Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Įsimylėjęs Šekspyras" / "Shakespeare in Love"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti daugeliui puikiai žinomą kino juostą „Įsimylėjęs Šekspyras“ (Shakespeare in Love) (1998 m.). Na, šis filmas pripažintas tų metų geriausia juosta ir buvo nominuotas beveik visuose įmanomuose nominacijose, iš kurių gavo tokius „Oskarus“ kaip geriausia aktorė, geriausias filmas ir kt. Be jokios abejonės filmas savo laiku buvo tikras atradimas, kuris mus panardina į išgalvotą Šekspyro pasaulį ir leidžia pajausti tiek jo kūrybos galią, tiek jo beatodairišką atsidavimą kūrybai.

Žinote, filmas manęs toli gražu nesužavėjo. Tikriausiai man reikia pamilti Šekspyro kūrybą, kad galėčiau pamilti ir šį filmą, kadangi juosta sulipdyta iš šekspyriškos paliktos kūrybos dvasios, kurią tikrai turėtų užčiuopti ir pajusti šio poeto, dramaturgo gerbėjai. Filmas man pasirodė perdėm per daug teatrališkas (nors tai buvo daryta sąmoningai, nes Šekspyras buvo teatro žmogus), panašus į humoristinę praėjusių amžių parodija, kuri neatitinka nei manierų, nei didybės, o ir požiūris į teatrą tas laikas buvo labai skirtingas nuo demonstruojamo filme. Tiek to, dėl faktų nesiginčiju, nes filmas sakyte sako, kad jo tikslas yra atkurti ne istorinius faktus, o jauseną su humoro prieskoniais.

Manau, kad filmo mintis yra pakankamai išvystyta, charakteriai, istorija aiški ir skaidri, tačiau manęs šis filmas nepalietė, kaip dažniausiai manęs nepaliečia persaldinti Šekspyro sonetai. Veiksmas sukasi kaip pagal „Romeo ir Džiuljetą“ pjesę, įtraukiant ir kitų pjesių, senotų detales ir visoje šioje makalynėje turėtume išgriebti ir atskirti visus kūrinių niuansus. Tai tas pats, kaip Donelaičio pastatymas, kurio nesuprastų amerikiečiai, nors pas mus Šekspyras įtrauktas į literatūros sąrašus ir yra gana ryški būtybė, šiuo klausimu mes esame labiau išsilavinę.

Na, ir, žinoma, aktorių kolektyvas. Ištisas žvaigždynas! Bet visų puikiausia, mano akimis, buvo Judi Dench, kurios buvo taip pamažai, bet kiekvienas jos pasirodymas karalienės vaidmenyje buvo kaip didingas sprogimas ir gracija. Ne veltui ji gavo už šį trumpą, bet įsimenamą vaidmenį Oskarą antro plano vaidmens kategorijoje. Gwyneth Paltrow gavusi šį apdovanojimą už pagrindinį vaidmenį manęs, tiesą sakant, nenustulbino – taip, ji buvo daili, tiko šiam vaidmeniui, puikiai susitvarkė su užduotimi, tačiau tikrai neužbūrė. Filme taip pat pasirodo tokios gyvo kino ir legendos kaip Joseph Fiennes, Colin Firth, Ben Affleck ir kiti.

Nesigailiu, kad pamačiau šią juostą, tačiau antram kartui nebesiryžčiau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela