Filmas: "Bėk" / "Run"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus debiutavęs režisierius Aneesh Chaganti su filmu „Paieška“ (2018) šįkart, atrodo, tapo papirktu režisieriumi, kurį „nusisamdė“ galiūnė kampanija Netflix ir padarė dar vienu eiliniu užsakomų standartinių masinio kino produktų kūrėjų, sužlugdydami jo unikalumą. Bent jau tokia kilo pirmoji mintis, žiūrint naujausią režisieriaus darbą „Bėk“ (angl. Run) (2020).

 

Filme nusifilmavo pirmo ryškumo „Amerikietiškų siaubo istorijų“ aktorė Sarah Paulson, todėl filmas beregint tapo internetinėje platformoje karšta bandele – griebė iškart, kas turėjo laiko. Nesotus filmas. Nors būta ir tokių, kurie filmą gyrė, netgi pavadino vienu geriausiu šių metų filmu, tačiau turiu tam tikrų priekaištų. Neoriginalu! Standartiniame vienišos motinos istorijoje yra klaikiai suluošinta mergina, kuri tenori kuo greičiau įstoti į universitetą, tačiau kasdien patiria siaubingus negalavimus – vemia, sėdi invalido vežimėlyje, yra nudeginama, o geroji mamytė visada šalia, kuri šeria dukrą vaistais ir šypsosi, bet tuo pačiu draudžia dukrai turėti išmanųjį, naudotis internetu... Aišku, kad šioji mamytė nori amžinai likti su dukrele tuose namuose.

 

Nebežinau kodėl, bet paskutiniuoju metu motinos meilė ir instinktas išpildyti motinystės misiją tampa siaubo trilerių esminiu siaubo varikliu. Štai motinos meilė realybėje dažniausiai esti kaip vienas pamatinių ir pirminių žmogaus poreikių, o trileriuose tai konvertuojama į absoliučiai iškreiptą blogį. Vis galvojau, ar šis filmas neprogramuoja mūsų apskritai šlykštėtis tėvų lipšnumu, rūpinimuisi ir visur įžvelgti besąlyginės kontrolės kėslus? Ar žiūrėčiau filmą apie robotą motiną („Mama“), kuri augina žmogų ir imituoja gerąją mamytę, ar žiūrėčiau filmus, kuriuose vyrai psichopatai kaip lėles augina pagrobtas paaugles („Vaiduoklių žemė“), manding, visur tas motinos instinktas išverstas kaip skūra į antrą pusę, kad jau tampa nuspėjamu bandymu logiškai pagrįsti veikėjos sprendimus šablonu.

 

Filmas iš tikrųjų neįspūdingas, daugelis scenų gerokai nuspėjamos, ypač, kaip pakrikusi veikėja atsidaro dėžutes su švirkštais. Ar man tik pasirodė, bet vietomis pritrūko ir pačios dinamikos, ir dvelkė, žargoniškai tariant, piguma? Keli aštresni momentai ir Sarah Paulson būvimas visgi neatpirko kiek prėsko, standartiniais siužetiniais štrichais perteiktos banalokos istorijos. Filmui pristigo visur visko po truputį. Režisūra gerokai prastesnė už „Paieškos“ filmą, siužete trūko netikėtų vingių, o visumoje stigo kokios nors dar neaptartos kine idėjos netikėtu požiūriu.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela