Filmas: "Niurnbergas" / "Nuremberg"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Apie nacių karo nusikaltėlių teismą, pavadintą Niurnbergo procesus, esu beveik įsitikinęs, kad sužinojau mokykliniame suole per istorijos pamokas, tačiau apie šį teismą asmeniškai pernelyg niekada atskirai nesidomėjau ir dokumentinių juostų nežiūrėjau, nors būta tam tikrų vaidybinių filmų, kuriuose šis sudėtingas procesas pasirodydavo kaip kontekstinės kitų istorijų scenos. Režisierius James Vanderbilt vėlei prikėlė šią istoriją mūsų politiškai neromiais laikais, lyg ir primindamas, kas būna, kai nepažįsti blogio ir dėl valios, ryžto stokos atidėlioji uždėti jam apynasrį. Filmas „Niurnbergas“ (angl. Niurmberg) (2025) tik iš pažiūros apie karo nusikaltėlių teismą, daugiau jis fokusuojasi į šių nusikaltėlių psichiatrą, realiai egzistavusį Douglas Kelley (1912-1958), istoriją.

 

Filmas – pustrečios valandos, lėtas, estetiškai apgalvotas. Sukviesti ryškūs ir garsūs Holivudo aktoriai. Pirmu smuikeliu groja veteranas Russell Crow, atlikęs Hermann Göring vaidmenį, antrojo po Hitlerio tuomet svarbiausio Trečiojo Reicho žmogų ir, aišku, psichiatras D. Kelley, kurį suvaidina Rami Malek. Neatskleisiu detaliai siužeto, manau, jį patys puikiai pasižiūrėsite ir suprasite. Filmas turi edukacinio-dokumentinio iliustracinio polėkio, viskas atidengiama labai plačiai ir aiškiai. Aktoriai „pozuoja“ kamerai taip, kad išties sudirgintų ir sujaudintų žiūrovą, todėl čia daug mąslumo, tylos pauzių, teatralizuotų kompozicijų iš esmės neatitinkančių tikrovės dinamikos ir slogumo, bet visgi net ir nušlifuotame, ir pablizgintame šiame variante švysteli gerai parašytas scenarijus. Man labiausiai patiko Douglo Kelley naivumas ir atsirandantis suvokimas: būdamas savimi pasitikintis psichiatras, jis manosi perprasiąs didįjį nacį Hermaną, su juo susidraugauja, moko jo magijos triukų, pastebi jo taurumą, orumą, nuvažiuoja aplankyti žmoną ir dukrytės... Ir atrodo, kad Hermanas išties puikus ir žmogiškas germanas, joks ten kraugerys nacis, tačiau stoja toks kraupios akimirkos, kai prasilenkdami kaliniai negali neiškelti nacistiškai rankų ir nesušukti savo įskiepytų nacistinių pasisveikinimų, tada žiūrovas supranta, koks Hermanas yra puikus apgavikas, kad galbūt net apgavęs save patį.

 

Nors filmas apie istorinius procesus, bet jis kreipia žvilgsnį į abejonės temą. Teismo metu pirmąkart taip viešai parodomi nacių koncentracijos stovyklos vaizdai, kurie dažno nepalieka abejingo. Pasaulis ima suvokti, jog nušluoti 6 milijonai gyvybių, ištisa nacija ir niekas po karo jų dar nėra pradėjęs suvokti. Europa net nesuvokusi, kad ji yra ištuštėjusi. Emocionalus teismo procesas demaskuoja karo nusikaltėlius, kurie geba išsisukti įvairiais klausimais, bet (ar gali būti banaliau?) negali naciai viešai pasakyti, kad grįžę į praeitį išsižadėtų Hitlerio ir jo idėjų, žinodami, ką jie padarė. Vadinasi, politika, fašistiniai įsitikinimai gali būti kur kas aukščiau nei Hermano žmona ir dukra, vadinasi, mes susiduriame su aklu kulto įtikėjimu, atmiežtu radikaliu nacionalizmu, asmenybės kulto garbinimu.

 

Neseniai perskaičiau Viktorijos Daujotytės interviu, kuriame ji sako, jog vienas baisiausių dalykų yra šimtaprocentinis žmogaus įtikėjimas, kad viską žino teisingai ir tiesiai. Taip, nes tada būdamas įsitikinęs gali tapti baisiu budeliu, nė nesusivokęs, kad esi tik instrumentas, kurį išnaudojus būsi išmestas. Visgi Hermano cianido kapsulės triuką po to pakartos ir pats psichiatras 1958-aisiais. Kai toks protas prisiliečia prie absoliutaus ir intelektualaus blogio, nebeįmanoma tiesiog gyventi, kad ir kaip pranašiškai norėtum visus knygomis, interviu ar straipsniais perspėti. Ar ne ta pati įtikėjusiojo jėga pražudė Douglą kaip anuomet Hermaną ir visą šutvę nacių vadeivų? Įtikėjimas savo misija. Visgi filmas, nors ir holivudinio pozuojančio sukirpimo, tačiau geba pakurstyti mąstymą apie gėrį ir blogį, priminė neseniai matytą filmą apie Argentinos karo nusikaltėlių teismo procesą „Argentina, 1985-ieji“ (2022) (ten filmas dar geresnis!), kurį režisavo Santiago Mitre.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Openheimeris" / "Oppenheimer"

 Sveiki,

 

Žinau, žinau... Tikriausiai jau kiekvienas matė naujausią Christopherio Nolano istorinį filmą „Openheimeris“ (angl. Oppenheimer) (2023). Anuomet, kai rodė kino teatruose kartu su „Barbe“, nebūdavo gauti bilietų, nes pilnos salės bet kuriuo rodomu laiku – retas reiškinys, kada visi traukdavo į kino sales ir kalbėdavo apie seansus. Apie atominės bombos išradėja pirmąkart sužinojau gal prieš dešimt metų, kai YouTubėje kažkas patalpino tikrojo Openheimerio darytą interviu, kuriame mokslininkas krištolinėmis it kūdikio akelėmis apgailestavo nespalvotuose kadruose apie tai, kad išrado civilizacijas naikinantį ginklą. Kas galėjo pagalvoti, kad šio istorinio asmens, kuris filme pavadintas kaip svarbiausias Planetos sutvėrimas, savotiškas naujasis Prometėjas, davęs daugiau nei ugnį, pats Ch. Nolanas imsis kurti apie jį filmą. Tiesa, paskutinis jo įtempto siužeto trileris buvo vienas prasčiausių režisieriaus darbų, tad ir iš šio buvo galima tikėtis visko.

 

Visgi Ch. Nolanas yra šių dienų vienas didžiausių ir geriausių Didžiojo masinio kino kūrėjų, kuris turi didžiulį talentą sumontuoti techniškai savo juostas, perteikti ritmą ir istoriją, kad ir kokia ji bebūtų sausa. Visgi, jeigu žiūrėsime buitiškai, filmo medžiaga plokščia kaip karoso šonai. Juk Openheimerio gyvenimas sunarstytas ant kelių smilgos stiebelių, paprastai vaizduojami pakvaišę ar perdėti cholerikai mokslininkai su savitu charakteriu: sudėtingi šeiminiai santykiai, meilužės reikalai, aistra mokslui ir santykiai dėl mokslo su vyriausybe ir, žinoma, kaltės ir atsakomybės santykis. Openheimerio situacija dėl vyriausybės irgi pavirtusi šioje istorijoje į absurdišką bylą, kurios nebuvo galima laimėti, nes vyriausybė (o laisvoji ir mylimoji Amerika!) tiesiog susidoroja su mokslininku kaip su nudėvėtomis darbo pirštinėmis, kitaip sakant, atsikrato ir sunaikina ne ką prasčiau nei KGB Sovietų Sąjungoje, paneigiant viską, ką žinome apie laisves ir lygybę, teisingumą už Atlanto. Žodžiu, smagu, kad Nolanas nepraleido progos šįkart savitai įkąsti Amerikos vyriausybei, nors, deja, ir iš istorinio laiko nuotolio, kai kine jau galima tai vaizduoti. Kažin, ar tai būtų praslydę pro Holivudo cenzūrą, kuri, niekam ne paslaptis, irgi egzistuoja, tik apie ją niekas nekalba, tad parodyti vyriausybės JAV neskaidrumą ir manipuliacijas tikriausiai buvo leista tik dėl to, kad emocionaliai sustiprintų Openheimerio asmenybės prieštaringumą ir savitai perteiktų aukos poziciją. Bet kas sako, kad taip ir nebuvo?

 

Visgi filmas trys valandos. Pirmoji valanda, žinokite, pati sunkiausia, nes Nolanas daro nolaniškus dalykus – pateikia ištisą dinamiškų vaizdų krušą (kitaip ir nepavadinsi), tad žiūrovas tiesiog šokinėja per laiko juostas tarsi per šokdynę, kol galiausiai apsipranta, kad čia ir nereikia nieko suprasti, nes prasmės, nors pateikti kadrai ir isteriškai bėginėja, vėliau sistemingai pagal logiką ir vis lėtėjantį ir aiškėjantį svarbiausią momentą (atominės bombos išmėginimą dykumoje) susidėlios.

 

Manau, tyčia pasirinkta tokia termobranduolinė kompozicija ir ritmas, kuris perteikia mokslininko kuriamą masinio naikinimo ginklo veikimo principą, mokslininko smegenų veikimą, pasaulio matymą. Vėliau viskas – Opneheimeris tampa beveik politine figūra, į kurią muiluojasi visi, kas netingi. Vieniems jis – didžiausias XX amžiaus nusikaltėlis, kitiems – JAV karo didvyris. Tiesa, filme sistemingai pavaizduotas JAV tuometinis prezidentas Trumanas, kuris Openheimeriui privačiame susitikime ištaria žodžius, kad atomines ant Nagasakio ir Hirosimos numetė jis kaip JAV vadovas, o ne Openheimeris. Pabaigos intarpas, prie kūdros su Albertu Einšteinu, lyg ir paneigia Openheimerio naivumą – prieš imdamasis viso projekto, jis jau žinojo šio ginklo mastą. Bet ar tie momentai buvo? Reiktų domėtis atskirai, bet filmui pavyko ne tik atkurti tam tikrus teisingus istorinius momentus, bet ir perteikti Opneheimerio ambivalentiškus pasirinkimus.

 

Ar teisingai Nolanas interpretuoja ir sudeda asmenybės akcentus – sunku pasakyti, bet interpretacijos juk neišvengsi meniniame filme. Sakyčiau, pasirinkta saugi pozicija: pačiam žiūrovui nuspręsti, ar Openheimeris buvo blogio genijus, ar tik svajoklis mokslininkas, kuriuo pasinaudojo vyriausybė? Nepaprastai daug dėmesio skiriama Openheimerio politinėms pažiūroms (mat, brolis buvo užkietėjęs komunistas, o bombos kūrimas toks slaptas darbas...), kad vyriausybė po visko nenustojo tąsyti jo po procedūras dėl saugumo. Žodžiu, aktorius Cillian Murphy bus dar ilgai prisimenamas ir linksniuojamas per ateinantį apdovanojimų ceremonijų sezoną, beveik tuo neabejoju. Visgi manau, kad filmo sėkmė yra ne filmo netikėtume, bet jo ambicijose iš paprastos asmeninės dramos išspausti neregėto masto JAV nacionalinį asmens kultą, kitaip sakant, filmu pastatyti herojinį paminklą, kokius ir mėgsta masinis žiūrovas, o Nolanas pasistengė iš peties: iš keliasdešimties nufilmuotų ilgų kadrų sudurstyti pasiutusį tango ir sukelti įspūdį, kad tai labai sudėtinga istorija. Nesudėtinga, patikėkite, tik tą padaro montažinis triukas, tad nesumeluosiu sakydamas, kad filmas šiek tiek perdėtai pompastiškas, tarsi antrinantis atominiam sprogimui, bet ar ne toks turėtų būti Didysis masinis Holivudo kinas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bohemijos rapsodija" / "Bohemian Rhapsody"

Sveiki, skaitytojai,

Nesu tikras, ar visiems patiks mano nuomonė ir filmo „Bohemijos rapsodija“ (angl. Bohemian Rhapsody) (2018) vertinimas. Filmas, skirtas legendinei muzikos grupei „Queen“, kurią tikriausiai žino visas pasaulis. Nors grupė gyvuoja iki šių dienų ir rengia koncertus, tačiau akivaizdu, kad filmo siužetas sukasi tik apie jos nuo AIDS mirusį vokalistą, dėl kurio ir išgarsėjo šioji grupė, Freddie Mercury. Filmą visgi laikyčiau ne tiek Queen‘ų kaip grupės įprasminu, bet atskira šio atlikėjo biografiniu filmu.

Kaip jau įprasta, didelio biudžeto filmas ir dar biografinis, taikosi į „Oskarus“ ir kitus didžiausio komercinio kino apdovanojimus. Iš esmės labai mėgstu „Queen“, bet šis filmas, mano supratimu, nė iš tolo neatskleidžia nei Queenų, nei paties F. Mercury. „X-menų“ prityręs režisierius Bryan Singer sukūrė absoliučiai beveik visoms amžiaus grupėms tinkantį filmą, kad labiau pritrauktų žiūrovus į kino ekranus. Kas iš po tokių komercinių tikslų, apie kurius prisipažino net patys režisieriai, begali būti iš filmo turinio? Pirmenybė teikiama ne turiniui, tačiau informacijos pateikčiai, kitaip sakant, skaidruolių apipavidalinimui.

Iš esmės šiame filme pasigedau gerai „suveržtos“ istorijos, pasigedau vidinės dramos, gilesnio problemos atskleidimo apie F. Marcury seksualinį gyvenimą, jo kaip indų tautybės problemą, kurie buvo ryškiausi jo kaip žmogaus tapatybės probleminių laukų, apie tai kūrėjai šiame filme perbėgta tik paviršiumi, matyt, nenorint šokiruoti vaikų... Iš didelio noro suteikti Queen‘ams šviesos, man nepatiko nei filmo pabaiga, nei filmo scenos, kurios absoliučiai pataikauja pramoginio filmo struktūroms. Nieko nepadarysi, šis iflmas yra užsakomasis produktas masėms ir kartais tai nėra jau taip blogai, ypač tiems, kurie Queen‘ų absoliučiai nesiklauso, o jau yra ir ištisa karta, kurie jų net nežino. Toks komercinis priėjimas yra neblogas būdas kaip ir su ABBOS „Mama Mia“ filmu, tiesiog pagerbti muzikos legendas, tačiau tai tik blizgus paviršius. Vis prisimenu, kaip puikiai buvo sukurtas prieš keletą metų dokumentinis filmas „Emy“ apie Emy Winehouse – išraiškinga dokumentinė forma, kuriame skausmas, šūdas, džiaugsmas ir ašaros – viskas paveiku.

Na, o šiame filme vis dar skamba nebent Queen‘ų muzika ir pagrindinio serialo „Pono roboto“ aktoriaus Rami Malek vaidyba.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Ponas Robotas" / "Mr. Robot" (1 sezonas)

Sveiki,

Šią vasarą išbandžiau dar vieną serialą, kuris šiaip jau labai puikiai įvertintas tiek žiūrovų, tiek kritikų gana neiškalbingu ir netgi, sakyčiau, labai tiesmuku „Ponas Robotas“ (angl. Mr. Robot) pavadinimu. Pirmasis sezonas išties nuskynė puikius laurus, tą rodo ir neseniai paskelbtos Emmy nominacijos, kuriose šis serialas nominuotas net šešioms statulėlėms ir beveik neabejoju, kad vieną tai tikrai pelnys.

Grįžtant prie paties serialo, galiu pasakyti, kad iš dalies suprantu jo didžiulį populiarumą – serialas apie programišių ir informacines technologijas, o ypač duomenų sistemos įsilaužimus turėjo sudominti ne vieną „piratautoją“. Apskritai serialo koncepcija ne vien tik apie technologijų pasaulį, kiek apie mūsų visuomenės priklausomybę nuo elektroninio pasaulio. Serialas išties stebina savo lengvais įsilaužimais į asmeninius privačių asmenų kompiuterius, o pagrindiniam herojui Eliotui, regis, tai nieko nekainuoja, tik kelių minučių prisėdimo prie kompiuterio, kad galėtų įsilaužti į savo psichologės kompiuterį ir manipuliuoti jos gyvenimu. Bendrine prasme serialas dar ir apie „Velniop visuomenę“ bangą, ką jau seniai kužda kaip mūsų civilizacijos saulėlydį įvairios organizacijos ir sektos, jog reikia griauti pasaulio galinguosius ir atsiimti tai, kas priklauso paprastiems žmonėms.

Seriale masinė psichozė įsivyrauja sezono pabaigoje, tačiau visgi neįtikino manęs ši sumaištis, kadangi kai kada į gatves išėję žmonės labiau primena Helovyno vakarėlį nei tikruosius revoliucionierius, o naktinės išgertuvės naktiniame klube tą galutinai lyg ir užtvirtina. "Tūsas", o ne revoliucija. Čia Jūs rimtai?

Bene sudėtingiausias šiame seriale yra aktoriaus Sami Malek atliktas Elioto vaidmuo, kuris, pripažinkim, kietas riešutėlis. Pats kalbasi su savimi, žiūrovams mintimis „titruoja“ savo analizę, komentuoja veiksmus ir apskritai lyg ir esame jo galvoje, bet tik vos patikime, kad jau perpratome veikėjo pasaulį, žiūrėk, viskas ima ir sugriūva. Tai išties kažkiek keblu, nes atrodo, kad įklimpsti į gilų mėšlą ir serialo apsukos ima lėtėti.

 Darlina.

 Serialas be gėjų jau nebe serialas.

 Tyrelis.

 Baltoji rožė.

 Pagrindiniai aktoriai.

 Eliotas su tėvu.

Apskritai serialas nėra orientuotas į veiksmą, čia bandoma derinti veikėjo pakrikusią psichiką su programišių pasaulio intrigomis. Netolygios proporcijos atrodo ir programišių pasaulis bei besimezgantys Elioto asmeniniai santykiai. Tiesą sakant, sunkoka įvertinti veikėjo moralines nuostatas, už ką jis serga – ar jis „gerietis“? Ar tai priklauso nuo vaistų ir narkotikų kiekio jo organizme? Sunku pasakyti, nes jo veiksmai retkarčiais atrodo absoliučiai neadekvatūs, kas serialą lyg ir daro nepastovesnį ir įdomesnį, tačiau viskas taip mistifikuotai suveržta, kad net kiek atgraso, todėl ties kiekviena serija imu abejoti, ar benoriu žiūrėti toliau. Pernelyg daug bandoma mistifikuoti ir nusakyti dialogais, kurie nieko nenusako, kad ir pasakymas „jie pavojingi, jie grasina, su jais geriau nežaisti“. Kas tie jie? Regis, net per visą sezoną taip ir liko neaišku. Pernelyg kartais daug neaiškumo, arba mano akis pripratusi prie kitokio tempo serialų žiūrėjimo, o „Ponas Robotas“ ne šiaip sau lengvas serialiukas apie narkomaną programišių, bet iš esmės verčia nuolat įtemptai stebėti ir analizuoti, konstruktyviai jungti parodytus fragmentus, kol galiausiai atsiveria bendras serialo kontekstas su kiek kitokia pasakojimo maniera.

Prisipažinsiu, nemėgstu „ofisinių“ dramų, korporacinės intrigos gana man tolimos ir nuobodžios, kad ir kokios jos bebūtų realios, tačiau be Elioto mane domino ir kiti personažai, ypač Tyrelis, kuris, dievaži, su savo nėščia žmona primena šiuolaikinius Boni ir Klaidą. Jų keisti seksualiniai BDSM žaidimai, didelis pinigų ir įtakos troškulys kuria išties bauginančią atmosferą tarp jų, o jie ir taip atsiduoda steriliais ir netikrais santykiais. Tiesa, paties Tyrelio seksualiniai manevrai tarp vyrų ir moterų, tarp galios ir prarajos daro jį kažin kokį pavojingą ir beveik tikiu, kad antrame sezone jis dar išaus savo šampaną, kad ir kokias nesėkmes jis patyrė pirmajame sezone. Kol kas man neįdomi nei Elioto sesuo, nei blondinė Andžela kaip veikėjos, bet jų svarba seriale neabejotina. 

Apskritai „Ponas Robotas“ sunkus serialas, tampė man nervus ir jau po pirmųjų serijų sakiau, kad daugiau nežiūrėsiu, bet vis kažkas traukė užbaigti. Be jokios abejonės tai geras ir puikiai apgalvotas serialas su kiek kitokia intriga, nei mes esame įpratę matyti veiksmo ir fantastiniuose serialuose. Čia rasite ir intelektualių technologinių manevrų, bet stipriausia, sakyčiau, yra psichologinė pagrindinio veikėjo skleidžiama įtampa ir nepatikimumas, kuris ir stebina, ir provokuoja, ir erzina, tačiau tenka pripažinti, kad intelektualiai įdomu. Kol kas nežinau, ar esu pasiryžęs žiūrėti antrą sezoną, nes serialas, kad ir koks jis bebūtų geras, visgi kažkiek ne mano skonio.

Jūsų Maištinga Siela