauja novelių struktūrai, kuri yra daugelio pasakojimų stipriausias elementas.

 

Be buitiškumo autorei būdingi aprašymai, perteikiantys pagrindinių veikėjų charakteristiką, gyvenimo filosofiją. Neretai panaudojami gotikiniai hiperbolizuoti įvaizdžiai, bjaurasties estetika įtaigai sustiprinti, nusakyti su mirtimi susijusius leitmotyvus. „“Stengdavosi nežiūrėti į Hė, stebėdavo šalimais gulinčio vyro rankas – išdžiūvusias, driežiškas, su nusmailėjusiais nagais (p. 134)“. „Ją visada trikdydavo jų požiūris į kūną – be ceremonijų keisdavo sauskelnes, dar galinčių šlapintis mažytes, susitrakusias varpas kruopščiai įtaisydavo į basoną, motiniškai maitindavo, kažką rypuodamos, skusdavo ir apiprausdavo. Guosdavo it vaikus, pravirkusius iš nevilties... (p 135)“.

 

Netikėtai ir kiek makabriškai nustebino novelė Siuntinys, kai šešiasdešimtmetė, it geiša vilkėdama kimono, sėdasi ant guminio falo, apmąstydama savo vyro Hė mirties kančias ligoninėje. Aišku, autorė randa aštrių, nors ir itin tamsių istorijose mirties ir gyvenimo sąsajų, fatališkai juos perteikia pernelyg nenutoldama nuo tikrovės. Pavyzdžiui, man buvo artima paskutinioji novelė Aš esu Romka, savitas film noir klajonės po naktinį Vilnių, pavojingai gretinantis prie socialinėse paraštėse atsidūrusių benamių, nes nežinia, kaip kurti ir ką daryti su gyvenimu, kai tau dar vaikystės darželyje užrišamos akys svetimo vaiko šaliku, kad užmigtum ir būtum paklusniai normalus.

 

Mirę irgi šoka – novelės apie normalumo ribas, kurios tikriausiai neegzistuoja ir yra kiekvienoje žmonių kartoje vis skirtingos. Kiekvienas pasakojimas savaip nagrinėja socialinius, kultūrinius, psichologinius barjerus, jų įveiką, kuri tampa asmenį transformuojančiomis, perkuriančiomis patirtimis. Juk ir tamsi, negatyvi patirtis yra irgi patirtis, kuri kreipia kitokio gyvenimo pajautai. Kitą vertus, nuolat mąstant ir jaučiant, kad gyvenimas yra baigtinis, nes aplinkui visi miršta, kaskart keisdamas save, irgi miršti. Viršelyje lyg nusidėjėlė Ieva pavaizduota moteris man primena mitinę Lilit, kurios plaukų kasa, supintas likimas, gali įgelti sau pačiai, ką jau kalbėti apie kitus. Nemanau, kad knyga turėtų ką nors įkvėpti, akivaizdu, kad ir nors struktūra stipri ir ji literatūriškai gerai apgalvota, tai veikiau terapinio rašymo pavyzdžiai, kaip, beje, ir tam tikra Jurgos Ivanauskaitės proza, pastarosios, kaip ir E. Frank Mirę irgi šoka, neskirta kiekvienam. Kitą vertus, pasakojimuose veriasi ir kažin kas šiuolaikiško, atliepiančio dabarties tikrovę, panašių niuansų galima aptikti Virginijos Kulvinskaitės prozos knygoje Keturi. Reziumė: knyga apie moters savikūrą ir savigriovą, nuolatinę asmenybės pertransformavimą, išgyvenant ribines situacijas, susijusias su mirties priėmimu-atmetimu. Labai fatališka.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Keturi"

 

Virginija Kulvinskaitė. „Keturi“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu šio sezono lietuvių literatūros naujienas ir šįkart viena iš jų – lietuvių prozininkės, poetės ir literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) antroji prozos knyga Keturi. Prieš trejetą metų skaityta knyga kai aš buvau malalietka tapo nemažai viešojoje erdvėje aptarinėjamu kūriniu, tad daug kas tikėjosi įdomios, įtraukios ir smagios prozos iš Keturių. Ant viršelio pavaizduoti keturi sušiai simboliškai perteikia keturių nedidelėje knygelėje publikuojamų apsakymų konceptą.

 

Knygą suskaičiau per dviejų dienų laisvas popietes gana greitai ir įtraukiai. Lakoniški ir atmosferiški pasakojimai turi tam tikras siužetines jungtis. Visos istorijos daugiau ar mažiau vaizduojamos uostamiestyje, galbūt galimai Klaipėdoje, tarsi bėgant nuo Vilniaus, kuris lietuvių literatūroje jau seniai tapo pertekline prozos vaizdavimo erdve, tad šalia krantinių įsirengęs nebeplaukiančių laivų kapinynas, ten aptiktas Snarglio lavonas, arba Luko kelionė į tariamą paskutinę uostamiesčio stotelę kuria savitą tamsią, dar šiek tiek sovietmečiu dvelkiančio uostamiesčio atmosferą.

 

Istorijos proporcingai padalytos į keturias istorijas: dvi – vyrukams Lukui ir Mariui, kitos dvi – Norai ir Ingai. Vardai tipiški lietuviški, trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių kartos štampai, kai posovietiniai tėvai dar nebuvo susisukusiomis smegenimis vaikui duodi kokį nors ypatingą ir sunkiai ištariamą vardą, pavyzdžiui, Traktorina, Nikoletė ar Kilimandžaras. Būtent tos kartos žmonės apsakymuose ir vaizduojami. Vienas mėgstamiausių apsakymų man visgi buvo apie netikėtai iš užsienio grįžusio ir bestselerio autoriumi tapusį trisdešimtmetį Luką. Šioje istorijoje galima nemažai įžvelgti tam tikrų kultūrinių autobiografinių detalių, pavyzdžiui, Urtė, kuri turi Umos Thurman iš Tarantino Pulp fiction šukuoseną aiškiai asocijuojasi su pačia Virginija Kulvinskaitė, „Literatūra ir menas“ paverstas „Meno arka“, o Lukas Garšva kaip tyčia siejasi su Antanu Garšva iš Baltos drobulės.

 

Išties Pajūrio skaitytojų klubas man priminė 2020 metais režisieriaus Roaldo Dahlio ekranizacijos Raganos perdirbinį. Savimi pasitikintis ir viską dėl savo populiarumo darantis Lukas atvyksta į pajūrį, kur jį baltame džipe pasitinka turtinga blondinė. Pastaroji nusiveža Luką į moterų prabangų namą, skaitytojų klubą, kur turi vykti jo knygos pristatymas. Tačiau autorė viską kuria kaip kokiame Tvin Pykso miestelis seriale, perteikdama mistifikuodama ir kurdama keistą atmosferą, kad atrodo, jog netrukus paaiškės, kad pajūrietės ne kokios skaitytojos, bet plėšrios undinės. Visgi žiūrint giliamintiškai po neįprasta atmosfera slepiasi Luko kompleksas: jis bijo moterų. Padauginusios vyno pamažu libido atpalaidavusios pajūrietės tampa Luką gąsdinančiomis pabaisomis. „Visai nepanašios į provincijos poniutes. Ir ta svetainė... Tarsi iš Polanskio filmo. Taip, pinigai tikrai žmogui kažką padaro. Perkeičia. Suteikia galių. Jokios vilties, kad sužavės jas papasakojęs apie autofikciją ir postmodernizmą (p 25).“ Tai labiausiai literatūriniais kontekstais praturtintas tekstas, kuris užgriebia ir V. Nabokovo Lolitą bei literatūrinių idėjų vagystę (Lukas iš Urtės dienoraščių parašo bestselerį). Trumpas tekstas, bet visko ganėtinai daug ir užtektinai.

 

Antrame apsakyme Sekmadienis, lapkričio 3-ia pasakojama apie alkoholikę Ingą, kuri pamažu po savo draugo pažinties su tėvu nusigręžia nuo vyro ir viso pasaulio. Dirbdama juvelyrikos parduotuvėje po darbų ji skuba į alkoholio skyrių, nes nebegali pakęsti tikrovės. Būtų banalu, jeigu Ingos tapimu alkoholike paliktų tik dėl pramogos dėlei, bet ne, kaip ir ankstesniame apsakyme, taip ir šiame, autorė gvildena seksualinio pobūdžio klausimus. Jeigu Lukas bijojo moterų, Ingos paslaptis dėl nelaimingo gyvenimo susijusi su alkoholiku buvusiu jūreiviu tėvu. Apsakyme dukra tarsi perima tėvo gyvenseną ir pati tampa jo atspindžiu.  

Virginija Kulvinskaitė

 

Apsakyme Paskutinis sniegas pagrindinis veikėjas Marius – mažo ūgio augantis sadistas. Jis su sniego gniūžte patiesia naująją biologijos mokytoją. Kasdien sulaukdamas savito pažeminimo už savo fizinius parametrus, jis pamažu ima tyrinėti atsakomojo smurto galimybes (tyli agresija). Mariuko šeima netipinė: mažo, kone nykštukinio ūgio mama santykiauja sovietinio bloko bute, pertvertame sekcija kambaryje su potencialiu patėviu Robertu. Vaikas patiria gėdą ir dėl motinos: „Dėl to apgailėtino kūno į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Mamą vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą Marius laukė, kol ji prie kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms. Juos apspito būrelis devintokų. Nustūmę Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį ir tai, kaip toks susna, tai yra Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis mama, bet ji atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso kalbėdama telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų (p. 71).“ Šioje novelėje nagrinėjamas galios ir silpnumo santykis, kaip atgrasi ir nemiela aplinka bei artimieji paskatina tapti agresyviai galingu, tad gerai sukomponuota istorija, nes pradžioje uostamiestyje nušaunamas mafijozas, kurį pakerta taiklus užaugusio Mariaus šūvis (visai kaip kažkada biologijos mokytoją). Sovietmečio gairės, bendravimo, auklėjimo ir mokyklinė aplinka svarbūs šio pasakojimo elementai.

Paskutiniame pasakojime Kita pusė pagrindinė veikėja Nora yra kopriklausoma (sąvoką plačiai aprašė Melody Beattie savo knygoje NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi (Alma littera, 2021). Nora negali gyventi be dešimčia metų jaunesnio savo draugo narkomano, dėl kurio ji pasiryžusi viskam, netgi susipykti su geriausiais draugais, skolintis pinigų, kad tik jos atkritęs draugužis galėtų gauti dozę. Autorė vadovaudamasi tipiniais gijimo ir vėl atkritimo požymiais perteikia kopriklausomus santykius t. y., Noros naivumą dėl to, kad situacija pasikeis, savotišką saviapgaule grįstus santykius: „Ką reiškia – nesiaukoti narkomanui? Nora myli, ji laiminga su Deniu. Laiminga kaip su niekuo kitu (p. 96).“ Kaip pasakojimas ir vadinasi Kita pusė, taip ir Nora iš paskutiniųjų bando laikytis tos šviesiosios laimės pusės, jai atrodo, kad kančios ir santykių nepastovumo bei jos išnaudojimas narkomano poreikiams yra priimtina kaina, nes dėl to ji gali būti šalia Denio.

 

Visos keturios istorijos pasižymi organizuota psichologine įtampa, sukomponuota kaip šiuolaikinių problemų kamuojamo jauno ar jau vidutinio amžiaus problemų virtine (sušio įdaras!): moterų baimė, priklausomybės (alkoholio ir destruktyvių santykių), smurto, pažeminimo... Probleminės ašys perteiktos žaismingai, retsykiais blyksteli ironija, pagaulios ir atpažįstamos analogiškos mūsų pačių situacijos, susijusios su apsikvailinimu, gėdos jausmu, negalėjimu atsitiesti, pasidavimu arba tapimu, kaip kad Marius, agresoriumi. Daug kas internete skundėsi, kad knyga per maža, kad sušių galėjo būti daugiau, bet man jų pakako tiek, kiek jų būta. Manau, knyga pavyko šiuolaikiška, paveiki, taupi ir aktuali (galėčiau kai kuriais aspektais lyginti, pavyzdžiui, su Akvilės Kavaliauskaitės Kūnai, tačiau turi ir kažkokio tumasonytiško).

 

Jūsų Maištinga Siela