„Klišė nėra blogis, greičiau atvirkščiai.
Pats gyvenimas iš esmės yra klišė: kasdien kartojame tuos pačius veiksmus,
žodžius. Vertinant lingvistiškai, riba tarp klišės, frazeologizmo, mirusios
metaforos – siaura. „Širdis galugerklyje“, „jūra iki kelių“, „per plauką“ –
kalbinės klišės ar mirusios metaforos, bet vis tiek gyvos, prasmingos ir
funkcionalios, nes tiksliai išreiškia būsenas, situacijas. Man gražu, kai
klišės naujame kontekste įgyja papildomų ar net priešingų reikšmių <...> Už
klišes literatūroje ir gyvenime atgrasiau įnirtingas siekis pasakyti, parašyti,
padaryti kažkaip naujai, kitaip, t. y. įmantri (iš)raiška, po kuria slepiasi
klišinis, banalus turinys. Va čia tai blogis.“ Virginija Kulvinskaitė
Virginija
Kulvinskaitė. „Keturi“ – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – p. 112.
Sveiki, skaitytojai,
Tęsiu šio sezono lietuvių
literatūros naujienas ir šįkart viena iš jų – lietuvių prozininkės, poetės ir
literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) antroji prozos
knyga Keturi. Prieš trejetą metų skaityta knyga kai aš buvau
malalietka tapo nemažai viešojoje erdvėje aptarinėjamu kūriniu, tad daug
kas tikėjosi įdomios, įtraukios ir smagios prozos iš Keturių. Ant
viršelio pavaizduoti keturi sušiai simboliškai perteikia keturių nedidelėje
knygelėje publikuojamų apsakymų konceptą.
Knygą suskaičiau per
dviejų dienų laisvas popietes gana greitai ir įtraukiai. Lakoniški ir
atmosferiški pasakojimai turi tam tikras siužetines jungtis. Visos istorijos daugiau
ar mažiau vaizduojamos uostamiestyje, galbūt galimai Klaipėdoje, tarsi bėgant
nuo Vilniaus, kuris lietuvių literatūroje jau seniai tapo pertekline prozos
vaizdavimo erdve, tad šalia krantinių įsirengęs nebeplaukiančių laivų
kapinynas, ten aptiktas Snarglio lavonas, arba Luko kelionė į tariamą paskutinę
uostamiesčio stotelę kuria savitą tamsią, dar šiek tiek sovietmečiu dvelkiančio
uostamiesčio atmosferą.
Istorijos proporcingai padalytos
į keturias istorijas: dvi – vyrukams Lukui ir Mariui, kitos dvi – Norai ir Ingai.
Vardai tipiški lietuviški, trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių kartos
štampai, kai posovietiniai tėvai dar nebuvo susisukusiomis smegenimis vaikui
duodi kokį nors ypatingą ir sunkiai ištariamą vardą, pavyzdžiui, Traktorina,
Nikoletė ar Kilimandžaras. Būtent tos kartos žmonės apsakymuose ir vaizduojami.
Vienas mėgstamiausių apsakymų man visgi buvo apie netikėtai iš užsienio
grįžusio ir bestselerio autoriumi tapusį trisdešimtmetį Luką. Šioje istorijoje
galima nemažai įžvelgti tam tikrų kultūrinių autobiografinių detalių,
pavyzdžiui, Urtė, kuri turi Umos Thurman iš Tarantino Pulp fiction šukuoseną
aiškiai asocijuojasi su pačia Virginija Kulvinskaitė, „Literatūra ir menas“
paverstas „Meno arka“, o Lukas Garšva kaip tyčia siejasi su Antanu Garšva iš Baltos
drobulės.
Išties Pajūrio
skaitytojų klubas man priminė 2020 metais režisieriaus Roaldo Dahlio
ekranizacijos Raganos perdirbinį. Savimi pasitikintis ir viską dėl savo
populiarumo darantis Lukas atvyksta į pajūrį, kur jį baltame džipe pasitinka turtinga
blondinė. Pastaroji nusiveža Luką į moterų prabangų namą, skaitytojų klubą, kur
turi vykti jo knygos pristatymas. Tačiau autorė viską kuria kaip kokiame Tvin
Pykso miestelis seriale, perteikdama mistifikuodama ir kurdama keistą atmosferą,
kad atrodo, jog netrukus paaiškės, kad pajūrietės ne kokios skaitytojos, bet plėšrios
undinės. Visgi žiūrint giliamintiškai po neįprasta atmosfera slepiasi Luko
kompleksas: jis bijo moterų. Padauginusios vyno pamažu libido atpalaidavusios
pajūrietės tampa Luką gąsdinančiomis pabaisomis. „Visai nepanašios į
provincijos poniutes. Ir ta svetainė... Tarsi iš Polanskio filmo. Taip, pinigai
tikrai žmogui kažką padaro. Perkeičia. Suteikia galių. Jokios vilties, kad
sužavės jas papasakojęs apie autofikciją ir postmodernizmą (p 25).“ Tai labiausiai
literatūriniais kontekstais praturtintas tekstas, kuris užgriebia ir V.
Nabokovo Lolitą bei literatūrinių idėjų vagystę (Lukas iš Urtės
dienoraščių parašo bestselerį). Trumpas tekstas, bet visko ganėtinai daug ir
užtektinai.
Antrame apsakyme Sekmadienis,
lapkričio 3-ia pasakojama apie alkoholikę Ingą, kuri pamažu po savo draugo
pažinties su tėvu nusigręžia nuo vyro ir viso pasaulio. Dirbdama juvelyrikos
parduotuvėje po darbų ji skuba į alkoholio skyrių, nes nebegali pakęsti
tikrovės. Būtų banalu, jeigu Ingos tapimu alkoholike paliktų tik dėl pramogos
dėlei, bet ne, kaip ir ankstesniame apsakyme, taip ir šiame, autorė gvildena
seksualinio pobūdžio klausimus. Jeigu Lukas bijojo moterų, Ingos paslaptis dėl
nelaimingo gyvenimo susijusi su alkoholiku buvusiu jūreiviu tėvu. Apsakyme dukra
tarsi perima tėvo gyvenseną ir pati tampa jo atspindžiu.
Virginija Kulvinskaitė
Apsakyme Paskutinis
sniegas pagrindinis veikėjas Marius – mažo ūgio augantis sadistas. Jis su
sniego gniūžte patiesia naująją biologijos mokytoją. Kasdien sulaukdamas savito
pažeminimo už savo fizinius parametrus, jis pamažu ima tyrinėti atsakomojo
smurto galimybes (tyli agresija). Mariuko šeima netipinė: mažo, kone
nykštukinio ūgio mama santykiauja sovietinio bloko bute, pertvertame sekcija
kambaryje su potencialiu patėviu Robertu. Vaikas patiria gėdą ir dėl motinos: „Dėl
to apgailėtino kūno į persirengimo kambarį kuo anksčiau ateina ir Marius. Smulkų
sudėjimą paveldėjo iš mamos, ji ir dabar sau rūbus perka paauglių skyriuje. Mamą
vis palaiko Mariaus vyresniąja seserimi. Kartą Marius laukė, kol ji prie
kioskelio skaičiavo monetas cigaretėms. Juos apspito būrelis devintokų. Nustūmę
Marių, vaikinai susispietė mamai už nugaros. Jie garsiai aptarinėjo jos užpakalį
ir tai, kaip toks susna, tai yra Marius, galėjo nukabinti tokią paną. Marius
apsimetė, kad nieko negirdi, tikėjosi, kad taip pat elgsis mama, bet ji
atsisuko į krizenančius devintokus ir saldžiu balsu, kokį nutaiso kalbėdama
telefonu, paprašė paskolinti dešimt centų (p. 71).“ Šioje novelėje
nagrinėjamas galios ir silpnumo santykis, kaip atgrasi ir nemiela aplinka bei
artimieji paskatina tapti agresyviai galingu, tad gerai sukomponuota istorija,
nes pradžioje uostamiestyje nušaunamas mafijozas, kurį pakerta taiklus
užaugusio Mariaus šūvis (visai kaip kažkada biologijos mokytoją). Sovietmečio
gairės, bendravimo, auklėjimo ir mokyklinė aplinka svarbūs šio pasakojimo
elementai.
Paskutiniame pasakojime Kita
pusė pagrindinė veikėja Nora yra kopriklausoma (sąvoką plačiai aprašė Melody
Beattie savo knygoje NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir
pradėti rūpintis savimi (Alma littera, 2021). Nora negali gyventi be
dešimčia metų jaunesnio savo draugo narkomano, dėl kurio ji pasiryžusi viskam,
netgi susipykti su geriausiais draugais, skolintis pinigų, kad tik jos atkritęs
draugužis galėtų gauti dozę. Autorė vadovaudamasi tipiniais gijimo ir vėl atkritimo
požymiais perteikia kopriklausomus santykius t. y., Noros naivumą dėl to, kad
situacija pasikeis, savotišką saviapgaule grįstus santykius: „Ką reiškia –
nesiaukoti narkomanui? Nora myli, ji laiminga su Deniu. Laiminga kaip su niekuo
kitu (p. 96).“ Kaip pasakojimas ir vadinasi Kita pusė, taip ir Nora
iš paskutiniųjų bando laikytis tos šviesiosios laimės pusės, jai atrodo, kad
kančios ir santykių nepastovumo bei jos išnaudojimas narkomano poreikiams yra
priimtina kaina, nes dėl to ji gali būti šalia Denio.
Visos keturios istorijos
pasižymi organizuota psichologine įtampa, sukomponuota kaip šiuolaikinių
problemų kamuojamo jauno ar jau vidutinio amžiaus problemų virtine (sušio
įdaras!): moterų baimė, priklausomybės (alkoholio ir destruktyvių santykių),
smurto, pažeminimo... Probleminės ašys perteiktos žaismingai, retsykiais
blyksteli ironija, pagaulios ir atpažįstamos analogiškos mūsų pačių situacijos,
susijusios su apsikvailinimu, gėdos jausmu, negalėjimu atsitiesti, pasidavimu
arba tapimu, kaip kad Marius, agresoriumi. Daug kas internete skundėsi, kad
knyga per maža, kad sušių galėjo būti daugiau, bet man jų pakako tiek, kiek jų
būta. Manau, knyga pavyko šiuolaikiška, paveiki, taupi ir aktuali (galėčiau kai
kuriais aspektais lyginti, pavyzdžiui, su Akvilės Kavaliauskaitės Kūnai,
tačiau turi ir kažkokio tumasonytiško).
Debiutinę
Nojaus Saulyčio poezijos knygą SMS gėlytę įsigijau prekybos
centre Maximoje. Buvo 40 procentų nuolaida knygoms. Nesitikėjau, kad
tokią knygą galima įsigyti tiesiog prekybos centre, nes poeziją ten aptikti dėl
mažo tiražo labai sunku. Tiesa, turėjau vargo prie savitarnos kasos.
Nenuskaitė. Kažkoks ne toks ISBN kodas, kasininkė baisiai vargo, kol
neapsikentusi tiesiog nuskenavo kitą knygą, kurios vertė buvo tokia pat. Nuolaidą
pritaikė. Į telefoną gavau iškart pranešimą, kiek nuskaityta iš mano banko
sąskaitos. Patogu. Eidamas namo ilgai galvojau apie poezijos pirkimą prekybos
centre ir apie tai, kaip pasaulyje knygynai bando atsikovoti iš Amazon dalį
rinkos, kad galėtų išsilaikyti. Kažkaip pirkti poezijos knygą prekybos centre
nėra kilnu, pamaniau, todėl grįžęs tupėjau ant unitazo, rankoje laikydamas SMS
gėlytes, o ant grindų laikiau padėtą savo išmanųjį telefoną. Niekas nerašė.
Jau seniai įkyriai niekas neberašo, nebesu paauglys, kuris gautų: ką vk? Vėliau
prisileidau karšto vandens ir knygą užbaigiau ten, mirkdamas vandenyje, iškėlęs
kojas, kvėpuodamas karštais garais ir Nojaus Saulyčio poezijos kvapais. Beveik
idealu drėgną lapkričio dieną.
Knyga
SMS gėlytė labai koreliuoja pavadinimu su autoriaus pavarde Saulytis –
infantilus asonansinis skambesys iš esmės naudojamas eilėraščiuose. Tarp vaiko,
paauglio ir jaunuolio, sujungiant antrojo dešimtmečio žmogaus raidos etapus.
Virginija Kulvinskaitė anotacijoje mini Britney Spears dainos eilutę „not a
girl, not yet a (wo)man“, kuri iš esmės atspindėtų visos knygos perėjimo iš
paauglio į jaunuolio fizinį, dvasinį proceso būvį. Kitą vertus, daugelis
eilėraščių rezonuoja kaip stabtelėjimą pasaulyje, kuriame norisi įsitvirtinti,
pakilti virš jo. Štai subjektas viename eilėraštyje sušniokščia kokainą
mašinoje, šalia bažnyčios, su numanomu draugu, ant kurio kojos nori uždėti
ranką, tačiau jam šis rojus uždraustas, todėl subjekto akys pakyla į dangų ir
byloja apie pakilimą dvasinėje rojaus erdvėje, kuri negali pasireikšti
natūraliomis aplinkybėmis čia, žemėje.
Nojus Saulytis
Esminis
daugelio eilėraščių bruožas yra technologijų panaudojimas, tačiau tai nėra reta
tarp jaunosios kartos poetų, sakyčiau, panaudoti kompiuterius, skype, facebook
jau tampa poezijoje mūsų tikrovę atspindinčiais privalomaisiais šou elementais.
Autoriui pavyksta ne šiaip integruoti į lyrinį kalbėjimą technologijų leksikoną,
bet jų pagalba išgauti tam tikrą žmogaus pasimetimo, laikinumo, priklausomybės
būsenas, pavyzdžiui, subjektas stebi mergaitę balkone, kuri slapta rūko ir
staiga ji dingsta patikrinti telefono „žino - // uždariusi balkono duris /
prieis prie stalo / ir paėmusi telefoną / pamatys / kad žybsi nauja /
neperskaityta žinutė (p. 7).“ Būsenos kai lauki, kai nieko nelauki ir
nesitiki, kai nebenori laukti... Trapumo ir būties pusiausvyra technologijų
pasaulyje, kur technologijos tampa priemone pratęsti (ir suvokti) dar vienai vienišo
žmogaus egzistencijos raiškos formai. Paradoksalu, tačiau technologijos tuo pačiu
iliuziškai leidžia ir užpildyti tuštumą, pavyzdžiui, subjektas susitinka su
tėvu, geria baltą alų ir nutyli, kad per skype rodo savo penį kitiems, nes
būdas mylėtis per vaizdo kameras – tai dar vienas būdas patirti save, savo
kūniškumą.
Tiesą
sakant, poezijos rinkinyje ieškojau ir tam tikro jaunatviško seksualumo,
kadangi vyrų rašomoje literatūroje seksualinis subjektas paprastai būna
moteris, o apie vyro seksualumą kalbėti tarsi nemadinga, neetiška ir netgi,
sakyčiau, kad vyrauja pozicija, jog tai nevyriška, narciziška, todėl, mano
supratimu, tokių tekstų labai trūksta. Taip, knygoje galima įžvelgti subjekto
biseksualumo pasireiškimą. Štai knygos redaktorė Aušra Kaziliūnaitė Literatūroje
ir mene publikuotame straipsnyje Ar tikrai šiuolaikinė lietuvių poezija
apolitiška? išreiškė mintį apie savo seksualinės orientacijos „įnešimo“ į
poeziją atsargumą, kadangi visada atsiranda galimybė tapti paribio poetu: na
tas, kuris ten biseksualus, ar gėjus, ar lesbietė. Nojaus Saulyčio poezijoje
taip pat esama biseksualaus subjekto „o po to aš / prie edukologijos
universiteto / skambinau į kauną / nepilnamečiui berniukui / dėl kurio /
išsiskyriau su ieva / nes aš pasakiau / kad tu pasakei man / jog sakei jurgitai
/ kad nori mane pamylėti / pirmesnis (p. 63)“. Šituo požiūriu, neslėpsiu,
man N. Saulyčio poezija patinka, kadangi atsiranda erotika, kuri atliepia
nūdienos pasaulį, kuriame žmonės skiriami ne pagal lytį, o vertinami ir mylimi todėl,
kad jie žmonės (kad ir kaip „tradiciniams konservatyviesiems“ nepatiktų).
Visų
eilėraščių formos atitinka bendrą knygos koncepciją, neatsirado nė vieno tokio
eilėraščio, kuris būtų „iškritęs iš konteksto“. Tai idėjiškai sukomponuota ir
apgalvota knyga, kurią papildo ir išskirtinis knygos dizainas, publikuojamos
nuotraukos, „iš rankų išsprūdęs balionas“ – sms grafiškai perteiktas eilėraštis
vėlgi simbolizuoja tą nuolatinį eilėraščiuose juntamą subjekto virsmą,
nuolatinių (ne)patirtų būsenų, ribinių patirčių kirtimo ribą.
Kalbant
apie eilėraščių subjekto balsą, Nojus Saulytis dažnai renkasi daugiskaitos
pirmąjį asmenį, kuris atlieka dvejopą funkciją – perteikia tam tikrą kolektyviškumo
įspūdį, lengviau įtraukia skaitantįjį tiesiogiai patirti tas pačias būsenas, iš
kitos pusės – subjektas nepraranda savo patirčių išraiškos individualumo. Daugiskaitos
pirmasis asmuo leidžia tapti tam tikru chameleonu, perteikti būsenas tarsi jos
iš dalies būtų ne tik subjekto, bet kolektyvinės sąmonės dalis – slėptis atvirumu.
Kai kurie eilėraščiai „taupūs“, turintis japoniško haiko stiliaus nutylėjimo, o
kai kurie, pavyzdžiui, pokalbiai skype, pasižymi šiuolaikiniu plepėjimu apie
nieką, kuris, žinome, eilėraštyje vėlgi išreiškia žmogaus vienatvę, norą
komunikuoti, atrasti reikalingumą, paguodą ir ryšį.
Sakyčiau,
puikus Nojaus Saulyčio debiutas. Išlipau iš vonios, tiesiogine to žodžio,
prasme pakaifavęs puikios poezijos. Patikrinau savo telefoną, ten jau iš
tikrųjų žybsėjo žalia akutė, kuri sakė, jog per mesendžerį gavau kelias
žinutes. Prieš patikrindamas, kas parašė, užlaikydamas tarsi SMS gėlyčių
eilėraščio paliktą tirpstantį prasmių skonį, neleidau sau tyčia perskaityti,
todėl pirmiausia, prisimindamas savo paties paauglystės dienas, paklausiau šios
dainos ištrauką iš kanadiečio Xavier Dolano filmo Tai tik pasaulio pabaiga
panaudotą rumunų vyrukų grupės hitą. Dalijuosi juo su Jumis tarp SMS gėlyčių.
Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ –
Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.
Sveiki,
Vakar
pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos
Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia
tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek
gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus
labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana
pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai
laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide,
sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla
klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai
joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie
metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir
nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę,
nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.
Vienas
stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir
literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų?
autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio
bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai...
Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis,
šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva
mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir
sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama,
visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų
cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks
už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta
maištingumo ir visko neigimo dvasia.
Knygoje
niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena
brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename
interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro
labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos,
universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur
fikcija, o kur tikrovė.
Asmeniškai
įdomiausia skaitant malalietką buvo
analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos
transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir
kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su
autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina
parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės
kiemo zonai ir chrasnūkiškam
posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą
paauglišką durnumą, kurį visi mes
vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos
imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu,
maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk,
atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės,
kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir
teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią
pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.
Teksto
polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji
skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią
senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis
nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net
moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia
veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir
gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu
ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir
tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti
su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos
įvaizdžiais.
Du
abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos
moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos
ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant
nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per
Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki
kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą –
iš esmės ir malalietka kaip
literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė
šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose,
tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu,
turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo
dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini
formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius
triukus atlieka puikiai.
