Filmas: "Niurnbergas" / "Nuremberg"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Apie nacių karo nusikaltėlių teismą, pavadintą Niurnbergo procesus, esu beveik įsitikinęs, kad sužinojau mokykliniame suole per istorijos pamokas, tačiau apie šį teismą asmeniškai pernelyg niekada atskirai nesidomėjau ir dokumentinių juostų nežiūrėjau, nors būta tam tikrų vaidybinių filmų, kuriuose šis sudėtingas procesas pasirodydavo kaip kontekstinės kitų istorijų scenos. Režisierius James Vanderbilt vėlei prikėlė šią istoriją mūsų politiškai neromiais laikais, lyg ir primindamas, kas būna, kai nepažįsti blogio ir dėl valios, ryžto stokos atidėlioji uždėti jam apynasrį. Filmas „Niurnbergas“ (angl. Niurmberg) (2025) tik iš pažiūros apie karo nusikaltėlių teismą, daugiau jis fokusuojasi į šių nusikaltėlių psichiatrą, realiai egzistavusį Douglas Kelley (1912-1958), istoriją.

 

Filmas – pustrečios valandos, lėtas, estetiškai apgalvotas. Sukviesti ryškūs ir garsūs Holivudo aktoriai. Pirmu smuikeliu groja veteranas Russell Crow, atlikęs Hermann Göring vaidmenį, antrojo po Hitlerio tuomet svarbiausio Trečiojo Reicho žmogų ir, aišku, psichiatras D. Kelley, kurį suvaidina Rami Malek. Neatskleisiu detaliai siužeto, manau, jį patys puikiai pasižiūrėsite ir suprasite. Filmas turi edukacinio-dokumentinio iliustracinio polėkio, viskas atidengiama labai plačiai ir aiškiai. Aktoriai „pozuoja“ kamerai taip, kad išties sudirgintų ir sujaudintų žiūrovą, todėl čia daug mąslumo, tylos pauzių, teatralizuotų kompozicijų iš esmės neatitinkančių tikrovės dinamikos ir slogumo, bet visgi net ir nušlifuotame, ir pablizgintame šiame variante švysteli gerai parašytas scenarijus. Man labiausiai patiko Douglo Kelley naivumas ir atsirandantis suvokimas: būdamas savimi pasitikintis psichiatras, jis manosi perprasiąs didįjį nacį Hermaną, su juo susidraugauja, moko jo magijos triukų, pastebi jo taurumą, orumą, nuvažiuoja aplankyti žmoną ir dukrytės... Ir atrodo, kad Hermanas išties puikus ir žmogiškas germanas, joks ten kraugerys nacis, tačiau stoja toks kraupios akimirkos, kai prasilenkdami kaliniai negali neiškelti nacistiškai rankų ir nesušukti savo įskiepytų nacistinių pasisveikinimų, tada žiūrovas supranta, koks Hermanas yra puikus apgavikas, kad galbūt net apgavęs save patį.

 

Nors filmas apie istorinius procesus, bet jis kreipia žvilgsnį į abejonės temą. Teismo metu pirmąkart taip viešai parodomi nacių koncentracijos stovyklos vaizdai, kurie dažno nepalieka abejingo. Pasaulis ima suvokti, jog nušluoti 6 milijonai gyvybių, ištisa nacija ir niekas po karo jų dar nėra pradėjęs suvokti. Europa net nesuvokusi, kad ji yra ištuštėjusi. Emocionalus teismo procesas demaskuoja karo nusikaltėlius, kurie geba išsisukti įvairiais klausimais, bet (ar gali būti banaliau?) negali naciai viešai pasakyti, kad grįžę į praeitį išsižadėtų Hitlerio ir jo idėjų, žinodami, ką jie padarė. Vadinasi, politika, fašistiniai įsitikinimai gali būti kur kas aukščiau nei Hermano žmona ir dukra, vadinasi, mes susiduriame su aklu kulto įtikėjimu, atmiežtu radikaliu nacionalizmu, asmenybės kulto garbinimu.

 

Neseniai perskaičiau Viktorijos Daujotytės interviu, kuriame ji sako, jog vienas baisiausių dalykų yra šimtaprocentinis žmogaus įtikėjimas, kad viską žino teisingai ir tiesiai. Taip, nes tada būdamas įsitikinęs gali tapti baisiu budeliu, nė nesusivokęs, kad esi tik instrumentas, kurį išnaudojus būsi išmestas. Visgi Hermano cianido kapsulės triuką po to pakartos ir pats psichiatras 1958-aisiais. Kai toks protas prisiliečia prie absoliutaus ir intelektualaus blogio, nebeįmanoma tiesiog gyventi, kad ir kaip pranašiškai norėtum visus knygomis, interviu ar straipsniais perspėti. Ar ne ta pati įtikėjusiojo jėga pražudė Douglą kaip anuomet Hermaną ir visą šutvę nacių vadeivų? Įtikėjimas savo misija. Visgi filmas, nors ir holivudinio pozuojančio sukirpimo, tačiau geba pakurstyti mąstymą apie gėrį ir blogį, priminė neseniai matytą filmą apie Argentinos karo nusikaltėlių teismo procesą „Argentina, 1985-ieji“ (2022) (ten filmas dar geresnis!), kurį režisavo Santiago Mitre.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vaikinams tai patinka" / "The House Bunny"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šįkart norėčiau trumpai pakomentuoti kino juostą „Vaikinams tai patinka“ (The House Bunny) (2008) – tai amerikiečių komedija, skirta „skaniai pasijuokti“. Žinote, kam nepatinka lėkštas, tiesmukas juokas, tam nesiūlyčiau šios juostos žiūrėti, arba tiems kinomanams, kurie smerkia ir negali nė akies krašteliu žiūrėti į tokio tipažo juostas, o aš galiu pasakyti, kad būtent šią juostą sutikau plačiai rodydamas dantis.

„Vaikinams tai patinka“, žinoma, yra komercinio tipažo, skurdoko scenarijaus filmas, tačiau jis toks lengvas, šmaikštus, juokingas, kad sužiūrėjau taip greitai ir lengvai, o dar taip nuotaikingai ir tai yra daug geriau ir linksmiau, nei reklaminės skrajutės skaitymas, paduotas jaunuolių kur nors prekybos centruose.

Na, siužetas yra kaip siužetas – gana logiškas ir paprastas, tačiau tikrai ne tas, prie kurio galima užmigti. Jauna, graži blondinė išmetama iš Playboy namų, nes ji „per sena“ ir jai tenka gyvenime nieko nemačiusiai ir nieko neturinčiai susirasti darbą ir susikurti naują gyvenimą. Viskas lyg ir būtų gerai, jei blondinė nebūtų blondine ir jai netrūktų šiek tiek vieno varžtelio, bet pasirodo, šio varžtelio trūkumas kaip tik ir padeda „triušytei“ išgyventi. Iš pradžių abejojau, ar šis filmas sugebės mane pralinksminti, tačiau visus reikalus greitai sutvarkė puikioji komedijų meistrė Anna Faris ir jos vienas seksualiausių vaidmenų karjeroje – triušytė Šelė.

Gal tokios komedijos lengvabūdžiau ir švelniau puritonams leidžia žiūrėti „Playboy“ gyvenimą ir verslą, o kas žino, galgi gyvenime po visais šiais gražiais dalykais slepiasi pavydas, išnaudojimas ir kriminalai... Tačiau šis filmas toli gražu apie tai neprimins. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 5.5

Jūsų Maištinga Siela