Knyga: Clarice Lispector "Arti laukinės širdies"

 Clarice Lisppector. „Arti laukinės širdies“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Ilgasis savaitgalis man žadėjo trumpą literatūrinį nuotykį, kuris eis ir praeis, kitaip sakant, susipažinsiu, kažką patirsiu ir bus gana. Kam tos visos skambios antraštės ant knygos viršelių? Dažnai jos atlieka tik reklamos funkciją, neretai neatitinka tikrovės arba atitinka tik iš dalies. Kai į ilgąjį savaitgalį leidausi paskui brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) romaną Arti laukinės širdies (portugal. Perto do coração selvagem), kuris originalo kalba pasirodė 1943 metais (taigi, per Antrąjį pasaulinį karą!), nemaniau, kad teks su šia literatūra pasigalynėti. Audriaus Musteikio išverstas literatūrinis perlas staiga tapo ne ilgojo savaitgalio literatūriniu flirtu, o nuodugnia filosofine studija.

 

Neslėpsiu, kad knygos pradžioje publikuojamas Benjamin Moser įvadinis straipsnis Uraganas Klarisė iš tikrųjų ne juokais sužadina smalsumą. C. Lispector pristatoma kaip neįvertinta literatūrinė XX amžiaus brazilų (ir viso pasaulio) sensacija. Taip jau nutiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą labai daug intelektualų žydų pabėgo už Atlanto, o žuvus C. Lispector motinai, ji taip pat atsidūrė Brazilijoje. Kilusi iš vakarų Ukrainos žydų šeimos, ji turėjo savitą literatūrinį braižą, kuris anuomet brazilų rašytojų gretose suskambo itin novatoriškai, kaip teigiama straipsnyje,  nes Clarice nebuvo paveikta nacionalistinių literatūrinių ypatybių, o jos sakinių konstrukcija labai skyrėsi nuo brazilų, tačiau panašėjo į moderniuosius europiečių klasikus. C. Lispector lyginama su Virginia Woolf, James Joyce, Marcel Proust ir kitais XX amžiaus literatūros graundais, tačiau čia pat autorės biografijos tyrinėtojas nuogąstauja, kad autorė dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių nebuvo pasauliniu mastu įvertinta kaip savita ir inovatyvi rašytoja.

 

Nepaisant nuogąstavimų, visgi C. Lispector su debiutuojančiu romanu Arti laukinės širdies buvo pripažinta tarp pačių intelektualų brazilų rašytojų, o jos iškilimas aprašomas Uraganas Klarisė straipsnyje. Eilutės fragmentas, pasiskolintas iš J. Joyce kūrybos, tapo šio debiutinio romano kelrode žvaigžde. Visą likusį knygos skaitymo laikotarpį galvojau, ar tik nebus paties C. Lispector gyvenimas įdomesnis už patį romaną?

 

Arti laukinės širdies centre – keistomis charakterio savybėmis pasižyminti Žoana, apie kurią nuo vaikystės iki santuokos suirimo pasakojama istorija. Autorė šį kūrinį parašė vos 23 metų, todėl abejonių nekelia tam tikri autobiografiškumo niuansai, romano veikėja Žoana yra tarsi pačios C. Lispector alter ego. Istorija prasideda, kai mergaitė Žoana, netekusi motinos, žaidžia vienui viena namuose ir nuolat kalbina savo tėvelį. Ji pro langą regi vištas, kurių galą ir mirtingumą suvokia. Atrodo, kad pasakojime nieko iš esmės nevyksta, nes pasakotoja perteikia tik augančio ir pasaulį tyrinėjančio vaiko mąstymą bei pojūčius. Tekstas iškart pasižymi juslingumu ir skambumu, autorei pavyksta išvengti patetikos, perdėto koketiško lengvumo, kuriuo dažnai pasižymėdavo „vidutinė“ proza. Skaitytojas iškart yra panardinamas į tam tikrą tik iš pažiūros panašų chaotišką pasakojimą. Kai skaitytojas, atrodo, jau pajunta teksto struktūrą ir „sugriebia“ siužetą, staiga pasakotojas keičia rakursą ir pasiberia sąmonės srauto tirada, kuri tėra tų stabiliųjų pasakojimo fragmentų Žoanos emocinė išraiška. Knyga pasižymi pusiausvyra tarp epinio tradicinio pasakojimo ir modernaus sąmonės srauto chaotiškumo, bet einant link knygos pabaigos, man atrodo, kad sąmonės srautas ir neapibrėžtumas galiausiai įveikia stabilumą ir apibrėžtumą.

Clarice Lispector

 

Chaosas ir stabilumas tampa švytuokle, kuri veikia ir pasakojimo pobūdį, ir Žoanos dvilypumą. Mergaitė galiausiai tampa moterimi, tačiau ji savyje laiko tam tikrą blogį, sąmoningą pasipriešinimą laimei, ji tarsi niekina pasaulį ir save, trokšta banalios paprastos moteriškos laimės, bet racionalumu varomas aštrus protas ją atgraso nuo laimę lemiančių pasirinkimų. Baimė būti mylimai ir baimė mylėti, paslėpta po susikurta šalta arogancija, intelektualumu, giliamintiškumu, kuo ir pasižymi prieštaringoji sfinksė Žoana. Iš tikrųjų stebėjausi šios jaunos autorės mokėjimu sukurti kontraversišką personažą, kurios nežinai, ar mylėti, ar ją pateisinti, kol galiausiai suvoki, kad Žoana yra mūsų hiperbolizuotų prieštaringų jausmų ir įsitikinimų būtybė, tam tikra emocinė frankenšteinė, sudurstyta iš skirtingų gabalų: tuo pačiu negalinčias viena be kitos dalis ir tuo pačiu neigiančias.

Veikėja neigia patį dievą: „Betgi natūralu, kad jei neieškotų išorinio dievo, galop sudievintų save, tyrinėtų savąjį skausmą, pamiltų praeitį, ieškotų priebėgos ir šilumos savo mintijimuose, kurie būtų jau kaip meno kūrinio siekis, o tuščiais laikotarpiais – kaip nešviežias maistas. Čia slypi pavojus įstrigti kančioje, įsitaisyti joje, o tai irgi būtų klaida ir raminamieji (p. 89).“ Darosi akivaizdu, kad Žoana laviruoja tarp dviejų blogybių – būti sunaikintai meilės, švelnumo ir prieraišumo arba kentėti atsiskyrusiai, neprisirišusiai, niekam nepriklausančiai (tokia feministiniu šaltumu spinduliuojanti moteris).

 

Žoana nuolat svarsto apie būties prigimtį. Daiktus ji suvokia: „Taip, taip, čia ir bus tiesa: jos egzistuoja labiau už kitus, jos daikto simbolis pačiame daikte. Moteris – pati iš savęs paslaptis, suvokė ji. Visose glūdi pirminės materijos ypatybė, kažkas, kas gali išryškėti, bet kas niekada neišsipildo, nes moters esmė yra „tapsmas“. Juk argi ne per ją praeitis susijungia su ateitimi ir visais laikais? (p 146).“ Labai didelį teksto dalis yra tiesiog pasakotojos per Žoaną filosofinis svarstymas, kuris primena antikinio autoriaus Tito Lukrecijaus Karo eiliuotą veikalą Apie daiktų prigimtį, pastarajame kūrinyje neigiamas dievo egzistavimas. Žoanai taip pat svarbu paneigti dieviškumą, nes pati mažytė buvo be mamos, neteko greitai tėvo, o galiausiai teta ją atidavė į internatą. Saugodamasi nuo amžinybės, ji neigia nemirtingumą ir paradoksalu, kad kūrinio pabaigoje sužinome, jog Žoana paniškai vis dėlto bijo mirties ir bijo pripažinti savo pasaulio matymo spragas, savo dirbtinio šaltumo, kuris buvo iki šiol egzistencinė jos apsauga nuo laimės.

 

Prisipažinsiu, kad pirmoji knygos pusė man rezonavo kur kas patraukliau, nes, atrodė, kad išgyvenu kartu su Žoanos susipriešinusiu pasauliu, suprantu jos pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, tačiau antrojoje dalyje, kur pasakoja apie jos santuoką su Otavijumi, jos sąmonės srautas labiau tampa poezija, šizofrenišku gaudesiu, kuris atliepia tuoj įvyksiantį esminį gyvenimo lūžį: ji sužino, kad Otavijus jai neištikimas, o pati susiranda anoniminį meilužį, nori sunaikinti santuoką, tačiau tuo pat metu trokšta susilaukti vaiko, kad įgyvendintų moters „tapsmo“ gyvenimo misiją... Antrąją knygos dalį gaubia didesni veikėjos prieštaravimai, tačiau į pasakojamą įnešama labiau kafkiško nestabilumo, nei pasaulio paaiškinimo filosofijos, todėl darosi nelengva sekti nuolat kintančio teksto pobūdį ir suprasti to virsmo funkciją, tačiau nė neabejoju, kad akylesni ir geresni skaitytojai nei aš visgi pajus knygos vientisumą ir išlaikys rezonansą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

 

Brazilų literatūros perlas išties primena XX amžiaus moderniosios klasikos šedevrus. Man asmeniškai sunku patikėti, kad šitaip juslingai ir pagaviai aprašytą Žoaną sukūrė jaunutė autorė, kuri perteikia jaunos moters gyvenimą keliais esminiais pjūviais. Vienas iš jų – laikmetis, kada moteris išsivaduoja iš „namų šeimininkės“ vaidmens ir ryžtasi perimti savo gyvenimo kokybę ir likimą į savo rankas, kitas – suluošintos ir vaikystės netektimis pasižymintis sudėtingas moters, bijančios mylėti ir prisirišti psichologinis klodas, o dar kitas pjūvis – filosofinis, savo vietos pasaulyje ieškojimas, apmąstymas su paklydimais ir atradimais, paneigiant dievą ir galbūt jį atrandant iš naujo. Visi šie pjūviai sulipinti į difuziškai sklindantį pasakojimo ritmą, siužetinė linija čia išryškėja, čia vėl praranda formą ir apibrėžtį, todėl Arti laukinės širdies talpiame romane atsiveria nelengvai, bet vertingai skaitoma literatūrinės meistrystės apraiška.

 

Jūsų Maištinga Siela