Sveiki!
Mano
sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių
nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės
dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko
jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis
meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo
ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro
muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir
jautrumą.
„Laukinės
dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo
viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą
1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis
veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo
dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai
ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir
naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja
pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą
isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra
nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas
palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
Siužetas,
atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios
siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas.
Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek
tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško
humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su
sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų
tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių
aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai,
kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad
atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos
trokšta jo dėmesio ir meilės.
Šiaip
filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus
darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir
įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais
režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus
mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas
darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui,
atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme.
Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs
gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos
televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos
motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
Mano
įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4
