Rodomi pranešimai su žymėmis Lotte Verbeek. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Lotte Verbeek. Rodyti visus pranešimus

2026 m. sausio 23 d., penktadienis

Filmas: "Niurnbergas" / "Nuremberg"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Apie nacių karo nusikaltėlių teismą, pavadintą Niurnbergo procesus, esu beveik įsitikinęs, kad sužinojau mokykliniame suole per istorijos pamokas, tačiau apie šį teismą asmeniškai pernelyg niekada atskirai nesidomėjau ir dokumentinių juostų nežiūrėjau, nors būta tam tikrų vaidybinių filmų, kuriuose šis sudėtingas procesas pasirodydavo kaip kontekstinės kitų istorijų scenos. Režisierius James Vanderbilt vėlei prikėlė šią istoriją mūsų politiškai neromiais laikais, lyg ir primindamas, kas būna, kai nepažįsti blogio ir dėl valios, ryžto stokos atidėlioji uždėti jam apynasrį. Filmas „Niurnbergas“ (angl. Niurmberg) (2025) tik iš pažiūros apie karo nusikaltėlių teismą, daugiau jis fokusuojasi į šių nusikaltėlių psichiatrą, realiai egzistavusį Douglas Kelley (1912-1958), istoriją.

 

Filmas – pustrečios valandos, lėtas, estetiškai apgalvotas. Sukviesti ryškūs ir garsūs Holivudo aktoriai. Pirmu smuikeliu groja veteranas Russell Crow, atlikęs Hermann Göring vaidmenį, antrojo po Hitlerio tuomet svarbiausio Trečiojo Reicho žmogų ir, aišku, psichiatras D. Kelley, kurį suvaidina Rami Malek. Neatskleisiu detaliai siužeto, manau, jį patys puikiai pasižiūrėsite ir suprasite. Filmas turi edukacinio-dokumentinio iliustracinio polėkio, viskas atidengiama labai plačiai ir aiškiai. Aktoriai „pozuoja“ kamerai taip, kad išties sudirgintų ir sujaudintų žiūrovą, todėl čia daug mąslumo, tylos pauzių, teatralizuotų kompozicijų iš esmės neatitinkančių tikrovės dinamikos ir slogumo, bet visgi net ir nušlifuotame, ir pablizgintame šiame variante švysteli gerai parašytas scenarijus. Man labiausiai patiko Douglo Kelley naivumas ir atsirandantis suvokimas: būdamas savimi pasitikintis psichiatras, jis manosi perprasiąs didįjį nacį Hermaną, su juo susidraugauja, moko jo magijos triukų, pastebi jo taurumą, orumą, nuvažiuoja aplankyti žmoną ir dukrytės... Ir atrodo, kad Hermanas išties puikus ir žmogiškas germanas, joks ten kraugerys nacis, tačiau stoja toks kraupios akimirkos, kai prasilenkdami kaliniai negali neiškelti nacistiškai rankų ir nesušukti savo įskiepytų nacistinių pasisveikinimų, tada žiūrovas supranta, koks Hermanas yra puikus apgavikas, kad galbūt net apgavęs save patį.

 

Nors filmas apie istorinius procesus, bet jis kreipia žvilgsnį į abejonės temą. Teismo metu pirmąkart taip viešai parodomi nacių koncentracijos stovyklos vaizdai, kurie dažno nepalieka abejingo. Pasaulis ima suvokti, jog nušluoti 6 milijonai gyvybių, ištisa nacija ir niekas po karo jų dar nėra pradėjęs suvokti. Europa net nesuvokusi, kad ji yra ištuštėjusi. Emocionalus teismo procesas demaskuoja karo nusikaltėlius, kurie geba išsisukti įvairiais klausimais, bet (ar gali būti banaliau?) negali naciai viešai pasakyti, kad grįžę į praeitį išsižadėtų Hitlerio ir jo idėjų, žinodami, ką jie padarė. Vadinasi, politika, fašistiniai įsitikinimai gali būti kur kas aukščiau nei Hermano žmona ir dukra, vadinasi, mes susiduriame su aklu kulto įtikėjimu, atmiežtu radikaliu nacionalizmu, asmenybės kulto garbinimu.

 

Neseniai perskaičiau Viktorijos Daujotytės interviu, kuriame ji sako, jog vienas baisiausių dalykų yra šimtaprocentinis žmogaus įtikėjimas, kad viską žino teisingai ir tiesiai. Taip, nes tada būdamas įsitikinęs gali tapti baisiu budeliu, nė nesusivokęs, kad esi tik instrumentas, kurį išnaudojus būsi išmestas. Visgi Hermano cianido kapsulės triuką po to pakartos ir pats psichiatras 1958-aisiais. Kai toks protas prisiliečia prie absoliutaus ir intelektualaus blogio, nebeįmanoma tiesiog gyventi, kad ir kaip pranašiškai norėtum visus knygomis, interviu ar straipsniais perspėti. Ar ne ta pati įtikėjusiojo jėga pražudė Douglą kaip anuomet Hermaną ir visą šutvę nacių vadeivų? Įtikėjimas savo misija. Visgi filmas, nors ir holivudinio pozuojančio sukirpimo, tačiau geba pakurstyti mąstymą apie gėrį ir blogį, priminė neseniai matytą filmą apie Argentinos karo nusikaltėlių teismo procesą „Argentina, 1985-ieji“ (2022) (ten filmas dar geresnis!), kurį režisavo Santiago Mitre.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4



 

Maištinga Siela

2014 m. rugsėjo 4 d., ketvirtadienis

Filmas: "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos" / "The Fault in Our Stars"




Sveiki, kino gerbėjai,

Na, gerai, pažiūrėjau ir aš visų išliaupsintą filmą „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (angl. The Fault in Our Stars) (2014), bet prisipažinsiu, kad jau pradeda nusibosti vėžio ir netekties tema kino filmuose. Galėčiau sakyti vis tas pats per tą patį, bet režisieriai, kalbėdami jautriomis temomis, vis suranda kitokių raiškos būdų, intonacijų. Šio romano ekranizacija nepaliko daugelį abejingų, įskaitant ir mane patį.

Negaliu pakęsti, kai kažkas ima vardyti geriausius filmus, tokius kaip „Įsimintinas kelias“ ar „Užrašų knygutė“, tada sakau, kad žmogus paprasčiausiai nėra matęs gero kino. Stengiuosi šito atsikratyti ir gana pretenzingai į tokius filmus nežiūrėti – tegu kas nori, tas tą tegu ir mėgsta, laiko geriausiu. „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ yra neabejotinai nusaldinta romantinė dramelė, kuri iki begalybės pataikauja žiūrovui, spausdama ne tik ašaras, bet ir šypsenas – žodžiu, stengiasi visais įmanomais būdais pamanipuliuoti žiūrovų jausmais. Vengiu tokių kino filmų, bet jie nuolatos ateina iki manęs, nes nusprendi kažkaip pažiūrėti ką nors lengvesnio ir paprastesnio.

Ir visgi, man šis filmas patiko. Labiau nei pernai, berods, matytas filmas „Dabar viskas gerai“ su Dakota Fanning. Šitas filmas labiau išrutuliotas, siužetas vis tiek nuspėjamas, finalas irgi, tačiau labiausiai sujaudino pasvarstymai apie begalybę, apie tai, kodėl visatoje yra taip, o ne kitaip – poetika ir estetika kartais šiame filme blyksteli iš po saldybių sijono. Mažiausiai jaudino jaunuolių jausmai, pernelyg surežisuotas optimistinis vaikinuko personažas, kuris suorganizuoja draugei kelionę į Amsterdamą. Viskas atrodo iš fantazijos srities. Aišku, tikslas ir yra pakylėti žmogaus vertybes, pasaldinti apkabinimais, atodūsiais... Na, ir tebūnie. Visai neblogai, netgi gražu. Viena geriausių scenų – Deizės lipimas laiptais į palėpę, kurioje Ana Frank slapstėsi su šeima nuo nacių. Kino kūrėjams pavyko pademonstruoti atkaklumą. 

Rekomenduoju visgi visiems. Net neabejoju, kad šis filmas kai kam taps vienu geriausiu kada nors matytu filmu. Deja, ne man, bet filmas vietomis tikrai buvo įdomus. Didelių nuostabų iš manęs sulaukė aktorė Shailene Woodley, suvaidinusi Deizę. Simpatiška aktorė, kažkuo priminė Jennifer Lawrence.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 69/100
IMDb:7.9


Jūsų Maištinga Siela