Filmas: "Rouzė vaidina Džiulę" / "Rose Plays Julie"

 

Sveiki, skaitytojai,

Rikdamasis dar vieną Scanoramos filmą kažkodėl bijojau „užsikabinti“ už Balkanų srities kino, kur plaukia puikūs estetiški kadrai, bet per dvi valandas įvyksta vos keli esminiai įvykiai, monotonijos nesinorėjo, todėl pasukau priešinga linkme ir pasirinkau airių psichologinę dramą „Rouzė vaidina Džiulę“ (angl. Rose Plays Julie) (2019), kurioje pasakojama apie jauną merginą, kuri pagaliau susiranda biologinę savo motiną, kuri tuo metu yra garsi senstelėjusi aktorė. Galiausiai Rouzė sužino kraupią paslaptį, kodėl motina ją kadaise paliko...

Nesakykite nieko, istorija išties intriguoja, o aš esu gana nemenkas psichologinių dramų mėgėjas, todėl šioji istorija, vien pažiūrėjus anonsą, nusprendžiau, kad bus mano. Iki šiol nesuprantu, ar man pavyko „susidraugauti“ su šiuo filmu, kadangi vertinimai kyla dvejopi.

Visų pirma, istorija ganėtinai banali, nors ir skaudi, ir kriminalinė. Išprievartavimas, kerštas, noras išsiaiškinti tiesą... Žiūrėdamas tarsi atsiduri kokioje nors „Micomerio žmogžudysčių“ serijoje, kur keistokai kvanktelėjusi Rouzė, kuri jautriai išgyvena gyvūnų žudymą chemikalais, visgi yra kiek negailestinga susirastam savo tėvui. Balansuodama ties erotiškumu ir beprotybe, Rouzė įsigyja peruką ir tampa savo gimimo liudijime įrašytos veikėjos alter ego, todėl veikia pagal visai kitokius moralinius principus. Žodžiu, tai, kas galioja Rouzei, negalioja kerštaujančiai ir šaltakraujei Džiulei.

Nepaisant visko, man filmas kiek dibtinokai pritemptas prie tų tamsių žmogaus prigimtinių klausimų ir troškimo sužinoti, kas esi. Istorija gana banali, viensiužetė ir primena tiesiog vieną eilinę kriminalinę bylą, kurią tvarko ne kokie nors Šerlokai, o pačios aukos, siekdamos atitaisyti teisingumą. Su švirkštu lakstančios moterys paskui prievartautoją galiausiai baigiasi ta pačia sietina gyvūnų marinimo dėl etinių sumetimų minties parabole: kerštas kaip širdies numaldinimas ir žudymas kaip teisingumo atstatymas.

Visgi filmo stipriosios pusės yra dvi. Visų pirma, aktorių trijulė, kuriame galime sutikti ir „Sotų karų“ žvaigždę Aidan Gillen, tačiau dėmesį visgi labiau prikausto motinos ir dukters kiek teatralizuoti, pauzuojantys, bet iš esmės veikiantys vaidmenys. Ir žinoma, prie stiprių elementų yra filmo pseudomistinė tamsi ir niūri atmosfera, kuri man kiek priminė norvegų mistinę dramą „Telma“. Žodžiu, filmas atmosferinis, vizualiai ir pasakojimo ritmu įtraukiantis, tačiau visumoje istorija plokščia kaip plekšnės šonai ir pasibaigus seansui neapleido jausmas, kad ką tik buvau įlindęs į eketę, tačiau išlipus ir sušilus nebeliko pačios istorijos, ji tiesiog yra banaloka.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA

Jūsų Maištinga Siela