Sveiki,
skaitytojai!
Atsirado
nauja Holiduvo mada po daugel metų sukviesti kokio nors kultinio filmo aktorius
ir kurti istorijos tęsinį. Nežinia, ar dėl pinigų, ar dėl to, kad norima
patenkinti žiūrovų lūkesčius. Asmeniškai gana įtariai žiūriu į tokius kino gaivinimo
projektus, nes tęsiniai dažnai linkę žiūrovus nuvilti, jie tampa pretenzingi
pirmtakų projektų šešėliais, bandančiais atkartoti ne tik sėkmę, bet ir
pasakojimo braižą. Pavasario pabaigoje nemačiau didesnės kino reklaminės
kampanijos, nei režisieriaus David Frankel sukurto tęsinio „Ir velnias dėvi
Prada 2“ (angl. The Devil Wears Prada 2) (2026). Pirmoji
ekranizacija buvo pastatyta 2006 metais pagal 2003 metais pasirodžiusią Lauren
Weisberger itin populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu. Rašytoja iš viso yra
išleidusi 3 šios serijos knygas: Revenge Wears Prada: The Devil Returns
(2013) ir When Life Gives You Lululemons (2018). Paskutinioji knyga yra
būtent apie Emili, buvusią Mirandos asistentę. Įdomu tai, kad „Ir velnias dėvi
Prada 2“ tik iš dalies remiasi rašytojos sukurtais personažais, antroji dalis
nėra tikra ekranizacija, filmui scenarijus buvo parašytas originalus.
Man
sudėtinga įvardyti, kodėl pirmoji dalis „Ir velnias dėvi Prada“ buvo tokia
kultinė. Nors gal ir nesudėtinga. Po pandemijos šio filmo ištraukos tapo memų ir
patiktukų įvairiose platformose fenomenu, o YouTube kanalų tinklalaidininkai
ėmė kurti ištisas laidas, kaip jie stebi su draugais šį filmą ir komentuoja
įvairias ištraukas. Kitaip sakant, paskutinis penkmetis jau tarsi kino
kompanijoms pamėtėjo sumanymą sukurti tęsinį, juolab kad yra knygos tęsinių. Apie
tai buvo kalbama daug, patys aktoriai nuolat komentuodavo prieš kelis
dešimtmečius atliktą darbą, tad... Kodėl gi ne?
Manau,
antroji dalis yra pavykusi, kad ir kaip kritiškai bevertinčiau tęsinius.
Franklinas iš esmės išlaikė pirmtako pasakojimo ritmą ir struktūrą, jam pavyko
sugrąžinti ištisą žvaigždyną: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Stanley
Tucci... Prisikviesti fragmentiškai pasirodyti Lady Gaga ir net Donatella Versace
bei kitus žymius atlikėjus, žinomus visuomenininkus, kūrėjus. Iš esmės
scenarijus parašytas laikantis principo, kad negalima ką nors pernelyg
eksperimentuoti, bet ir negali būti blogesnis už pirmtaką. Manau, kad filmai
absoliučiai lygiaverčiai, nors daugelis galbūt pasakytų, kad neįmanoma pranokti
pirmosios dalies.
Kas
nustebino šiame filme? Puikūs kostiumai, ypač Mirandos (aktorė M. Streep). Manau,
kad filmas būtent fokusuojasi ne į Anne Hathaway kuriamą Andės personažą, nes
jis iš esmės po 20 metų beveik toks pat ir neevoliucionuoja. Keičiasi pati
Miranda dėl mados kampanijos pokyčių. Manau, kad filmas stengėsi parodyti ir
atskleisti Mirandos pažeidžiamumą ir žmogiškąją pusę. Vienoje scenoje ji savo
redaktorei ištaria žodžius, kokių niekada nebūtų ištarusi prieš 20 metų: „...
mane tarsi kažkas pažadino.“ Ir išties, kartais netgi gaila darosi žiūrėti,
kaip įtakingą galią turinti kampanijos vadovė turi prislopinti savo sudėtingą
charakterį, tapti lankstesne ir prisitaikyti, kad nebegali nei užsiimti
mobingu, nei sakyti tai ką galvoja. Iš esmės šioji dalis, matyt, atliepia
jautrius žmogiškuosius pokyčius, o labiausiai į tai, kad reikia formuoti savo
politkorektiškumą ne tik viešojoje erdvėje, bet ir darbovietėje, nes bet kada
gali būti įrašomas, įskundžiamas ir apkaltintas už išnaudojimą. Tai kompanijų
diktatūros pabaigos tendencijos, į kurias tenka tikriesiems rykliams itin
jautriai reaguoti.
Visi
kiti romantiniai niuansėliai, kaip antai Andės nauji santykiai su brokeliu ir
architektu nelabai domino, jie tiesiog užpildo reikiamą romantinę filmo turinį,
bet visi juk žinome, kad filmą žiūrime dėl išraiškingų aktorių kolektyvų, kurie
sukuria mums tam tikrą aukštosios mados žmogiškąjį fasadą karikatūrinėmis
priemonėmis. Ir kaip dėl šito nemėgti „Ir velnias dėvi Prada 2“?
Mano
įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 6.5
