Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

FIlmas: "Meilės laukimas" / "In The Mood For Love" / "Fa yeung nin wa"

Sveiki visi,

Daugybę tarptautinių festivalių apdovanojimų susišlavė Kar Wai Wong kino filmas „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love) (2000 m.). Na, su šiuo režisieriumi jau esu susidūręs ir labai maloniai buvau nustebintas, kai pamačiau jo „Mano vaivorų naktis“ (2007 m.) – toks muzikalus, jautrus ir įdomus režisierius tikrai man tiko ir patiko. Nutariau pažiūrėti vieną geriausių jo filmų „Meilės laukimas“, kuris iš tikrųjų priklauso trilogijai. Tai antroji dalis. Kitos dalys – „Days of Being Wild“ (1991) ir „2046“ (2004) – tai visiškai kitos istorijos, kurias jungia panašus stilius, tematika ir kai kurios detalės bei aktoriai.

„Meilės laukimas“ – tai ypatingai jautri meilės drama, kuri mus nuneša į Hong Kong‘ą 1962 – uosius metus, kur didelė dalis filmo veiksmo vyksta tarp dviejų vedusių žmonių – ji ištekėjusi, tačiau jos vyras dirba keliaudamas, jis vedęs, tačiau jo žmona keliaujanti. Jie abu vieniši ir neprisileidžia arti svetimų, tačiau palaipsniui ledkalnis tirpsta ir herojai pradeda vienas į kitą dairytis... Filmas. Na, aš nemoku apsakyti. Tai ne filmas, bet labiau poezija su vaizdais – labai gražiu garso takeliu iš 7 dešimtmečio, kostiumai, manieros, visuomenės vertybės, bendravimas – viskas taip, lyg būtų išsiuvinėta. Bet labiausiai žavi operatoriaus darbas, nes atrodo, kad lieja vaizdus ir scenas akvarele, kuria ne šiaip butaforinės, bet nuolat pripildytos rytų taurios estetikos ir prasmių scenas, kurias turėtų ryte ryti tikri kino gurmanai. Filme daug lietaus, keisto ir statiško liūdesio, nuolat seka herojus laikrodis ir veidrodžiai, o užburianti muzika leidžia skleistis ilgesiui ir nuolatiniam meilės laukimui... Štai kokius man jausmus sukėlė ši juosta.

Tarptautiniame Kanų kino festivalyje „Meilės laukimas“ buvo nominuotas Auksinei Palmės šakelei, tąkart aktorius Tony Leung gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą, bet iš esmės tikroji filmo puošmena visgi yra Meggie Cheung, kurią vakar atradau filme „Švari“, su kuriuo ji po kelėtą metų ir gavo Kanuose geriausios aktorės įvertinimą.

Rekomenduoju visiems gero kino mylėtojams. Yra ką pamatyti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švari" / "Clean"

Sveiki visi,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas Kanų kino festivaliui  pristatė kino filmą „Švari“ (Clean) (2004 m.), kuriame iš Hong Kong‘o kilusi aktorė Maggie Cheung gavo Auksinę Palmės šakelę kaip geriausia metų aktorė. Nutariau nedelsiant pasižiūrėti šį filmą ir esu patenkintas po seanso išlikusiomis nuotaikomis. Filmas „Švari“ – tai pakankamai lėta drama apie roko žvaigždės sugyventinę, kuri išėjusi iš kalėjimo stengiasi atsikratyti narkotikų, kad galėtų tapt švari ir susigrąžinti pas senelius augantį sūnelį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pradžia moteriai ypatingai sunki ir kančia liejasi per kraštus – priklausomybės, lengvabūdžiai draugai, alkoholis, atleidimai iš darbo... Nepaisant visko, filmas man priminė kitą prancūzų-belgų filmą „Aš taip ilgai tave mylėjau“, kada motina išėjusi iš kalėjimo bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Tai vienas iš tų filmų, kuris ir tamsus, ir skaudus, bet tai būtinas apsivalymas, kad būtų rasta išeitis į šviesą ir kitokią gyvenimo kokybę. Filmas demonstruoja neįtikėtiną moters valią, kuri viena, be psichologų pagalbos sugeba per skausmą ir muzikinę kūrybą atsitiesti gyvenimui. Režisierius sukūrė pakankamai gyvenimišką, realistišką scenarijų ir su juo daug, mano galva, pasiekė pakankamai daug, nes filmas tikrai vertas kinomano akies. Gal filmas ne iš tų, kuris turėtų sukrėsti, priversti manipuliuoti žiūrovų jausmais, jo tikslas visai kitoks – juodžiausiose gyvenimo vilko valandose ieškoti ne užmaršties, bet žiburio, nesvarbu, ar tai tik įsivaizduojamas žiburys, ar tikrai pilnas vilčių švytintys korys.

Labai nustebino pagrindinė vaidmens aktorė Maggie Cheung, su kuria, tikriausiai, susidūriau pirmą kartą, bet šis susidūrimas buvo ypatingai malonus, nes aktorė pasirodė superinė, tad nutariau ateityje pažiūrėti dar vieną jos darbą, kuris sukasi mano sąrašuose ir niekaip neprieina prie mano akių, bet nuo šiol ketinu tai padaryti. Tai ypatingo grožio, energetikos ir temperamento aktorė. Šiame filme ji vaidino net trejomis kalbomis – anglų, kinų ir prancūzų su labai gera tarsena, o ir išskirtinis balso tembras, išvaizda, neleidžia abejoti jos visapusiškomis galimybėmis.

Filmą rekomenduoju rimtesnių ir rimtų dramų gerbėjams, kurie tiki, kad žmogus gyvenime gali pasikeisti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.9



 

Jūsų Maištinga Siela