Knyga: Mariana Enríquez "Kodėl pavojinga rūkyti lovoje"

 

Mariana Enriquez. „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ – Vilnius: Sofoklis, 2022. – p. 162.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Argentiniečių prozininkės Marianos Enriquez (g. 1973) knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (ispn. Los peligros de fumar en la cama) knygą tiesiog instinktyviai nusipirkau iš nukainuotų knygų krūvos, vis pabambėdamas ant savęs, kad gal ir vėl nė neskaitysiu, nes namų bibliotekoje turiu jos ankstesnį prozos rinkinį Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018), kurios taip pat dar nebuvau skaitęs, nors jau dūlėjo penkmetį. Visgi paskatino knygą įsigyti keletas dalykų. Visų pirma, autorė 2024 m. gegužės mėnesį iš tolimosios Argentinos lankėsi Lietuvoje ir išreiškė susižavėjimą Čiurlionio tapybos darbais (ilgą laiką svajojusi juos pamatyti gyvai), o kita – Kodėl pavojinga rūkyti lovoje pateko į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize sąrašą 2021 metais, nors pati knyga ispanų kalba buvo išleista 2009 metais. Kadangi pernai vienos geriausių knygų buvo visgi apsakymų knygos, trumpojo žanro nebesibaidau, tad nusprendžiau, kad pats laikas šią vasarą vėl perskaityti ką nors intriguojančio iš Lotynų Amerikos. Taigi knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje išvertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė ir aš ją perskaičiau.

Autorė Mariana Enriquez pristatoma kaip šiuolaikinė gotikinių siaubų istorijų rašytoja, labai populiari ir vertinama Argentinoje. Tas, kas domisi Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu, tikriausiai autorės pasakojimus bandys susieti su Borgeso, Rulfo ar Marquez kūryba, tačiau nepasakyčiau, kad autorė jiems artima. Pati yra interviu sakiusi, kad jos prozos tradicija ateina iš prancūzų literatūros, o ir jos pasakojimai išties kitokie, labiau realūs, apčiuopiami ir kritiški socialinei ir politinei aplinkai. Man asmeniškai šią autorę norėtųsi šlieti prie kitos lietuviams gerai žinomos šiuolaikinės argentiniečių rašytojos Samantos Schweblin (Pilna burna paukščių (Sofoklis, 2019) Prieraišumo laisvė (Sofoklis, 2018, Stiklo akys (Sofoklis, 2021), rašančios, sakyčiau, nors ir kitaip, tačiau panašiomis šiuolaikinėmis socialinio gyvenimo siaubo temomis.

Knygą Kodėl pavojinga rūkyti lovoje sudaro 12 pasakojimų, žanriniu požiūriu panašios į noveles, kurios išsiskiria tamsiais pasakojimais, turinčiais siaubo pasakojimo elementų. Rašytoja M. Enriquez skiria dėmesį daugiausia socialinėms Argentinos problemoms, tačiau problemos ir temos ganėtinai universalios ir patrauklios bet kurio kontinento skaitytojams, įskaitant ir Europą. Pačia bendriausia prasme Enriquez svarbus yra socialinio smurto formos, kurios kyla iš žmonių skirtybių ir socialinio skurdo bei galios hierarchijos, kuri turi itin gilias tradicijas tiek Argentinoje, tiek likusioje visoje Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai novelių veikėjai dažnai yra apnikti kokio nors inertiškai sukonstruoto probleminio burbulo, kuris veikia veikėjų fobijas, dažnai varo į neviltį, rodo negalėjimą pasipriešinti socialiniam neteisingumui. Veikėjai nebūtinai geri, jie gali būti ir pavydūs, besielgiantys amoraliai, keistai, netgi turėti pačių keisčiausių fetišų, aistrų, kurie rezonuoja su paveikta veikėjų psichika, nerviniu išsekimu, negalėjimu adaptuotis normatyvioje visuomenėje.

Išties pasakojimai labai paveikūs, įtraukūs ir įsimenantys. Asmeniškai sudėtinga išrinkti vieną mėgstamiausią, tačiau būta ir stipresnių pasakojimų. Pavyzdžiui, labai įtaigi ir šiurpą kelianti novelė Mėsa, kurioje vaizduojamos dėl muzikos vokalisto pamišusios paauglės, kurios klausosi jo muzikos albumo Mėsa ir negali atsitraukti. Mirusio dainininko palaikus dvi bendramintės išsikasa ir net suėda, taip įgyvendindamos kanibalizmo aktą, kurį visuomenė smerkia, tačiau kitos pakvaišusios gerbėjos tik pavydžiai džiūgauja, kad kažkam į savo kraują pavyko įsileisti dievaičio kūną. Nors pasakojimo forma išskirtinai vampyriška, mažai tikėtina, tačiau autorė iš esmės už teksto papasakoja paauglių ir jaunuolių psichozes, t. y. pamišimą dėl viešų asmenų, savotišką atlikėjų, menininkų ir viešosios nuomonės formuotojų poveikį jaunajai kartai. Nors pasakojimas ir iš 2009 metų, bet nejučia jį susiejau su Lietuvoje masinę psichozę jaunimui šią vasarą sukėlusiu IShowSpeed: vyresnioji karta nesuprato, dėl ko šis jaunuolis dievinamas, o paaugliai varvino zombines smegenis nereflektuodami, kokį poveikį daro tiesiog populiarumą be turinio demonstruojantis politikų nupirktas svečias. Tam tikra prasme novelė Mėsa akivaizdžiai kalba ir apie maniakišką autoriteto iškėlimą ir jo sudievinimą autoritetų griovimo ir sunaikinimo amžiuje, pranokstantį racionalaus pasaulio ribas. Manau, novelė labai paveiki ir vykusi apie žmogaus kaip individo suvienodėjimą ir masių valdymą, kontrolę bei nesusikalbėjimą dėl skirtingų kartų vertybinių skirtumų. Šią novelę drąsiai atskirai galėtų analizuoti šiuolaikiniai paaugliai Lietuvos mokyklose.

Viena keisčiausių ir nejaukiausių novelių Kur tu, širdie? Jauna mergina prisiskaičiusi Charlottės Brontė Džeinės Eir ir negalėdama seksualiai integruotis ir suprasti/priimti savo seksualumo, galiausiai atranda naują pasitenkinimo būdą – ji klausosi širdininkų sutrikusių širdies dūžių įrašų ir tie netolygūs tvinkčiojimai besimasturbuojančią protagonistę labai jaudina. Nors tekstas iš pažiūros apie kvaištelėjusią fetišistę, bet juk kalbama apie gailestį, kopriklausomybę saugoti prie mirties esančius, nes tik tokia yra veikėjos meilės išraiška – mylėti esančius šalia mirties kaip Džeinė Eir savo mylimąją mirštančią draugę našlaičių namuose. „Tuo metu ėmiau nerimauti, kad manęs nė trupučio nedomina įprastas seksas. Širdžių plakimo įrašai jį kuo puikiausiai atstodavo. Užsidėjusi ausines galėdavau masturbuotis ištisas valandas, kol tarp kojų pasidarydavo šlapia, nuo trynimo pavargusią ranką imdavo traukti mėšlungis, o klitoris išpampdavo it didžiulė vynuogė (p. 95).“ M. Enriquez poetizuoja, neretai siaubo išraiškai perteikti randa netikėtų palyginimų ir metaforų, įvaizdžių. Iš esmės kurdama savo gotikinį siaubo pasaulį ji kliaujasi bjaurasties estetikos literatūriniais principais, kuria hiperbolizuotą ir ironišką pasakojimo toną, o retsykiais dėl individo akistatos su socialinių problemų neįveika instinktyviai sukuriamas itin F. Kafkos primenantis pasaulis, kuriame logiką uzurpuoja groteskiškai perteikiamas tikrovės absurdas.

Mariana Enriquez

Mariana Enriquez nemažai novelių skiria paribio vaikams, jų pagrobimams, atstūmimui. Pastarieji dėl pernelyg žiauraus elgesio paverčiami ramybės ieškančiais ir po miestą klajojančiais vaiduokliais. Viena įsimintiniausių novelių, žinoma, yra Liūdnoji alėja. Iš tikrųjų šis pasakojimas europietiškas, nes nukelia iš Argentinos į Barseloną. Kadangi pats buvau šiame mieste ir man žinomos tos vaizduojamos aikštės, pagrindinė La Rambla gatvė, tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad būtent šitaip galima kalbėti apie Barseloną, t. y. apie miestą, kuriame gyvuoja mafijos pasaulis, pagrobtų ir čionai nužudytų vaikų vaiduokliai. Barselona nepaleidžia gyvųjų, ji laiko juos savo įkaitais, tik turistams leidžiama pabėgti, o čionai įleidę šaknis, yra pasmerkti užuosti ir regėti mirusius, miesto kakofonijos triukšme matyti daugybę valkatų ir pakvaišėlių. „Turbūt pamanysi, kad nusišneku, bet tiek to. Kartais mąstau, kad tie durneliai – tai ne žmonės, ne asmenybės. Kad jie įkūnija miesto pamišimą, yra tarsi vožtuvai, padedantys jam nuleisti garą. Jeigu jų nebūtų, išžudytumėme vieni kitus arba nudvėstumėm iš streso, ką aš žinau, gal išsilietume ant tų prakeiktų viešosios tvarkos pareigūnų, kurie neleidžia prisėsti ant muziejaus laiptelių nei Angelų aikštėje... Pastebėjai? Tie niekšai neduoda ramiai atsikvėpti ir prilygina tave barbarui, jei drįsti gurkšnoti alų gatvėje (p. 64).“ Iš esmės Barselonos gyventojai marginalizuojami, ryškinami, kad šalia bažnyčių ir puikiai nusiteikusių turistų nuolat gyvena kriminalinio pasaulio gyventojai, bepročiai, smurtą kenčiantys vaikai, o Ravelio rajonas pasakojime tampa pagrindiniu nusikaltimų rajonu, atskiru veikėju, t. y. savo logiką turintis miestas mieste.

Apie vaikų pagrobimus rašoma ir novelėje Dingę vaikai (pastarasis priminė filmą Emilija Perez (2024), kurie numirę po daugel metų grįžta į savo namus, taip pat užsimenama ir pasakojime Kai kalbėjomės su numirėliais. Iš tikrųjų Enriquez mėgsta vaizduoti praėjusio amžiaus aštunto ir devinto dešimtmečio tikrovę, daugelis istorijų iš esmės sietinos su Argentinos diktatūra, kuri 1976-1983 metais muštru baugino argentiniečius, grobė civilius, juos terorizavo, kankino ir žudė. Istorinė teisybė atstatyta tik 1985 metais (apie tai siūlyčiau pažiūrėti Oskaru įvertintą Santiago Mitre filmą Argentina, 1985 (2022), kad suprastumėte, kaip istoriškai ir politiškai rašytoja sieja pasakojimus su Argentinos žmonių išgyvenimais.

Visų pasakojimų neaptarsiu, tačiau noriu paminėti, kad nemažai pasakojimuose autorė kaip siaubo elementą naudoja tamsų žmonių prietaringumą ir vietinių raganų, šamanų, žmonių sapnų motyvus, kurie vaizduojami persipynę su krikščionybės tradicija ir vietinių indėnų kultūra. Pasakojime Šulinys staiga vietos ragana padaro apeigas ir iš šeimos narių perkelia fobijas drąsiausiai mergaitei, o pasakojime Mergaitės palaikai, mirusi ir kieme užkasta mergaitė grįžta ir persekioja pasakotoją (šis labai jau priminė man japonų siaubo filmą). O štai pasakojime Vežimėlis dėl rajono žmonių nelaimių virtinės kaimynas įsitikinęs: „Viskas per tą vežimėlį, tai senio kaltė, reikia jį surasti, mikliau, subingalviai, tas išgama mus prakeikė (p. 41).“ Enriquez vaizduojamų žmonių pasauliui svarbus prietaringumas, kaltės kitam priskirimas, socialinis smurtas ir skurdas, atėjęs iš kultūrinių tamsių įsitikinimų, socialinės nelygybės, luominio susipriešinimo ir net religijos.

Taigi man patiko Marianos Enriquez Kodėl pavojinga rūkyti lovoje, manau, verta bus skaityti kada nors ir kitą jos knygą, nes trumpi pasakojimai išties intensyvūs, nejaukūs, atspindintys individo ir visuomenės priešpriešą ir iš to augančią įtampą, išreikštą siaubo elementais. Kafkiškojo pasaulio siaubas nevienalytis, jis veikia ir per proto sutrikimus, ir pavydą, ir troškimą pakeisti pasaulį, per kultūrinius prietarus, rasizmą ir korumpuotą bei hierarchijomis susluoksniuotą pasaulį. Šioji knyga nieko nesprendžia, nėra viltinga, nepamokslauja, nėra jauki ar patogi, ji veikiau gotiškai vaizduoja žmogaus komplikuoto socialinio gyvenimo suindividualizuotus trafaretus, jų demoniškus šešėlius, už kurių atsiveria psichologizuoti universalūs priežastiniai ryšiai. Kitaip sakant, šioji proza nesensta, jame blyksteli nemaloni tiesa apie mus visus.

Maištinga Siela  

Knyga: Jorge Luis Borges "Fikcijos"

 

Jorge Luis Borges. „Fikcijos“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 176.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mano pažintis su argentiniečių rašytoju Jorge Luis Borges (1899–1986) laukė ilgai. Kadaise nusipirkta jo knyga Smėlio knyga iki šiol tebėra mano knygų lentynoje, laukia eilės, bet štai leidykla Rara su papildymais perleido Valdo V. Petrausko verstus Borgeso tekstus, pavadintus Fikcijos (ispan. Ficciones). Kadangi mėgstu Raros serijos knygas, pamaniau, kad nebereikia nieko atidėlioti, o imti ir puikiai progai pasitaikius susipažinti su legendiniu Borgesu.

 

Tiesa, man Lotynų Amerikos literatūra nesvetima, ji turi jau ilgą susiformavusią magiško realizmo tradiciją, kuriai pagrindą paklojo Juan Rulfo ir G. G. Marquez – pastarųjų knygos perleidžiamos kartas nuo karto lietuviškai. Smagu, kad leidžiamos ir kitokios, pvz., Cesar Aira. Nors Jorge Luis Borges ir nėra magiškojo realizmo kartos rašytojas, tačiau jo prozos tekstai turi savitą magišką efektą, bent jau sprendžiu iš Fikcijų. „Minties ir formos sinkretiškumu pasižymi ir Fikcijose surinkti tekstai, pirmą kartą išleisti 1941 m. rinkinyje Šakojančių takelių sodas, o 1944 m. perleisti drauge su Išmonėmis, kurias 1956 m. papildė dar trys pasakojimai. Žanriškai primenančios kritines esė, Kafkos paraboles ir XVIII a. prancūzų fantastines pasakas (conte fantastique), Borgeso fikcijos tikrina realistinio pasakojimo plastiką, siužetą neretai pakeisdamos filosofine hipoteze, kurios neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti (p. 10),“ – sako Rūta Šlapkauskaitė, parašiusi įvadinį straipsnį Jorges Luiso Borgeso vaizduotės alchemija.

 

Knygos pabaigoje savo žodį taria ir pats vertėjas Valdas V. Petrauskas, pasidalijęs mintimis apie Borgesą, asmeninius vertimo užkulisius bei Borgeso vertimo praktikos įvairovę pasaulyje. „Borgeso kūryboje kiekvienas žodis itin svarbus, pasvertas, skleidžiantis aliuzijų tinklą, kaip „Šokančių takelių sode“ takai nelyg augalai, nelyg medžiai leidžia šakas, atšakas, šakoja, sudarydami labirintą (p. 170)“.

 

Taigi šią nedidelę knygą sudaro iš viso 16 trumpų prozos pasakojimų, neskaitant dviejų trumpų autoriaus praktiškų pratarmių, primenančių labiau pastabas. Pirmieji knygos Šakojančių takelių sodas dalies pasakojimai man asmeniškai buvo patys įdomiausi. Jame autorius nuo pat pradžių pribloškė savo išmone jau pirmajame Tlonas, Uqbaras, Orbis Tertus, kuriame Borgesas konstruoja keistą išgalvotą (o gal nelabai?) istoriją apie enciklopediją, kurioje pagrindinis veikėjas aptinka informaciją apie kadaise egzistavusią ir niekam nežinomą tautą, pastaroji turėjo visiškai kitokią bendravimo manierą, mąstymo būdą, komunikavo vien veiksmažodžiais ir t. t. Detalus šios istorijos perteikimas išties primena eseistiką, atrodo, kad skaitytum kartu ir mokslinio tyrimo gaires, tačiau apie išgalvotą dalyką. Rašytojas sukuria intelektualią ir nuoseklią pasakojimo struktūrą, kurios pamatu tampa kone pažinimo, kylančio iš nuostabos, kaip čia gali būti?, detektyvinės linijos.

 

Tiesa, tiesioginį detektyvą kaip siužetinį vyksmą panaudoja jis Mirtis ir kompasas, kada detektyvas seka mirčių žemėlapį, kol galiausiai tampa pats ritualinių žmogžudysčių auka (savo sąmoningu noru!), kad būtų išbaigtas pats ritualo sumanymas. Taigi autoriui svarbu yra pabrėžti, kad išmonės pasaulis prieš tikrovę yra logiškesnis ir galingesnis, panašiai kaip H. Radausko teigimas, kad pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Tiesa, Borgesas išmonės pasaulį suklastoja, perkopijuoja. Dažnas painios istorijos elementas būna labirintas arba veidrodinis tikrovės atspindys (pastarasis ir tikrovės bei teksto struktūros elementas, kaip dauginti pasaulius), kuris ne klastoja, o pagal Borgeso pasaulio logiką, netgi yra tikresnis už tikrą.

 

Štai kūrinyje Pierre‘as Menardas, Don Kichoto autorius vyksta absoliučiai absurdiški dalykai. Po Menardo mirties jam rašomas nekrologas ir prisimenamas vienas svarbiausias, deja, neįvertintas darbas – Menardas iš savo laikmečio perrašo visą Servanteso Don Kichotą, kaip teigia pasakotojas, žodis po žodžio, tačiau Menardo versija tampa daug tikresnė už Servanteso, nes ji parašyta ne Barako laikotarpyje, todėl jo suvokimo ir plėtotės galimybės yra daug didesnės, nors parašytas identiškas Servanteso sakinys yra siauresnės prasmės. Ką tai reiškia? Argi ne tai, kad visi literatūros rašytojai vieni kitus nuolat perrašinėja, kopijuoja, skolinasi idėjas ir iš esmės, pagal knygos logiką, mes visi esam šekspyrai vien dėl to, kad atsiverčiame, skaitome jo tekstus ir per ritualą tokiu aktu virstame šekspyrais? „Tiesiog neįtikėtina, kad istorija kopijuoja istoriją, bet jau visiškai nesuvokiama, kad istorija gali kopijuoti literatūrą (p. 117)“.

Jorge Luis Borges

 

Labai sudėtinga versti Borgesą vien dėl, kaip sako vertėjas, dėl tikslaus žodžio pajautimo. Semantiškai kiekvienas žodis lyg ir tampa dviprasmybe, kalambūru ar net vos pakitusia reikšme, kuri lemia pasakojimo prasmę. Tą skaitytojas pajus vos perskaitęs vieną kitą pasakojimą. „Jūs atkirsit, kad tikrovė neturi būti įdomi. O aš atsakysiu, jog tikrovė iš tiesų neprivalo būti įdomi, bet hipotezė privalo (p. 120)“. Kol visas pasaulis ieško ir lygina Borgeso padarytą įtaką kitų rašytojų kūriniuose, man norisi paties Borgeso tekstus lyginti su kitais kaip lygiaverčiais, matyt, tai neišvengiama, kai Borgesas ateina per vėlai ir reikia laiko suvokti jo literatūrinį įtaką kitiems.

 

Fikcijos iš esmės man priminė kito lotynų amerikiečio Benjamino Labatuto knygą Kai liaujamės suprasti šį pasaulį. Tik pastarasis kūrė remdamasis neįtikėtinais istoriniais sutapimais, priartinančiais prie mūsų tikrovės stebuklo, stilistiškai ir savo pasakojimo tirštumu man labai panašu į Borgeso kūrybą, tačiau drauge tai nesulyginami autoriai, nes Borgesas tyrinėja tikrovės ir išgalvotų hipotetinių tikrovių santykį, dažnai po mokslinės eseistikos plečiasi misticizmas, šioks toks šamanizmas, tarsi autorius savo tekstais baugiai pranašautų, juk ir labirintai, veidrodžiai, mįslės, atsirandantys nebūti enciklopedijos puslapiai, išnykusios civilizacijos, ritualinių apeigų griuvėsiai, per kuriuos iš sapno į kitą tikrovę atvedami susapnuoti žmonės... Yra maginiai ir ritualiniai simboliai, kuriuos, beje, naudojo ir žydų talmudistai, gal todėl neretai tekstai mane versdavo prisiminti ir lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas. Borgeso išmonės architektoniškai struktūruoti pasakojimai savo konstrukcija iš dalies primenantys taip pat ir Umberto Eco kūrybą, bet lakoniškumu, tarkim, ne per seniausiai skaitytą Italo Calvino Nematomi miestai. Nepaisant to, kad yra į Borgeso kūrybą stilistiškai, idėjiškai ir išmone panašių kūrinių, tačiau jie parašyti jau po to, kai Borgesas buvo išleidęs Fikcijas ir galimai vienokiems ar kitokiems autoriams darė nemenką įtaką.

 

Asmeniškai Fikcijos skaityti buvo įdomu ir nelengva. Pirmosios knygos dalies tekstai skaitėsi su užsidegimu, turiu savo mėgstamų tekstų, tačiau buvo ir struktūriškai bei veidrodiškai sunarpliotų istorijų, kurios sunkiai skaitėsi. Manau, tai mano kaip skaitytojo techninė klaida, nes Fikcijas reikia skaityti lėtai, netgi po vieną kūrinį ir jį apmąstyti, nes skaitymo sprintas iš tikrųjų sujaukia kai kuriuos pasakojimus. Įspūdis toks, kad apie kiekvieną kūrinį būtų galima rašyti atskirą disertaciją ar kokį rimtą literatūrinį tiriamąjį darbą. Tai knyga ne greitojo skaitymo maratonui, o intelektualiam ir lėtam mąstymui su puikiai apgalvotu vertimu į lietuvių kalbą. Neretai reikėdavo stabtelėti ir perskaityti pastraipą kelis sykius. Visgi knygoje aptikau daug mane nustebinusių dalykų, įtraukių ir intriguojančių tekstų, bet labiausiai džiaugiuosi, kad susipažinau su Borgeso kūryba ir dabar galiu dar aiškiau susidėlioti XX amžiaus pasaulio moderniosios prozos vaidinį.

 

Jūsų Maištinga Siela