Filmas: "Konferencija" / "конференция" / "Conference"

 Sveiki,

Maniau, kad mano alkis kinui yra beribis, tačiau paskutiniosiomis dienomis jaučiuosi pavargęs nuo Scanoramos, tad tikriausiai ne daug filmų bepamatysiu. Vienas iš paskutiniųjų seansų tapo rusų režisieriaus Ivan I. Tverdovskiy filmas „Konferencija“ (rus. конференция) (2020), kuris pasakoja apie man pačiam iš vaikystės per TV ekranus stebėtą 2002 Dubrovskos teatre vykusią teroristinį aktą. Tuokart gerai organizuota čečėnų grupė užėmė teatrą su aktoriais ir žiūrovais ir reikalavo Rusijos valdžios išvesti iš Čečėnijos savo karius, antraip sušaudysią visus žmones. Šioji drama tęsėsi tris paras, po operacijos, panaudojant nuodingas dujas, šis įvykis nusinešė 130 žmonių gyvybę, o daugelis teroristų buvo sušaudyti.

Praėjus po tų įvykių 17 metų, šioji istorija perkeliama į draminę juostą „Konferencija“. Anuomet šioji įkaitų drama visuotinai sukėlusi furorą po daugel metų menkai kas prisimena, tačiau ją nepamiršta ten išgyvenusieji. Dėl savo pabėgimo iš įvykių vietos atgailaujanti vienuolė surengia išvadavimo spalio 26 dieną atminimo vakarą toje pačioje salėje. Viskas primena terapinį anoniminių alkoholikų susirinkimą, kai išgyvenusieji dalijasi savo prisiminimais ir chronologine seka rekonstruoja įvykius. Gyvi dialogai, traumuojančių patirčių reakcijos ir teatro salė, veikianti kaip psichoterapeuto kabinetas tampa lokalios su šia tragedija susijusios kolektyvinės išpažinties seansu. Žiūrovas yra supažindinamas su anuomet menkai perteiktais įvykiais... Tuo pačiu metu piktas teatro sargas reikalauja kuo greičiau šį minėjimą baigti, o susirinkusieji netrukus užsibarikaduoja, kad galėtų tęsti pokalbį...

Iš tikrųjų filmas pilnas paradoksalių prieštaringų sprendimų, kurie byloja apie žmogaus traumomis paženklintą gyvenimą, neužgyjantį, nepaguodžiamą. Kokio masto buvo toji tragedija galima pajusti iš šio pasakojimo perspektyvos. Po 17 metų išlikusieji barikaduojasi ir nori išlikti ten, iš kur prieš daugel metų labiau už viską norėjo ištrūkti. Lygiai taip pat paradoksų pilna ir paslaptingoji vienuolė, kuri išpuolio metu neteko sūnaus, todėl mirtinai nesutaria su dukterimi. Ji atgailauja, kad anuomet paliko juos likimo valiai, tačiau filmo pabaigoje visos jos kančios ir godos tampa niekais prieš instinktą bėgti – ji vėlei bėga nuo dukters ir nuo su greitąja gabenamo paralyžiuotu vyru. Atrodo, tikėjimas moteriai teikė išsilaisvinimo, tačiau užtenka analogiškos situacijos bėdoje, vienuolė vėl nusigręžia ir daro tą patį, ką ir prieš 17 metų... Iš tikrųjų labai puikus psichoanalitinis potrauminės elgsenos ir noro pamiršti ir kartu niekada nepamiršti tų įvykių pavyzdys, kuriame veriasi dėl priešpriešų, baimių ir negalėjimo atpirkti kalės, kančių pasaulis. Nebanali idėja, kuri reflektuoja mūsų požiūrį į katastrofas. Nežinau, kuri pozicija yra teisinga. Vienu metu atrodo, kad kolektyvinėje terpėje tokie įvykiai dažnai pamirštami, ypač pamiršta tie, kurie tiesiogiai nedalyvavo – ir tai, atrodo, sveika t. y. pamiršti destruktyvią praeitį. Iš kitos pusės suprantu ir tuos tiesiogiai tragediją patyrusius žmones, kuriems tas įvykis ir jo „nešimas“ per gyvenimą tampa egzistenciniu pagrindu, ribine patirtimi. Nelygu kaip pažiūrėsi, todėl filmas išplėtoja šias du su istorine praeitimi susijusius santykio įsitikinimus ir leidžia suvokti abi perspektyvas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:6.8

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela