Filmas: "Zero teorema" / "Nulinė teorema"/ "The Zero Theorem"

Sveiki, kino gerbėjai,

Legendinio filmo „Brazilija“ režisierius Terry Gilliam pasižymi savitu futuristiniu kinu, kuris visame pasaulyje turi savo gerbėjų. Nesu itin didelis tokio chaotiškai crazy kino mėgėjas, tačiau tam tikros juostos iš tikro yra padariusios nemenką įspūdį, tačiau T. Gilliam kinas visgi tikriausiai bus „ne mano kinas“, tačiau nepaisant to, žinodamas, kad galiu laukti iš savęs atmetimo reakcijos, nusprendžiau pažiūrėti, kaip atrodo jo vienas naujesnių darbų „Zero teorema“ arba dar kitur verčiama „Nulinė teorema“ (angl. The Zero Theorem) (2013).

Filmas su pritrenkiančių aktorių kolektyvu, ką jau reiškia vien Tildos Swinton pasirodymas, kurios iš pradžių – prisiekiu! – neatpažinau jos bei kino genijaus Christoph Waltz sukurtas vaidmuo. Visgi aktorių vaidmenys karkasiniai, negyvi, tipažiniai, funkcionuojantys veikiau kaip futuristiniame teatre ir su aukštu pilotažu, aktorinės meistrystės prasme, nieko bendro neturi. Daugybė instaliacinių laidų, kažkokių absurdiškų skaičiavimų, teorijų apie visatos sutraukimą į vieną tašką ir kitų fizikinių bei astronominių teorijų bei skaičių, kurie įgauna dar tirštesnį išgalvoto vartotojiško ir darboholiško košmariško gyvenimo atmosferą. Kuklus vyrukas nuo ryto iki vakaro dirba prie kompiuterio Sizifo darbą, pamažu jame atgyja žmogiškieji jausmai ir jis įsimylį kekštytę, na, o tada jau vien tik lėkšta meilės istorija, „įvilkta“ į karnavalinį fantasmagorinį rūbą.

Tiesą sakant, visas filmas karnavališkas, skirtas smagintis ir žavėtis aplinkos detalėmis, režisieriaus gebėjimu kuo labiau pašėlusiai pasakoti savo istoriją. Tiesą sakant, filmas nėra blogas ir intelektualumo, kurį čia dalis žiūrovų įžvelgė, ne kažin kiek. Man toks kinas ir pateiktis nėra artimi ir visi simboliai jau kažkur matyti netgi tuose pačiuose senesniuose režisieriaus darbuose. Filmas įdomus buvo nebent tik dėl pačių aktorių, kurie pateikė naujus savo amplua, tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, savo geriausių darbų neaplenkė, o ir tikslas jų tikriausiai ne toks, nes dėl nedėkingo neosimbolistinio žanro, filmas nedėkingas aktoriams. Filmas vietomis nuobodokas, norėjosi, kad greičiau baigtųsi, todėl sakau: šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Brazilija" / "Brazil"

Sveiki, brangūs skaitytojai, 

Terry Gillian režisierius turi savo fantastinį žanro, o per savo karjerą sukūrė ne vieną žiūrovą pavergusį fantastinį pasakojimą, kuris balansuoja tarp pasakos ir realios istorijos, tačiau bene garsiausias jo kūrinys išliko tikriausiai „Brazilija“ (angl. Brazil) (1985), kuris smarkiai šaržuoja ir kritikuoja mūsų civilizacijos vertybes bei ydas – vartojimą, grožio sampratą, galiausiai netgi santykius, bet bene labiausiai politinę santvarką.

Brazilija – tai metaforinis pavadinimas, kuris reiškia didelę egzotišką ir nepasiekiamą šalį, kitaip sakant, Rojų. Filmas prikrautas siurrealistinių vaizdinių, sumišusi pasakotojo sąmonė pasakoja ją iš kankinimo salės, todėl istorija pamažu įgauna vis didesnio drastiško siaubo – kur toliau ritasi pasaulis, kai esi stebimas kaip kokiame G. Orwelio romane „1984-ieji“? Valdžios nesiskaitymas su žmonėmis ir pareigos didingesnės už žmogų primena, kad realiame pasaulyje lyg ir niekas nesiskiria net pačiose demokratiškiausiose valstybėse, nes žmonės, kad ir kokie jie laisvi bebūtų, iš esmės vergauja pinigams. Tiesą sakant, meilės istorija, kuri filme lyg ir yra, absoliučiai manęs neįtikino, netgi, sakyčiau, nepatiko, tačiau aplinka, futuristinis nužmoginimas iš esmės filmo raiškos būdai tampa meno grieko vertais vaizdiniais, kur gali tikras kino gurmanas pasimėgauti tiek scenografija, tiek scenarijaus idėjomis ir netgi, dievulėliau, pačiu Robertu De Niro.

Antiutopinis filmas savo konstrukcija ir pasakojimo maniera turėtų patikti, jeigu Jums patiko tokie gerai įvertinti filmai kaip „Būti Džonu Malkovičiumi“ ar J. Tymor filmas „Titas“. „Brazilija“ pranašiškas filmas, kuris daug kam turėtų patikti vien dėl to, kad kritikuoja žmogaus valdžios ydas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaro Parnaso Fantazariumas" / "The Imaginarium of Doctor Parnassus"

Sveiki, kinomanai,

Toliau tęsiu pasakinio žanro filmų peržiūras, toks šįkart papuolė ir filmas „Daktaro Parnaso Fantazariumas“ (The Imaginarium of Dactor Parnassus) (2009). Po nelabai patikusių „Brolių Grimų“ keliauju į kur kas įmantresnį filmą, kalbant apie jo siužetą, tačiau savo stebuklais, specialiaisiais efektais, mano akimis, neprilygsta „Ozas: didingas ir galingas“ filmui. 

Šio filmo stiprioji pusė tikriausiai būtų scenarijus – dvi realybės, kurios yra destruktyvios, bet pasakinis motyvas ir formuluotė leidžia į tai žiūrėti pakankamai žaismingai, nors potekstė tiek žiūrovui, tiek visai žmonijai gana skausminga ir aktuali – pasikėsinimas į amžinybę, amžiną žmogaus gyvenimą. Kaip visada čia rasime suktą velnią, nelyginant kokioje sakmėje, liaudies motyvų, budistinių tiesų, teologijos, filosofijos pliūpsnių, ir viskas vienoje „pakuotėje“, kaip iš serijos „trys viename“, taip ir čia mes žvelgiame į žmogaus pasąmonės nagrinėjimą tik ne pro mikroskopą, o pro kaleidoskopą. Šiaip filmas daug žadėjo pačioje pradžioje, kostiumai buvo puikūs, aktorių žvaigždynas tiesiog stulbinamai svaigino, nes viename filme sutikti tokius dievukus yra retas reiškinys! O gal ir nelabai, nes pernelyg tai akcentuoju paskutiniuoju metu... Aktoriai ir siužetas geri, bet pats filmo užpildymas, jo realizavimas man pasirodė pernelyg primityvus, teatrinis. Kažko trūko, būta pernelyg didelio noro pataikauti žiūrovui, pasigedau individualumo, bet kitą vertus, ko norėti iš komercinio reginio?

Iš esmės filmas nėra prastas, jis tiks ir patiks daugeliui iš mūsų, bet negaliu pasakyti, kad jis man itin tiko ir patiko. Susižiūrėjo pakankamai lengvai, bet ne taip nuotaikingai, kaip norėjosi ir kaip tikėjausi. Daug spalvų, cirko, vaizdų, bet iš karnavalinio filmo pačios dvasios ir pasigedau, geras siužetas liko tik paviršutiniškai nulakuotas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Broliai Grimai" / "The Brothers Grimm"

Sveiki,

Žinote, pasiilgau pasakų! Po „Jonukas ir Gretutė: raganų medžiotojai“ pajutau, kad labiau norisi pasinerti į šį žanrą ir užšokau ant meškos, pažiūrėdamas juostą „Broliai Grimai“ (The Brothers Grimm) (2005). Tiesą sakant, jau labai seniai troškau pamatyti šią juostą, bet vis tyčia jis iškrisdavo iš konteksto, bet šįkart pagaliau prisiverčiau.

„Broliai Grimai“ – tai pasakojimas apie garsiuosius pasakorius Grimus, dėka jų turime šiurpių pasaulinių pasakų, jie taip pat parašė ir sukūrė vieną didžiausių pasaulinių pasakų „Jonukas ir Gretutė“, tačiau šis filmas nėra pasakos ekranizacija, veikiau brolių pasakorių stilizuotas pasakojimas jų pasakų maniera. Pasakiniai motyvai, burtai ir siaubo elementai, atmiežti nejuokingais kominiais niuansais. Žinote, filmas pasirodė labai pigus, labiausiai kenčia skurdus scenarijus, kuris, mano akimis, nė iš tolo neprilygsta Grimų pasakų nuojautoms ir skoniui. Be gražios grafikos ir tikrai gerai apgalvotų dekoracijų ir grimo, šiame filme nieko nelieka. Netgi brolius Grimus suvaidinę Matt Damon ir Heath Ledger pasirodė apgailėtinai susimenkinę, ne savo kailyje, priminė komikinę teatro trupę, kurie stato ir vaidina mėgėjišką „Radonkepuraitės“ versiją. Monica Bellucci (grožio įsikūnijimas) atliko kaip ir pridera savo buvimą – grožio stabu, bet jai daug vietos ir vystymosi nepalikta.

Na, išties šis filmas šiek tiek apvylė, tikėjausi kur kas geresnio pasakojimo turinio prasme, nes filmas atrodo pernelyg išskydęs. Pirmą valandą kalbama apie šį bei tą ir tik iki finalo likus pusvalandžiui, pagaliau ėmiau ir suklusau, jog iš tikrųjų šiame filme kažkas jau ima vykti, tačiau, kol susizgribau, žiū, jau filmo ir nebeliko. Gražus vizualiai darbas liko tik išdžiūvusio krabo kiaukutas be jokio turinio, tinkantis nebent totaliam pasibambinėjimui arba miegui pagilinti, jei kamuoja nemiga.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela