Asmenybė. Migelis de Servantesas Savedra: biografija, gyvenimas, Barokas, istoriniai-kultūriniai kontekstai, romano "Don Kichotas" reikšmė

 

Sveiki, mielieji!
 
Šis įraše aptarsiu, kas iš tikrųjų buvo toks genialusis ispanų prozininkas Migelis de Servantesas Savedra ir kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jis parašė „Don Kichotą“. Įrašą kaip visada įkvepia skaitoma mano paties dabartinė literatūra ir šįkart Leonido Donskio raštai, kuriuose dažnai galima sutikti jo paties mylimo „Don Kichoto“ pavyzdį analizuojant įvairius socialinius atvejus. Žymus lietuvių filosofas šį kūrinį laiko genialiu. Kodėl? Skaitydami netrukus ir sužinosite.
 
MIGELIO DE SERVANTESO SAVEDROS GYVENIMAS BAROKINĖJE ISPANIJOJE IR ROMANO „DON KICHOTAS“ PARAŠYMO APLINKYBĖS
 
1547 metų rugsėjo 29 dieną, Ispanijos Alcala de Henareso mieste, prasidėjo vieno didžiausių pasaulio literatūros genijų gyvenimo kelionė. Migelis de Servantesas Savedra (isp. Miguel de Cervantes Saavedra) gimė kuklioje aplinkoje, kuri toli gražu nepriminė dvaro prabangos, nors tėvas Rodrigas de Servantesas ir priklausė smulkiosios bajorijos sluoksniui. Ši bajorystė, vadinamoji hidalgų klasė, tuo metu jau buvo praradusi savo ankstesnę politinę bei ekonominę galią, o tėvo profesija – „chirurgo-kirpėjo“ – nors ir svarbi tuometinėje visuomenėje, nebuvo garantas socialiniam stabilumui. Servanteso motina Leonor de Kortinas buvo moteris, kurios šaknys siekė kiek kitokią socialinę terpę, tačiau šeima nuolat grūmėsi su likimu: tėvas, ieškodamas geresnio pragyvenimo šaltinio, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, todėl Migelio vaikystė praėjo nuolatiniuose persikraustymuose tarp Madrido, Valjadolido ir Sevilijos. Šis klajokliškas gyvenimo būdas, kupinas tėvo skolos problemų ir nuolatinių finansinių krizių, neabejotinai paliko pėdsaką būsimojo rašytojo pasaulėjautoje, išmokydamas jį stebėti įvairius socialinius sluoksnius, nuo paties žemiausio iki vidurinio, kas vėliau atsiskleis jo kūrybiniame realizme.
 
Jaunystės metai Servantesui nebuvo lengvas, be rūpesčių praleistas laikas, o veikiau nuolatinis ieškojimas savo vietos chaotiškoje XVI amžiaus Ispanijoje. Nors istorikams nepavyko tiksliai nustatyti, kokį sistemingą išsilavinimą jis gavo, remiantis fragmentiškais liudijimais manoma, jog jis galėjo lankyti jėzuitų kolegijas, kurios tuo metu buvo pagrindinis švietimo židinys, formuojantis griežtą, bet platų pasaulėvaizdį. Tačiau kur kas svarbesnė buvo jo pažintis su intelektualine Madrido aplinka, o ypač ryšys su humanistų mokytoju Chuanu Lopesu de Ojosu. Būtent pastarasis atpažino jaunuolio talentą ir suteikė jam pirmąją tribūną – išspausdino Migelio sonetus, skirtus karalienės Izabelės de Valua atminimui. Tai buvo pirmieji žingsniai į literatūros pasaulį, tačiau pats Servantesas tuo metu dar nedrįso ar negalėjo visiškai pasinerti į kūrybą, nes jį traukė nuotykiai, garbė ir tarnystė tėvynei, kuri tuo metu buvo dominuojanti jėga Europoje.
 
1569 metais prasidėjo lemtingas Servanteso gyvenimo etapas, kai jis dėl neaiškių priežasčių – tikėtina, siekdamas išvengti teisinių problemų dėl dvikovos, – paliko Ispaniją ir pasuko Italijos link. Italija jam tapo ne tik politinės tarnystės, bet ir estetinio bei kultūrinio atradimo vieta: jis susipažino su italų Renesanso literatūra, tapyba ir humanizmo idėjomis, kurios vėliau suteiks jo kūrybai didingą europinį mastą. Tačiau 1570 metais, pasijutęs pašauktas aktyvesnei veiklai, jis stojo į Ispanijos karinį laivyną ir tapo jūrų pėstininku. Tai buvo laikas, kai Ispanija gynė krikščioniškosios civilizacijos pamatus nuo Osmanų imperijos ekspansijos. Servantesas nebuvo tik eilinis kareivis – jis jautė gilų patriotizmą ir tikėjimą savo šalies misija, todėl 1571 metais vykęs garsusis Lepanto mūšis tapo aukščiausiu jo drąsos įrodymu. Jis kovojo laive „Marquesa“ ir, nepaisydamas savo karštinės, atsisakė likti žemiau denio, drąsiai stojo į pirmąsias gretas.
 
Šio mūšio kaina buvo itin didelė: jis gavo du šūvius į krūtinę ir vieną į kairę ranką, kuri buvo sužalota taip sunkiai, kad liko paralyžiuota visam likusiam gyvenimui. Ši fiziologinė trauma, padariusi jį „Lepanto vienarankiu“, tapo ne tik jo karinės garbės ženklu, bet ir nuolatiniu fizinio skausmo bei socialinės atskirties šaltiniu. Po sužeidimo jis nesitraukė iš tarnybos, toliau tęsė karinę karjerą, tačiau likimas jam paruošė dar sunkesnį išbandymą. 1575 metais, plaukiant atgal į Ispaniją su rekomendaciniais laiškais, kurie žadėjo jam aukštesnį karinį laipsnį, jo laivas buvo užpultas berberų piratų. Tai buvo pabaiga jo svajonių apie šlovę kariuomenėje ir pradžia penkerių metų trukusio vergovės laikotarpio Alžyre, kuris tapo vienu svarbiausių egzistencinių išgyvenimų, suformavusių jo, kaip rašytojo, gilią empatiją kenčiantiems ir kaliniams.
 
Alžyro kalėjimuose Servantesas tapo žmogumi, kuris neprarado orumo net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo aktyvus, ne kartą organizavo drąsius pabėgimo bandymus, rodydamas neįtikėtiną ryžtą ir lyderio savybes kitų belaisvių atžvilgiu. Nors šie bandymai buvo nesėkmingi ir net privedė prie dar griežtesnio kalinimo, jie parodė jo nesulaužomą dvasią. Galiausiai, po penkerių metų, 1580-aisiais, už jį buvo sumokėta išpirka, surinkta šeimos ir Trinitorių ordino dėka, ir jis grįžo į Ispaniją. Tačiau tėvynėje, kurią jis gynė ir dėl kurios kentėjo, jo nelaukė jokia šlovė ar pripažinimas. Tai buvo skaudus susidūrimas su realybe: kariuomenė jo nevertino taip, kaip jis tikėjosi, o literatūriniai bandymai, nors ir bandyti, negarantavo pragyvenimo, todėl jis turėjo griebtis bet kokio darbo, kad išgyventų.
 
Po grįžimo į Ispaniją Servanteso gyvenimas tapo tikra kova su skurdu ir nesėkmėmis. Jis dirbo mokesčių rinkėju – darbas, kuris tuo metu buvo itin nepopuliarus ir pavojingas, nes privertė jį nuolat keliauti per atokius Ispanijos kaimus ir miestelius. Būtent šiame darbe jis susidūrė su pačia įvairiausia Ispanijos visuomene: nuo korumpuotų valdininkų iki paprastų, vargstančių valstiečių, kurių likimai, kalba ir papročiai vėliau tapo „Don Kichoto“ personažų prototipais. Dėl finansinių neatitikimų, sudėtingos to meto buhalterijos ir, tikėtina, kitų žmonių kaltės, jam teko patirti pažeminimą – jis buvo ne kartą pasodintas į kalėjimą dėl „finansinių pažeidimų“. Būtent kalėjimo sienos, paradoksalu, tapo erdve, kurioje gimė genialioji mintis sukurti romaną, kuris parodijuotų populiariuosius riterių romanus ir atskleistų žmogaus vidinį konfliktą tarp iliuzijos ir realybės.
 
„Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, išleistas 1605 metais, nebuvo tik literatūrinis eksperimentas; tai buvo kultūrinis sprogimas. Kūrinys, kurį jis, pasak legendos, pradėjo rašyti kalėjime, sulaukė neįtikėtino pasisekimo visoje Europoje, tačiau paradoksalu tai, kad pats autorius iš šio populiarumo beveik negavo finansinės naudos. Jis gyveno kukliai, nuolat vargdamas ir bandydamas išlaikyti savo šeimą. Tuo metu Ispanija, buvusi „Aukso amžiaus“ viršūnėje, pradėjo rodyti pirmuosius ekonominio ir politinio nuosmukio ženklus. Servanteso tekstai tapo šios epochų sandūros veidrodžiu: jis matė, kaip senieji riteriški idealai dūžta susidūrę su cinizmo ir skurdo pilna realybe. Tai nebuvo tiesiog juokinga knyga apie pamišusį senuką; tai buvo gili filosofinė studija apie žmogaus teisę į savo svajonę, net jei ši svajonė atrodo beprotiška aplinkinių akyse.
 
Antroji „Don Kichoto“ dalis, pasirodžiusi tik 1615 metais, praėjus dešimčiai metų po pirmosios, buvo sukelta netikėto įvykio – pasirodžiusios apokrifinės, kito autoriaus parašytos tęsinio versijos, pasirašytos slapyvardžiu Avellaneda. Tai privertė Servantesą paskubėti ir užbaigti savo originalią viziją, kurioje Don Kichotas galiausiai atgauna protą, bet kartu ir praranda gyvenimo prasmę. Ši antroji dalis yra laikoma dar gilesne ir brandesne, joje autorius meistriškai žaidžia su skaitytojo suvokimu, pačiais personažais ir literatūros prigimtimi. Servantesas čia nebe tik parodijuoja, bet ir kuria naują, psichologiškai turtingą romano formą, kuri padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Europos literatūrai. Šis rašymo laikotarpis buvo kupinas kūrybinio pakilimo, nepaisant prastėjančios sveikatos ir artėjančios mirties.
 
Jo asmeninis gyvenimas, kaip ir kūryba, buvo sudėtingas ir kupinas prieštaravimų. 1584 metais vedęs už save 18 metų jaunesnę Kataliną de Salasar, Servantesas niekada nesukūrė klasikinės šeimos idilės, o santuoka dažnai buvo siejama su finansiniu išgyvenimu. Jo ryšys su nesantuokine dukra Izabele de Saavedra rodo jo pastangas prisiimti atsakomybę ir meilę, nepaisant visuomenės požiūrio į tokius ryšius. Servanteso gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jo kūrybos, o jo patirtis – nuo karo sužeidimų iki kalėjimų – suteikė jam tą unikalią perspektyvą, kurią vėliau jis sudėjo į savo personažus. Jis nebuvo atsiskyręs genijus; jis buvo žmogus, kuris savo gyvenimą nugyveno „gyvojoje“ Ispanijoje, su visais jos pakilimais ir nuosmukiais.

Žymiausias paveikslas, kuriame, kaip ilgą laiką buvo manoma, yra pavaizduotas Migelis de Servantesas, yra Chuano de Jauregio (Juan de Jáuregui) portretas (1600 m.).  Šis kūrinys yra plačiai žinomas ir dažnai reprodukuojamas kaip „tikrasis“ rašytojo atvaizdas, tačiau mokslininkų bendruomenėje jo autorystė ir autentiškumas yra smarkiai ginčijami bei laikomi nepagrįstais.

 
Iki pat gyvenimo pabaigos Servantesas buvo neįtikėtinai produktyvus, nes sustojimas reiškė mirtį – tiek tiesiogine, tiek finansine prasme. Be garsiojo „Don Kichoto“, jis parašė „Pavyzdingąsias noveles“, kuriose meistriškai demonstravo kalbos valdymą ir gebėjimą kurti įtraukiančius siužetus, taip pat „Persilio ir Sigismundos darbus“ – romaną, kurį pats laikė savo geriausiu kūriniu. Šie darbai liudija ne tik jo literatūrinį meistriškumą, bet ir norą išbandyti įvairius žanrus. Nepaisant nuolatinio skurdo, jis iki paskutiniųjų dienų išliko intelektualiai budrus ir kūrybiškas, nes literatūra jam buvo vienintelis būdas įprasminti patirtas kančias.
 
Migelis de Servantesas mirė 1616 m. balandžio 22 d. Madride, praėjus nedaug laiko po „Persilio ir Sigismundos darbų“ užbaigimo. Jo mirtis nebuvo viešas įvykis – jis mirė kaip žmogus, kuris paliko pasauliui genialų palikimą, bet pats nesulaukė tinkamo pripažinimo savo gyvenimo metu. Palaidotas Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne, jo kapas ilgam dingo istorijos ūkuose, kas tik pabrėžė jo gyvenimo tragiškumą. Tik moderniaisiais laikais atlikti tyrimai leido atrasti jo palaikus, taip savotiškai sugrąžinant rašytoją į Ispanijos istorinę atmintį. Jis paliko ne tik knygas; jis paliko naują būdą matyti pasaulį – per ironijos, gailestingumo ir neišsenkamo tikėjimo žmogaus dvasios stiprybe prizmę.
 
Šiandien Servantesas yra laikomas Ispanijos „Aukso amžiaus“ simboliu, rašytoju, kuris sugebėjo savo gyvenimo tragediją paversti literatūriniu triumfu. Jo palikimas – tai ne tik „Don Kichotas“, bet ir visa ispanų literatūros kalba, kurią jis išvedė į visiškai naują lygmenį. Jo gyvenimo istorija – tai priminimas, kad didžiausi pasiekimai dažnai gimsta ne iš patogaus gyvenimo, o iš kovos, kančios ir nuolatinio bandymo suprasti žmogaus prigimties sudėtingumą. Servantesas tapo pasaulio piliečiu ne dėl to, kad keliavo po pasaulį, o dėl to, kad savo kūryboje atskleidė universalias tiesas apie kiekvieną iš mūsų, svajojantį vėjo malūnais kovoti už savo idealus.
 
ROMANO „DON KICHOTAS“ SIUŽETAS IR IDĖJOS
 
„Don Kichotas“, kaip jau minėjau, 1605 ir 1615 metais išleistas šedevras, yra laikomas pirmuoju šiuolaikiniu romanu, kuriame Migelis de Servantesas meistriškai dekonstruoja riteriškosios literatūros žanrą, tuo pačiu kurdamas gilią egzistencinę dramą. Romano siužetas sukasi aplink vidutinio amžiaus bajorą Alonso Kihaną, kuris, apsėstas riterių romanų skaitymo ir praradęs sveiko proto ryšį su realybe, nusprendžia tapti klaidžiojančiu riteriu Don Kichotu. Apsiginklavęs surūdijusiais protėvių šarvais ir pasibalnojęs apgailėtiną arklį Rosinantą, jis išsiruošia į pasaulį „taisyti skriaudų“ ir ginti teisybę. Jo kelionės tampa tragikomiška kelio istorija, kurioje kiekvienas pakelės užeigos namas virsta pilimi, o paprasti kaimiečiai – didingais riteriais ar piktais burtininkais, taip išryškinant nuolatinę trintį tarp idealizuotos praeities fantazijų ir brutaliai proziškos XVII amžiaus Ispanijos tikrovės.
 
Pagrindiniai veikėjai – Don Kichotas ir Sanča Pansa – sudaro vieną garsiausių literatūrinių duetų, įkūnijančių amžinąją žmonijos dualybę: idealizmą ir realizmą. Don Kichotas atstovauja kilniam, tačiau atitrūkusiam nuo realybės dvasios polėkiui, kurio nesustabdo jokie fiziniai pralaimėjimai; jis yra komiškas, nes savo vizijomis nuolat patenka į absurdiškas situacijas, tačiau kartu tragiškas, nes jo siekiai yra tyri. Jo ginklanešys Sanča Pansa, storas, savanaudis ir pragmatiškas valstietis, iš pradžių seka paskui riterį tikėdamasis materialinės naudos – salos valdymo. Būtent šis kontrastas tarp riterio, žvelgiančio į dangų, ir jo ginklanešio, žvelgiančio į žemę ir pilną pilvą, sukuria romano komizmą, tačiau bėgant laikui jie vienas kitą „užkrečia“: riteris įgauna šiek tiek sveiko proto, o Sanča išmoksta svajoti.
 
Komiškumas romane kyla iš nuolatinio neatitikimo tarp riterio suvokimo ir tikrovės, o ryškiausias to pavyzdys – garsioji scena su vėjo malūnais. Don Kichotas, įsitikinęs, kad prieš jį stovi milžiniški priešai, puola juos su ietimi, tikėdamasis herojiškos pergalės, tačiau patiria skaudų fiasko, kai vėjo malūno sparnas jį nubloškia. Šis epizodas tapo universalia metafora kovai su įsivaizduojamais priešais. Kitas pavyzdys yra „Mambrino šalmas“, kurį Don Kichotas palaiko stebuklingu daiktu, nors realybėje tai – tik paprastas skardininkas, naudojamas barzdai skusti. Tokios situacijos nuolat kartojasi, rodydamos, kaip subjektyvus tikėjimas pakeičia objektyvią materiją, priversdamas skaitytoją juoktis, bet kartu ir susimąstyti apie tai, kaip mes patys „konstruojame“ savo pasaulius.
 
Anuomet, XVII amžiaus Ispanijoje, romanas buvo suprastas pirmiausia kaip arši satyra, nukreipta prieš tuo metu populiarius, bet jau atgyvenusius riterių romanus, kurie, kaip manė amžininkai, temdė žmonių protus. Servantesas savo tekstu griovė šią literatūros formą, išjuokdamas jos pompastiką ir nerealumą. Tačiau bėgant amžiams romano reikšmė transformavosi: XIX amžiaus romantikai, ypač vokiečių filosofai, tokius kaip Friedrichas Schellingas, pradėjo Don Kichotą matyti ne kaip kvailį, o kaip didvyrį, kuris drąsiai meta iššūkį ribotam pasauliui. Šiandien romanas suvokiamas kaip egzistencinis pasakojimas apie žmogaus orumą, apie teisę klysti ir apie tai, kad žmogus savo vidine jėga gali pakeisti aplinką, net jei aplinka jį laiko bepročiu.
 
Literatūrologai, tokie kaip Miguelis de Unamuno, „Don Kichotą“ interpretavo kaip „ispanų Bibliją“, kurioje Don Kichoto „beprotybė“ tampa aukštesne tiesa, o pats riteris – Kristaus figūros atitikmeniu, kenčiančiu dėl savo idealų. Tuo tarpu garsusis rusų rašytojas ir mąstytojas Fiodoras Dostojevskis teigė, kad Don Kichotas yra „didžiausias ir kilniausias žmogus pasaulyje“, pabrėždamas jo besąlygišką atsidavimą gėriui. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Haroldas Bloomas, pabrėžia, kad Servantesas pirmajame romane sukūrė „asmenybės“ koncepciją – jo veikėjai keičiasi laike, jie turi vidinį gyvenimą, atmintį ir sąmonę, kas iki tol literatūroje buvo reta.
 
Interpretavimo galimybės yra beveik begalinės: nuo politinės satyros (kurioje Kichotas bando atkurti senąją, žlungančią Ispanijos didybę) iki grynosios metafizikos, kurioje nagrinėjama ribinė riba tarp sapno ir tikrovės. Romano struktūra, kurioje autorius dažnai įterpia save kaip „redaktorių“, radusį rankraštį, sukuria modernią metafiktcijos techniką – skaitytojas nuolat priverčiamas abejoti pasakotojo patikimumu. Tai kūrinys, kuriame literatūra reflektuoja pati save, todėl kiekviena skaitytojų karta šiame tekste randa vis naujus sluoksnius, atitinkančius jų laikmečio dvasines krizes ar filosofinius klausimus.
 
Vis dėlto, svarbiausia romano žinutė išlieka humanistinė: nepaisant visų pralaimėjimų, Don Kichotas niekada neatsisako savo orumo ir tikėjimo. Jis pralaimi fizines kovas, jo „šalmas“ yra įlenktas, o „arklys“ pavargęs, tačiau jis niekada nepralaimi savo dvasios. Servantesas mums parodo, kad pasaulis gali būti žiaurus ir neracionalus, tačiau žmogaus gebėjimas kurti prasmingus idealus yra tai, kas mus pakelia virš kasdienybės purvo. Būtent dėl šio universalumo „Don Kichotas“ išlieka ne tik Ispanijos, bet ir visos žmonijos kultūros pamatu, primenančiu, kad kartais pats gražiausias kelias – tai tas, kurį mes patys sugalvojame.
 
Maištinga Siela

Vilniaus Sapiegų rūmai – kuo jie ypatingi? LDK istorija, rūmų renovacija, barokinis Sapiegų parkas

 Nuotr. Maištinga Siela

Sveiki, skaitytojai,

 

Man didelį įspūdį padarė apsilankymas Vilniaus atnaujintuose Sapiegų rūmuose, kur šiuo metu vyksta šiuolaikinio meno paroda „Atbuli griaučiai“. Atnaujintas ir sutvarkytas parkas, pagrindiniai Sapiegų rūmai, kurie mena ilgą Vilniaus miesto ir įtakingos giminės istoriją, bet viską nuo pat pradžių...

 

Senoji Sapiegų rūmų istorija

 

Vilniaus Sapiegų rūmai, šiandien žinomi kaip vienas ryškiausių baroko architektūros pavyzdžių Lietuvoje, pradėjo kilti XVII amžiaus pabaigoje, tuometiniame Antakalnyje. Šis architektūrinis ansamblis, apimantis rūmus, Trinitorių bažnyčią ir vienuolyną, buvo funduotas ir pastatytas didiko Kazimiero Jono Sapiegos, tuometinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados, kuris buvo vienas galingiausių ir turtingiausių to meto šalies didikų. Rūmų statybos prasidėjo maždaug 1689 metais ir truko iki pat 1697 metų, o prie jų kūrimo prisidėjo žymus italų kilmės architektas Giovanni Battista Frediani. Rūmai buvo sumanyti kaip puošni rezidencija, atspindinti Sapiegų giminės galią, prabangą ir politinę įtaką.

Kazimieras Jonas Sapiega (gimė apie 1638 m., mirė 1720 m. sausio 18 d.) buvo viena įtakingiausių ir kontroversiškiausių asmenybių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje. Būdamas Lietuvos didžiuoju etmonu (nuo 1682 m.) ir Vilniaus vaivada, jis sukaupė milžinišką politinę ir karinę galią, praktiškai tapdamas svarbiausiu LDK veikėju po paties valdovo. Jis garsėjo savo ambicingumu, ryžtu ir bandymais sustiprinti Sapiegų giminės įtaką šalyje, neretai nepaisydamas įstatymų ar kitų didikų interesų. Jo pastangos sukurti beveik visišką Sapiegų dominavimą galiausiai sukėlė LDK vidaus karą (žinomą kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas), kurio kulminacija tapo Valkininkų mūšis 1700 m., smarkiai pakirtęs Sapiegų giminės galią. Nepaisant to, Kazimieras Jonas Sapiega prisidėjo prie LDK kultūrinio paveldo, funduodamas ir statydamas puošnius Sapiegų rūmus Antakalnyje ir Trinitorių bažnyčią, kurie tapo išskirtiniais baroko architektūros pavyzdžiais Vilniuje.

 

Kazimiero Jono Sapiegos valdymo laikotarpiu rūmai klestėjo ir tapo svarbiu politinio bei kultūrinio gyvenimo centru. Čia rinkdavosi LDK didikai, vykdavo svarbūs derybos, priėmimai ir iškilmingos puotos, atspindinčios baroko epochos pompastiką. Rūmų interjeras, nors ir nedaug išlikęs iki šių dienų, buvo dekoruotas prabangiai – freskomis, lipdiniais, tapybos darbais ir meniškomis krosnimis, siekiant sukurti didingumo ir turto įspūdį. Sapiegos didžiavosi savo rūmais, kurie buvo vieni iš pirmųjų grynojo baroko pavyzdžių Vilniuje, išsiskiriantys simetrija, gausiu dekoru ir didingumu.

 

Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties rūmai liko Sapiegų giminės nuosavybe ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje, po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais, kuomet Lietuva atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, rūmų likimas pasikeitė. Rusijos valdžia ėmė konfiskuoti daugelio didikų, ypač tų, kurie buvo susiję su pasipriešinimu, turtą. Sapiegų rūmai taip pat pateko į šią kategoriją ir 1809 metais buvo atimti iš giminės.

 

Konfiskuoti rūmai patyrė didelius pertvarkymus, prarado savo pirminę paskirtį ir barokinį grožį. Rusijos valdžia juos pavertė karine ligonine, o tai lėmė interjero sunaikinimą ir pritaikymą naujoms funkcijoms. Interjero puošybos elementai buvo sunaikinti arba uždengti, erdvės perdalintos pagal ligoninės poreikius. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje rūmai ir toliau tarnavo kaip karinė ligoninė, o jų autentiškas barokinis veidas buvo paslėptas po vėlesnių epochų pertvarkymais. Pasakojama, kad ligoninės laikotarpiu po rūmų kiemu buvo kasami tuneliai, jungiantys ligoninės pastatus, o tai dar labiau pakeitė ir pavertė šią buvusią didingą rezidenciją utilitariu statiniu. Būtent tokia būklė išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo, kai rūmai tebetarnavo kaip medicinos įstaiga, o jų barokinė šlovė buvo beveik pamiršta.

 Vilniaus Antakalnio rajone stovi įspūdinga Vilniaus Išganytojo bažnyčia, geriau žinoma kaip Trinitorių bažnyčia, kuri yra neatsiejama didingo Sapiegų rūmų ansamblio dalis. Pastatyta 1694–1717 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos lėšomis, ši baroko perlas buvo skirta Trinitorių ordinui, kurio misija buvo krikščionių belaisvių išpirkimas. Nors bažnyčia buvo suprojektuota ir išpuošta italų architekto P. Perčio, patirdama ne vieną pakeitimą ir niokojimą per savo ilgą istoriją – paverčiama cerkve po 1863 m. sukilimo, tarnaujanti kaip ligoninės dalis tarpukariu ir net kaip karinės intendatūros sandėlis sovietmečiu – ji vis tiek išliko svarbiu religiniu ir architektūriniu Vilniaus akcentu. Šiandien, po atnaujinimo darbų, bažnyčia ir vienuolynas priklauso Šventojo Jono kongregacijai ir yra žinomi kaip Šventojo Jono Teologo ansamblis, tęsiantis savo dvasinę ir kultūrinę misiją.

 

Sapiegų rūmai po Antrojo pasaulinio karo ir vėliau

 

Po Antrojo pasaulinio karo, nusiaubusio Vilnių, Sapiegų rūmai, kurie jau seniai buvo praradę savo pirminę prabangą ir tarnavo kaip ligoninė, atsidūrė naujos valdžios – sovietinės okupacijos – rankose. Nors pastatas išgyveno karo negandas, jo, kaip karinės ligoninės, paskirtis išliko, ir jis toliau buvo naudojamas medicinos reikmėms. Šiuo laikotarpiu rūmai buvo dar labiau nutolę nuo savo barokinės praeities: nebuvo skiriamas dėmesys jų kultūrinei vertei ar autentiškumo išsaugojimui, interjeras buvo pritaikytas ligoninės poreikiams, o originalūs elementai, jei dar buvo likę, tebebuvo paslėpti arba sunaikinti. Pastato priežiūra buvo minimali, ir jis pamažu nyko, kol virto tipišku sovietmečio medicinos įstaigos pastatu.

 

Situacija ėmė keistis tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais. Atsirado vis didesnis susidomėjimas šalies kultūros paveldu, įskaitant ir apleistus, bet istoriškai vertingus pastatus. Buvusios karinės ligoninės patalpose veikė nedidelis medicinos centras, tačiau buvo akivaizdu, kad Sapiegų rūmai verti geresnio likimo. Prasidėjo diskusijos apie rūmų ateitį ir galimybes atkurti jų istorinę vertę. Šis procesas buvo sudėtingas ir lėtas, nes reikalavo didelių finansinių investicijų ir kruopščių tyrimų.

 

Lūžio taškas įvyko 2005 metais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Valstybės turizmo departamentui ir Kultūros ministerijai. Tai atvėrė kelius platesnei pastato atstatymo vizijai. Nors pirminės idėjos buvo susijusios su rūmų pritaikymu turizmo reikmėms, ilgainiui vis didesnį pranašumą įgijo idėja atkurti rūmų pirminę paskirtį ir barokinę išvaizdą. Buvo atliekami nuodugnūs archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, kurie atskleidė daug naujų detalių apie originalų rūmų išplanavimą, interjero puošybą ir freskų likučius.

 

Svarbiausias atstatymo etapas prasidėjo 2010-aisiais, kai Sapiegų rūmai buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui (dabar – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus). Tai buvo esminis žingsnis, atvėręs galimybes gauti ES struktūrinių fondų finansavimą. Intensyvūs restauravimo darbai tęsėsi daugelį metų, siekiant atkurti autentišką XVII amžiaus pabaigos barokinį stilių. Buvo atkurtos rūmų fasadų detalės, interjero erdvės, išsaugoti ir konservuoti išlikę freskų fragmentai. Šiandien, po dešimtmečius trukusių pastangų, Sapiegų rūmai yra sėkmingai restauruoti ir atvėrė duris visuomenei kaip Vilniaus dailės akademijos Sapiegų rūmų padalinys ir Nacionalinio dailės muziejaus ekspozicinės erdvės. Jie tapo svarbiu kultūros ir meno centru, kur vyksta parodos, renginiai ir edukacinės programos, leidžiančios atnaujinti ryšį su jų didinga barokine praeitimi.

 

Sapiegų rūmų-parko vartai Antakalnyje yra neatsiejama ir itin svarbi viso barokinio ansamblio dalis, atspindinti ne tik estetinę, bet ir simbolinę to meto didikų rezidencijų reikšmę. Šie vartai, statyti XVII amžiaus pabaigoje, kartu su pačiais rūmais ir Trinitorių bažnyčia, sudarė įspūdingą, vientisą kompoziciją. Jų ypatingumas slypi ne tik monumentalume ir barokiniame puošnume, bet ir giliai apgalvotoje simbolikoje, kuri buvo skirta pabrėžti rūmų šeimininkų – galingųjų Sapiegų – galią, kilmę ir prestižą. Ant vartų yra gausu herbinių detalių ir simbolinių figūrų, o svarbiausia, kad juos puošė Sapiegų giminės herbas „Lapinas“ (Lís), liudijantis apie jų kilmingumą ir statusą. Vartai buvo suprojektuoti taip, kad sudarytų didingą įėjimą į rezidencijos teritoriją, nustatydami toną visam ansambliui ir iš karto bylojo apie rūmų savininkų padėtį visuomenėje.

 

Sapiegų barokinio parko istorija

 

Šalia didingų Sapiegų rūmų, Antakalnyje, plyti ir išskirtinis Sapiegų parkas, kuris yra neatsiejama viso barokinio ansamblio dalis ir vienas pirmųjų bei rečiausių autentiškų barokinių parkų pavyzdžių Lietuvoje. Šis parkas, kaip ir patys rūmai, buvo kuriamas XVII amžiaus pabaigoje (maždaug 1690–1700 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos iniciatyva. Jis buvo suprojektuotas atsižvelgiant į tuo metu Europoje vyravusias prancūziškojo barokinio parko madas, kurioms būdingas griežtas geometrinis išplanavimas, simetrija, alėjos, parteriai, tvenkiniai ir skulptūros. Tai buvo ne tik žalioji erdvė, bet ir sudėtingas meno kūrinys, skirtas atspindėti rūmų savininkų galią ir prabangą.

 

Pirminis parkas, siekęs tuometines Neries pakrantes, pasižymėjo išdėstytomis terasomis, kurios leidosi žemyn, formavo stačiakampes lysves, apsodintas karpomais medžiais ir krūmais, dekoratyvinėmis gėlėmis. Alėjos buvo skirtos iškilmingiems pasivaikščiojimams ir vaizdingiems perspektyvoms. Parke būta ir vandens telkinių – tvenkinių, kanalų, fontanų, kurie papildė bendrą harmonijos ir didybės įspūdį. Manoma, kad parko planavime taip pat dalyvavo italų architektas Giovanni Battista Frediani, kuris projektavo ir pačius rūmus, siekdamas sukurti vientisą architektūros ir gamtos derinį. Parko paskirtis neapsiribojo tik estetika; jame vykdavo medžioklės, pasivažinėjimai karietomis, o vasaros metu – didelės šventės ir fejerverkai.

 

XVIII amžiaus pabaigoje, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir Vilniaus atsidūrus Rusijos imperijos sudėtyje, Sapiegų parko likimas pakito. Kaip ir rūmai, parkas buvo konfiskuotas iš Sapiegų giminės ir prarado savo didiko rezidencijos priklausomybę. Naujieji valdytojai, ypač kai rūmai buvo paversti karine ligonine, nebeskyrė dėmesio parko barokiniam grožiui ir sudėtingam išplanavimui. Parkas pamažu nyko, jo geometrinės formos užaugo, medžiai buvo retinamai kirsti arba paliekami augti laisvai, o tvenkiniai ir kanalai užžėlė. Barokinės kompozicijos principai buvo pamiršti, ir parkas virto daugiau natūralistiniu, laisvo išplanavimo kraštovaizdžiu, nors kai kurios senųjų alėjų ar takų linijos vis dar galėjo būti atsekamos.

 

Per XIX ir XX amžių pradžią, kol Sapiegų rūmai tarnavo kaip ligoninė, parkas taip pat buvo naudojamas ligoninės reikmėms – kaip pasivaikščiojimo vieta pacientams ar ūkinė teritorija. Jo autentiškumas ir barokinis paveldas buvo užmiršti, apaugę krūmais ir medžiais. Tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus rūpintis kultūros paveldu, buvo prisiminta ir Sapiegų parko istorinė vertė. Šiandien parkas yra restauruojamas siekiant atkurti bent dalį jo buvusios barokinės didybės ir pritaikyti jį visuomenės reikmėms, atspindint tiek istorinę, tiek rekreacinę jo vertę Vilniaus miestui. Nudžiugau asmeniškai išvydęs išties gerai sutvarkytą parką su kavinukėmis ir knygų nameliais, sutvarkytais parko suoliukais ir apšvietimu.

Šis plytų mūro vandens bokštas su medine „kepure“ (stogu) buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, kai Sapiegų rūmai jau seniai buvo paversti karine ligonine. Ligoninei reikėjo nuolatinio vandens tiekimo, ir šis bokštas buvo pastatytas būtent tam tikslui – kaupimui ir vandens slėgio palaikymui ligoninės reikmėms. Jo išvaizda ir statybos metodika visiškai atitinka to laikotarpio inžinerinius ir utilitarinius statinius, todėl jis akivaizdžiai skiriasi nuo aplinkinių barokinių ansamblio pastatų. Nors jis ir yra komplekso teritorijoje, jis neturi nieko bendra su barokine Sapiegų giminės rezidencija ar trinitorių vienuolynu. Tai yra vėlesnio, pramoninio laikotarpio, palikimas.

 

Istorija iš Sapiegų rūmų baroko laikų: Kazimiero Jono Sapiegos kerštas

Nors detalių, kasdienių istorijų iš Kazimiero Jono Sapiegos laikų, kai rūmai klestėjo, išlikę nedaug, viena žinoma istorija puikiai atspindi to meto didikų galią, įtaką ir kartais – negailestingą kerštą. Ši istorija siejama su paties rūmų fundatoriaus, Kazimiero Jono Sapiegos, konfliktu su jo oponentais ir liudija apie jo nepalaužiamą charakterį.

 

Pasakojama, kad XVII a. pabaigoje, Abiejų Tautų Respublikoje siaučiant didikų tarpusavio kovoms ir politinėms intrigoms, Kazimieras Jonas Sapiega buvo įsitraukęs į gilų konfliktą su kita įtakinga didikų gimine – Oginskiais – ir su dalimi LDK bajorų, kurie priešinosi jo didelei galiai. Šis konfliktas, žinomas kaip „Sapiegų ir anti-Sapiegų konfederacijos“ karas, pasiekė apogėjų ir virto ginkluotu susirėmimu.

 

Vienas iš šio konflikto epizodų, neva nutikęs pačiuose Sapiegų rūmuose ar susijęs su jais, pasakoja apie tai, kaip etmonas Sapiega, jausdamas didelę nuoskaudą dėl jam mestų kaltinimų ar išdavystės, siekė parodyti savo pranašumą ir nubausti priešininkus. Nors konkrečios detalės dėl įvykio vietos ir laiko yra apaugusios legendomis, istorikai mini, kad Sapiega buvo linkęs į griežtas priemones. Yra pasakojimų, kad už įžeidimą ar išdavystę galėjo būti skiriamas viešas pažeminimas ar net fizinės bausmės, siekiant įbauginti ir sutvirtinti jo pozicijas. Tiesa, dėl rūmų prabangos ir aukšto etmono statuso, viešos egzekucijos ar žiaurūs susidorojimai pačiuose rūmuose būtų buvę neįprasti. Greičiau tai galėjo būti susiję su galingų priešininkų sulaikymu ar sarginės patalpose vykdytomis apklausomis, demonstruojant Sapiegos valdžios griežtumą.

 

Šis konfliktas galiausiai kulminavo 1700 metais Valkininkų mūšiu, kuriame Sapiegos pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Šis įvykis smarkiai pakirto Sapiegų giminės galią ir buvo lemtingas ne tik jiems, bet ir pačiai LDK. Nors konkreti istorija apie įvykį rūmuose gali būti perdėta ar apipinta mitais, ji iliustruoja baroko epochos didikų brutalumą ir negailestingumą siekiant politinės galios, kuri vyravo ir pačiuose rūmuose, juos supusiame sode ir miesto gatvėse. Rūmai buvo ne tik prabangūs namai, bet ir politinės kovos bei įtakos centras, atspindintis neramius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

 

Trumpai apie Valkininkų mūšį

Józefo Brandto paveikslas, susijęs su Valkininkų mūšiu, dažnai minimas kaip „Pospolite ruszenie u brodu“ (liet. „Bajorų šauktinių kariuomenė prie brastos“ arba „Pospolitasis pašaukimas prie brastos“), nutapytas 1880 metais. Nors paveikslas tiesiogiai nevaizduoja paties Valkininkų mūšio momento, jis yra susijęs su šiuo istoriniu įvykiu, nes vaizduoja pospolitojo pašaukimo (bajorų šauktinių kariuomenės) rinkimą, kuris buvo esminė jėga LDK vidaus kare, įskaitant ir Valkininkų mūšį. Paveiksle „Pospolite ruszenie u brodu“ Józefas Brandtas, garsus batalinių scenų tapytojas, įamžino dinamišką ir dramatišką sceną.

Valkininkų mūšis, įvykęs 1700 m. lapkričio 18 d. netoli Valkininkų miestelio, buvo vienas reikšmingiausių ir kruviniausių epizodų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vidaus kare (1697–1702). Šis mūšis žymėjo ilgalaikių ir įtemptų nesutarimų tarp įtakingos Sapiegų giminės ir didžiosios dalies LDK bajorijos kulminaciją. Bajorija, suformavusi vadinamąją Valkininkų konfederaciją, siekė apriboti Sapiegų, ypač didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos, galybę ir savivalę, kuri buvo tapusi sunkia našta ir kėlė pasipiktinimą dėl kariuomenės piktnaudžiavimų. Situaciją dar labiau komplikavo ir naujojo Lenkijos ir Lietuvos Valstybės (ATR) valdovo Augusto II opozicija Sapiegoms, nes jie palaikė Prancūzijos kandidatą į sostą.

Taigi tiek šįkart LDK istorijos ir apie Sapiegų garsiąją giminę, kuri paliko ištisą barokinį Vilnių, tokį, kokį šiandien galime matyti Antakalnyje ir kituose rajonuose.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Motiejus Kazimieras Sarbievijus apie tai, kad urna visų dalykų matas

 

Sveiki,

„Urna – visų dalykų matas.“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus iš savo poezijos „Lemties žaidimai“. 2025-ieji yra paskelbti Sarbievijaus metai.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, gimęs 1595 metais netoli Daugpilio, tuometinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, tapo iškiliausia Baroko epochos lotynų kalbos poezijos figūra ne tik LDK, bet ir visoje Europoje. Būdamas jėzuitų dvasininku ir Vilniaus universiteto profesoriumi, Sarbievijus išsiskyrė nepaprastais gabumais, kurie leido jam gilintis į filosofijos, teologijos ir retorikos mokslus. Jo kūryba, apimanti elegantiškas odes, sąmojingas epigramas ir giliai religinius apmąstymus, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Neatsitiktinai pats popiežius Urbonas VIII, sužavėtas Sarbievijaus talento, karūnavo jį poetiniu laurų vainiku ir suteikė jam „šiuolaikinio Horacijaus“ titulą. Sarbievijus, savo kūryboje derindamas antikos filosofiją ir krikščioniškąjį tikėjimą, nuolat gvildeno esmines žmogaus būties, laiko, moralės ir likimo problemas, palikdamas ryškų pėdsaką Europos literatūros istorijoje.

„Likimo žaidimai“ ir „Urna – visų dalykų matas“

Vienas iš pagrindinių Sarbievijaus poezijos rinkinių, geriausiai atskleidžiančių jo filosofinį požiūrį į gyvenimą, yra „Likimo žaidimai“ (lot. „Ludi Fortunae“). Šiame rinkinyje poetas giliai tyrinėjo žmogaus likimo, atsitiktinumo ir fatališkumo temas, bandydamas suprasti, kiek daug mūsų gyvenime lemia ne mūsų valia, o nenuspėjamos jėgos. Būtent čia randame vieną įsimintiniausių ir giliausių jo citatų: „Urna – visų dalykų matas“ (lot. „Urna rerum modus omnis“). Ši glausta frazė talpina savyje gilią Baroko epochai būdingą mintį apie laikinumą ir mirties neišvengiamumą, tačiau jos prasmė yra daug platesnė.

Šią citatą galima interpretuoti keliais lygiais. Pirmiausia, urna čia suvokiama kaip mirties ir baigtinumo simbolis. Ji primena apie neišvengiamą žmogaus mirtingumą, apie tai, kad kiekvieno gyvenimas baigiasi pelenais urnoje. Šiuo požiūriu, mirtis yra universalus ir nekintamas „matas“, kuris vienodai paliečia visus, nepriklausomai nuo socialinės padėties, turtų ar pasiekimų. Prieš mirtį visi lygūs, ir tai yra didžioji gyvenimo tiesa, kurią Baroko menininkai dažnai akcentuodavo, pabrėždami žemiškosios šlovės tuštumą. Antra, „urna“ gali reikšti ir indą, iš kurio traukiami burtai, lemiantys žmogaus likimą. Tai atspindi antikinę ir stoikų filosofiją, kurioje likimas buvo suvokiamas kaip galinga, nenuspėjama jėga. Šiuo atveju, „urna“ tampa atsitiktinumo ir neprognozuojamo likimo simboliu. Mūsų gyvenimas ir sėkmė dažnai priklauso nuo aplinkybių, kurios yra mums nepavaldžios, ir tai verčia susimąstyti apie žmogaus valios ribas ir likimo galią. Trečia, Sarbievijus, puikiai išmanęs antikos filosofiją, ypač stoicizmą, šia citata perduoda ir stoikų mokymų idėjas. Stoikai teigė, kad žmogus neturi bijoti to, ko negali pakeisti, o mirtis yra neišvengiama prigimties dalis. Tad „Urna – visų dalykų matas“ gali būti suvokiama kaip kvietimas priimti gyvenimo laikinumą ir neišvengiamą pabaigą su ramia siela. Tai nėra pesimistinis požiūris, o veikiau raginimas įsisąmoninti laiko tėkmę, vertinti kiekvieną akimirką ir rasti tikrąją ramybę ne išoriniuose dalykuose, o vidinėje dvasios stiprybėje, priimant tai, kas duota. Ši citata, kaip ir visa Sarbievijaus kūryba, kviečia mus giliau apmąstyti žmogaus būties trapumą ir prasmę, primindama, kad tam tikri dalykai, tokie kaip mirtis ir likimo atsitiktinumai, yra universalus matas, kuriam paklūsta visi.

Maištinga Siela

2025-ieji – Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir Baroko literatūros metai

 

Sveiki,

 

2025-ieji metai Lietuvoje paskelbti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595-1640) ir Baroko literatūros metais, nes šiemet minimos M. K. Sarbievijaus poezijos rinktinės „Trys lyrikos knygos“ 400-osios metinės. Ši sukaktis yra ypatingai svarbi, nes M. K. Sarbievijus buvo vienas žymiausių baroko epochos lotyniškai rašiusių poetų, o jo kūryba turėjo didelę įtaką Europos literatūrai. Be to, šie metai skirti ir baroko literatūros reikšmės Lietuvoje įvertinimui, siekiant atkreipti dėmesį į šį svarbų Lietuvos literatūros laikotarpį ir jo kūrėjus, puoselėti Lietuvos kultūros paveldą bei stiprinti kultūrinį identitetą. Tai puiki proga prisiminti ir įvertinti šį svarbų Lietuvos literatūros laikotarpį bei jo kūrėjus.

 

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, XVII amžiaus poetas, išleido keletą reikšmingų kūrinių, kurie turėjo didelę įtaką ne tik to meto, bet ir vėlesnei Europos literatūrai. Jo garsiausias veikalas – „Trys lyrikos knygos“ (1625 m.), lotynų kalba parašytas poezijos rinkinys, kuris išgarsėjo visoje Europoje ir pelnė jam „sarmatų Horacijaus“ vardą. Šiame rinkinyje Sarbievijus demonstravo aukštą poetinį meistriškumą, derindamas antikinės poezijos tradicijas su krikščioniškomis vertybėmis. Be to, jo kūryba yra išleista rinkinyje: „Lemties žaidimai: poezijos rinktinė“.

 

Sarbievijaus ryšys su Vilniaus universitetu yra labai glaudus ir reikšmingas. Jis ne tik studijavo Vilniaus akademijoje, bet ir vėliau joje dėstė, prisidėdamas prie universiteto intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo. Jo veikla universitete turėjo didelę įtaką studentų ugdymui ir humanitarinių mokslų plėtrai. Sarbievijus, būdamas talentingu poetu ir eruditu, paliko gilų pėdsaką Vilniaus universiteto istorijoje, o jo kūryba ir toliau yra svarbi Lietuvos ir Europos kultūros paveldo dalis. 2025 metais, minint Sarbievijaus poezijos rinktinės „Trys lyrikos knygos“ 400-ąsias metines, Vilniaus universitetas aktyviai dalyvauja renginiuose, skirtuose šiam iškiliam asmeniui ir baroko literatūrai.

 

Maištinga Siela

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, jo portretas ir knygos „Trys lyrikos knygos“ (1625) titulinis viršelis

Namų interjero stilius pagal epochas ir stilius: barokas, art nouveau, art deco, renesansas, modernizmas, postmodernizmas, rokoko ir kt.

 

Maištinga Siela