Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių" / "Captain Fantastic"

Sveiki, skaitytojai,

Nėr čia ko, man vis dar patinka komedijos žanras, ypač, jeigu toji komedija derinama su drama. Toks netikėtas filmas tapo „Puikusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. Captain Fantastic) (2016), kuri neseniai „prasisuko“ pro Lietuvos kino teatrus ir tikriausiai pritraukė pasižiūrėti rimtesnį kino žiūrovą. 

Na, visų pirma, šis filmas skiriasi nuo įprastų amerikietiškų komedijų, kad jų temos ir problemos kur kas įdomesnės. Tai ne vien apie „antrą galą“, kaip suvilioti merginą, kaip išgyventi apokalipsę, parūkius žolės ar pakariauti dėl vejos su kaimynu ar, neduok Dieve, su kokia nors įnoringa pele, kuri sugriauna namus. Ne, šioji komedija griebia už gerklės ir sako: atsibuskite, nes juokinga tai, kas neatitinka visuomenės standartų. Šiuo atveju keistuolių šeimynėlė gyvena budistiškai atsiskyrę nuo Amerikos visuomenės, leidžia laiką miškuose, sportuoja, medžioja, mokosi, skaito ir visas dienas leidžia vien praktikuodami gamtos gyvenimą. Žinoma, aplinka nė iš tolo neįtikina, nes viskas pernelyg utopiška: na, kurie ten vaikai kabarosis uolomis, mokės mintinai Teisių Bilį... Tai toli nuo realybės, tačiau išmoningas pats scenarijus ir pati šeimynėlė įdomi. Žinoma, įvyksta lemtingas lūžis ir šeimynėlei tenka grįžti į civilizaciją, atsiranda naujos bėdos, vagystės, laidotuvės ir kiti vargai.

Nepaisant, kad aplinkybės ir situacijos nieko bendro neturi su realybe ir kaip dramai čia nieko tikslingai dramatiško nėra, neskaitant vertybių, netekčių ir kitų žmogiškųjų faktorių, komedija tikriausiai tuo ir vertinga – savo idėjomis ir raiška, nei visu turiniu. Siužetas, kad ir kaip bepasirodytų originalus, iš esmės laikosi ant jau ne kartą regėtų pamatų: šeimyna važiuoja laidoti artimojo ir pakelėje nutinka „nuotykiai“. Čia už siužetą svarbiau aplinkybės, na, ir žinoma, moralas, kad gyvendami ne pagal visuomenės standartus mes neprarandame žmogiškumo, o kaip tik, tampame tik dar įdomesni ir, suprask, geresni. Bet kaip ir kiekvienoje pasakoje, taip ir šiame filme, viskas ir lieka utopiška ir toli nuo realybės, bet kažkodėl nuo to filmas prastesnis tikrai netampa. Kaip kūrinys vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ouija: Blogio pradas" / "Ouija: Origin of Evil"

Sveiki, skaitytojai,

Teigiamų lietuviškų recenzijų susilaukęs siaubo filmas „Ouija: Blogio pradas“ (angl. Ouija: Origin of Evil) (2016). Tai jau antroji šios jau tikriausiai ilgai nesibaigsiančios serijos dalis, pirmoji vadinasi „Vidža lentelė“, gal net tikslingiau versti „Dvasių lenta“, kuri praktiškai neturi nieko bendro su antrąją dalimi, išskyrus tai, kad tai istorija irgi apie dvasių lentą.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad pirmoji filmo dalis, kurią mačiau prieš gerus metus, pasirodė toks prisvilęs niekalas, kad net tūžau ant savęs, kam žiūrėjau tokią pigią, banalią ir niekam tikusią nesąmonę. Šioji dalis žadėjo kur kas daugiau ir tenka sutikti, kad šioji filmo dalis kur kas stipresnė, tik dabar galvoju: o kodėl aš ją taip nuobodžiai vis tiek sužiūrėjau? Filmas tik atrodo, kad visa galva geresnis, o iš tikrųjų jis beveik toks pats prastas, kaip ir pirmoji dalis. Visų pirma šioji dalis pernelyg man priminė kitas siaubo istorijas, ypač „Išvarymo“ dalis. Taip, siužetiškai filmas labiau išplėtotas ir pagalvota daugiau šunybių-mandrybių, tačiau visumoje stipresnį įspūdį daro kostiumai, nostalgija praėjusių dešimtmečių madoms bei tai siaubo kino klasikai. Perkėlus siužetą į šių dienų pasakojimo laikotarpį, kitaip sakant, „pertapetavus“ šį filmą kitais rūbais, filmas praktiškai netektų savo pusės žavesio. Vadinasi, sukurta atmosfera nėra jau tokia įtikinama, o pasirinkti bauginimo būdai pernelyg popsiniai, raiškos ir išmonės pagrindu filmas absoliučiai vidutiniškas ir visai nenustebau, kad vos įpusėjus jau ėmiau dairytis laikrodžio ir skaičiuoti minutes, kada filmas baigsis. 

Taigi filmas „šiaip sau“, jeigu mėgstate tik tokio tipažo filmus, reiškiu užuojautą, nes tikriausiai nežinote, kas yra geras siaubo filmas. Šis, deja, tik vidutiniškas, kurio siužetiniai mazgai daugiau ar mažiau nuspėjami, problemos kažkur matytos, sprendimai ir režisūra taip pat. 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela