Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eliziejus" / "Elysium"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino pavasario“. Dešimtasis filmas.

 

Kaip aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium) (2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje, vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus, trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.

Kaip tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja (tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...

Tiesą sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis, viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias, kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai – tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje, neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia, veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs vakarą.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nesava" / "Unsane"

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai režisierių Steven Soderbergh žino kaip „Oušeno vienuoliktuko“, o dabar ir „Aštuntuko“ režisierių. Tas, kas domisi kinu, šį režisierių tikriausiai pažįsta ir iš kitų jo puikių darbų, kaip antai „Narkotikų kelias“ ir t. t. Vienas naujausių jo siaubo trilerių yra „Nesava“ (angl. Unsane) (2018), kuris pasakoja apie į beprotnamį patekusią jauną merginą, kuri įsivaizduoja (žino?), kad ją persekioja kadaise terorizavęs vyrukas.

Tiesą sakant, pirmas dalykas, kas krenta iškart – tai režisūra, kurio braižas primena šiek tiek pigius siaubo filmus, kada paklaikę personažai, persekiojami vaiduoklių, paskui save tamposi vaizdo kameras. Tokia realistiškai judinanti grafika, bet nepasakyčiau, kad tas perdėtas natūralumas ką nors šiam filmui davė, netgi priešingai – atrodė viskas dirbtinai netikra, nes asociacijos su pigiais filmais ir triukais taip ir neapleido didžiąją filmo dalį.

Žiūrėdamas apie absurdiškus šios merginos vargus, galvojau, ar čia toji sukrečianti istorija apie sistemos supančiotą bejėgį žmogų, kuris išnaudojamas kaip pieninė karvė? Ar čia labiau siaubo filmas apie maniaką? O gal du viename? Neapleido ir jausmas, kad filmas tiesiog išnaudojęs rezervą – viskas jau kine vienaip ar kitaip papasakota, todėl trūksta originalumo tiek vizijoje, tiek scenarijuje. Ar bereikia kruti dar vieną panašų filmą  S. Soderberghui? Štai dėl ko abejojau.

Žinoma, yra dėl ko išgyventi, jaudintis dėl merginos ir net piktintis ligoninės bukumu ir brutalumu, veikiant prieš žmogaus valią. Čia netgi absurdiškiau nei „Mergina su trūkumais“ ar „Skrydis virš gegutės lizdo“, kur žaidimo taisyklės buvo teisėtos, nes veikėjai iš tikrųjų turėjo sutrikimų, o čia žiūrovui yra dėl ko piktintis, bet tai tikrai nėra novatoriška, priešingai – visos kortos išmestos, finalas eilinio trilerio ir ŽIAURIAI nuspėjamas, nors filmo „viduriukas“ ir intrigavo savo sadistinėmis ir beviltiškomis situacijomis, kurias patyrė pagrindinė veikėja.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad filmas nors ir S. Soderbergho, tačiau jis absoliučiai vidutiniškas ir nieko čia mąslaus ar įmantraus, kaip teigė daugelis komentatorių, aš neįžvelgiau.

P. S. Pagrindinė aktorė - Claire Foy iš puikiai vertinamo serialo "Karūna".

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didžioji siena" / "The Great Wall"

Sveiki,

Vedamas didžiojo ekraninio kino ilgesio pažiūrėjo vieną naujausių fantastinių ir efektų prisodrintą kino juostą „Didžioji siena“ (angl. The Great Wall) (2017), kuri pasakoja apie Didžiosios kinų sienos statybos periodą. Tiesą sakant, tie, kurie tikisi faktų ir alinančių masinių scenų, kaip su visais kinų griaučiais buvo statuma ši siena, teks gerokai nusiminti, nes filmas absoliučiai nepretenduoja nei į faktus, nei į istorinę dokumentiką.

Mitas apie kalnuose kas 60 metų išlendančius padarus ir puldinėjančius vargšus kinus tikriausiai labiausiai tiks neišlepintam masinio kino žiūrovui, kuriam ne itin svarbus turinys, veikiau pramoginio tipažo veiksmas ir truputis efektų, kad leistų kūrėjai pasijausti kaip eiliniame žaidime. Tiesą sakant, daugiau filmas nelabai ką ir begali pasiūlyti, nes filmas absoliučiai nuspėjamas pagal tuos pačius žanro struktūros elementus, kad tiesiog apmaudu, jog dar vienas brangus kino projektas nuėjo tiesiog šuniui ant uodegos – kaltinti tikriausiai derėtų kino kampanijas, kurios specialiai prašo kurti tipažinius filmus masinio pramoginio kino žiūrovams, vaikydamiesi komercinės sėkmės ir pinigų.

Matt Damon nusifilmavo dar vienoje prastoje fantastinėje juostoje, kuri ne tik neįtikina, bet ir vietomis leidžia išties užsnūsti. Tik viena scena iš esmės šiek tiek gniaužė kvapą – tai M. Damon stovėjimas ant Didžiosios sienos, kai šiam tenka prieš merginą šokti su virve, tačiau šis bijo... Akimirka galima pajusti kalnų ir šios kinų sienos didybę, o visas turinys, padarai, mūšiai tiesiog priminė prasto scenarijaus prastą įgyvendinimą. Mano kuklia nuomone, kaskart vis daugėja prabangių kino reginių, kurių turinys tampa labai prastas, o tai verčia eiti prie išvados, kad geriau mažiau ir taupiau, negu šiaip sau ir prabangiai. Vienas prastesnių didingųjų filmų turinio atžvilgiu šiais metais. Kol kas, nes tikrai dar bus prastesnių.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: 'Marsietis" / "The Martian"

Sveiki, skaitytojai,

Vis grįžtu prie Ridley Scott filmų ir šįkart jo pats naujausias filmas – „Marsietis“ (angl. The Martian) (2015), kuris pasaulyje pelnė pripažinimą ir sėkmės tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų. Na, R. Scott šiaip sau lengvais filmais neužsiiminėja, jis kuria didingus kino projektus, todėl jis vienas iš tų banginių, kurie kuria apskritai rimtą ir didingą Holivudo kiną. Jo kosminiai hitai kaip „Svetimas“ ar „Prometėjas“ taip pat keliavo po kosmoso erdves ir leido pasinerti į fantastiškus pasaulius.

„Marsietis“, be jokios abejonės, dar vienas pavykęs R. Scott filmas apie kosmosą. Daug mokslinės fantastikos elementų, sudėtinga mokslinių faktų ir žinių gausa scenarijuje, bet nesijaučia, kad žiūrovas būtų perkrautas naujais terminais, nors toks pavojus tyko. Žmogų, paliktą Marse, manding, puikiai suvaidino Matt Damon. Analogiška šiuolaikinio Robinzono Kruzo istorija, tik šįkart ne viskas nuo nulio, o pasitelkiant mokslą ir Marse likusią įrangą, veikėjas pradeda kolonizuoti Marsą, sodindamas ant žmogaus išmato mišinio atrastas bulves ir pasitelkdamas visas žinias. Savaime suprantama, „paprastas“ žmogus būtų žuvęs „ant smūgio“, bet koks filmas be herojaus? 

Išties, „normalus“ žmogus mirtų iš išgąsčio arba nusižudytų, tačiau mūsų herojus, tiesiog tikras herojus ir jo istorija pernelyg nepaprasta. Jo gelbėjimo misija ir politika Žemėja išties audrina, tačiau, kad optimizmu trykšta vienišo žmogaus veidelis Marso platybėse, tai išties stebina. Iš kur tiek džiaugsmo, disko muzikos šioje išlikimo dramoje? Sužeista kontrastų kortomis, bet išvengta natūralumo. Aišku, filmas vis tiek daugiau ar mažiau įspūdingas – sudėtingas scenarijus, gelbėjimo operacija atvirame kosmose ir tiesiog daugybė gerų dalykų yra šiame filme, kurie tiesiog sakyte sako, jog daugelis iš mūsų priiminėdami tokius sprendimus pirmiausia penkis kartus nualptume. 

Daug gerų specialiųjų efektų, būrys žinomų aktorių, režisierius autoritetas, Marso sukurtas koloritas ir atmosfera – ir taip aišku, kad tai puikus fantastinis filmas, todėl įsitaisykite patogiai prieš žiūrėdami, nes atsiplėšti bus sunku.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sirijana" / "Syriana"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai kamputyje lūkuriavęs Stephen Gaghan filmas „Sirijana“ (angl. Syriana) (2005) pagaliau pasiekė mano akis. Laukti buvo verta, nors pirmiau tikriausiai derėjo pažiūrėti filmą „Narkotikų prekeiviai“. Mėgstu tokias politiškai ir morališkai įtemptas dėliones, kurios susideda iš daugybės pasakojimo linijų, susikertančių tiek siužetiškai, tiek moralės plėtotės sferoje, kaip antai „Dievo miestas“ ar „Babelis“. Iš esmės „Sirijana“ man priminė ispanų režisieriaus A. G. Innaritu „Babelį“ – siužetas padrikęs per daugelį kontinentų, aprėpiantis tiek arabų, tiek Europos, tiek amerikiečių ir kinų, indų kultūros žmones, tik filmo „Sirijana“ prasmės gan kitokios ir minties bei žinia kitokia.

Filmas ekranizuotas pagal Robert Bear knygą, parašytą pagal tikrus prisiminimus. Be jokios abejonės filmas „mane prarijo“, paskandino savo mažų ir unikalių istorijų labirinte. Istorijos viena su kita susikerta, aktoriai ir režisierius demonstruoja aukštą pilotažą, virpindami ir atverdami vartotojiškos visuomenės nešvarius politinius ir ekonominius pasaulinio masto žaidimus, brėžia punktyrą per manipuliuojančią islamo religiją ir apskritai pasakoja apie skirtingų kultūrų žmones, kurie turi tiek begalės skirtingų įsitikinimų, bet juos vienija tai, kad jie pasiduoda vienam ir tam pačiam manipuliacijos principui. Išties netgi skaudu žiūrėti, kai žmonės, sėdintys odiniuose krėsluose nulemia galybės žmonių likimus, siekdami sau naudos, o žmonės nešantys išminties ir atsinaujinimo idėjas, sutrypiami. 

Iš esmės „Sirijana“ vaizduoja geopolitinį pasaulį, nusidriekusį per visus kontinentus kaip vieną didelę šachmatų lentą, kur galioja tik tam tikros valdžios diktuojamos šachmatų figūros stumdymas. Tai negailestingas, atviras ir priešingai nei daugelis amerikietiškų tokių juostų, kritikuojantis pačią JAV politiką Artimuosiuose Rytuose.

Labai man patiko ši juosta ir net aiktelėjau, kai pamačiau aktorių George Clooney, tokį smarkiai sustorėjusį, barzduotą ir sukūrusį įsimintiną antro plano vaidmenį, už kurį jis pelnė savo pirmąjį „Oskarą“. Šiaip man jis visada kritiko į akis kaip geras aktorius, prisimenant jo darbus filmuose „Viskas ore“, „Gravitacija“ ar net tame pačiame „Paveldėtojai“. Jeigu matėte šias juostas, tai „Sirijanoje“, galiu garantuoti, aktorių vėlei pamatysite visiškai kitokiame amplua.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela