Filmas: "Niurnbergas" / "Nuremberg"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Apie nacių karo nusikaltėlių teismą, pavadintą Niurnbergo procesus, esu beveik įsitikinęs, kad sužinojau mokykliniame suole per istorijos pamokas, tačiau apie šį teismą asmeniškai pernelyg niekada atskirai nesidomėjau ir dokumentinių juostų nežiūrėjau, nors būta tam tikrų vaidybinių filmų, kuriuose šis sudėtingas procesas pasirodydavo kaip kontekstinės kitų istorijų scenos. Režisierius James Vanderbilt vėlei prikėlė šią istoriją mūsų politiškai neromiais laikais, lyg ir primindamas, kas būna, kai nepažįsti blogio ir dėl valios, ryžto stokos atidėlioji uždėti jam apynasrį. Filmas „Niurnbergas“ (angl. Niurmberg) (2025) tik iš pažiūros apie karo nusikaltėlių teismą, daugiau jis fokusuojasi į šių nusikaltėlių psichiatrą, realiai egzistavusį Douglas Kelley (1912-1958), istoriją.

 

Filmas – pustrečios valandos, lėtas, estetiškai apgalvotas. Sukviesti ryškūs ir garsūs Holivudo aktoriai. Pirmu smuikeliu groja veteranas Russell Crow, atlikęs Hermann Göring vaidmenį, antrojo po Hitlerio tuomet svarbiausio Trečiojo Reicho žmogų ir, aišku, psichiatras D. Kelley, kurį suvaidina Rami Malek. Neatskleisiu detaliai siužeto, manau, jį patys puikiai pasižiūrėsite ir suprasite. Filmas turi edukacinio-dokumentinio iliustracinio polėkio, viskas atidengiama labai plačiai ir aiškiai. Aktoriai „pozuoja“ kamerai taip, kad išties sudirgintų ir sujaudintų žiūrovą, todėl čia daug mąslumo, tylos pauzių, teatralizuotų kompozicijų iš esmės neatitinkančių tikrovės dinamikos ir slogumo, bet visgi net ir nušlifuotame, ir pablizgintame šiame variante švysteli gerai parašytas scenarijus. Man labiausiai patiko Douglo Kelley naivumas ir atsirandantis suvokimas: būdamas savimi pasitikintis psichiatras, jis manosi perprasiąs didįjį nacį Hermaną, su juo susidraugauja, moko jo magijos triukų, pastebi jo taurumą, orumą, nuvažiuoja aplankyti žmoną ir dukrytės... Ir atrodo, kad Hermanas išties puikus ir žmogiškas germanas, joks ten kraugerys nacis, tačiau stoja toks kraupios akimirkos, kai prasilenkdami kaliniai negali neiškelti nacistiškai rankų ir nesušukti savo įskiepytų nacistinių pasisveikinimų, tada žiūrovas supranta, koks Hermanas yra puikus apgavikas, kad galbūt net apgavęs save patį.

 

Nors filmas apie istorinius procesus, bet jis kreipia žvilgsnį į abejonės temą. Teismo metu pirmąkart taip viešai parodomi nacių koncentracijos stovyklos vaizdai, kurie dažno nepalieka abejingo. Pasaulis ima suvokti, jog nušluoti 6 milijonai gyvybių, ištisa nacija ir niekas po karo jų dar nėra pradėjęs suvokti. Europa net nesuvokusi, kad ji yra ištuštėjusi. Emocionalus teismo procesas demaskuoja karo nusikaltėlius, kurie geba išsisukti įvairiais klausimais, bet (ar gali būti banaliau?) negali naciai viešai pasakyti, kad grįžę į praeitį išsižadėtų Hitlerio ir jo idėjų, žinodami, ką jie padarė. Vadinasi, politika, fašistiniai įsitikinimai gali būti kur kas aukščiau nei Hermano žmona ir dukra, vadinasi, mes susiduriame su aklu kulto įtikėjimu, atmiežtu radikaliu nacionalizmu, asmenybės kulto garbinimu.

 

Neseniai perskaičiau Viktorijos Daujotytės interviu, kuriame ji sako, jog vienas baisiausių dalykų yra šimtaprocentinis žmogaus įtikėjimas, kad viską žino teisingai ir tiesiai. Taip, nes tada būdamas įsitikinęs gali tapti baisiu budeliu, nė nesusivokęs, kad esi tik instrumentas, kurį išnaudojus būsi išmestas. Visgi Hermano cianido kapsulės triuką po to pakartos ir pats psichiatras 1958-aisiais. Kai toks protas prisiliečia prie absoliutaus ir intelektualaus blogio, nebeįmanoma tiesiog gyventi, kad ir kaip pranašiškai norėtum visus knygomis, interviu ar straipsniais perspėti. Ar ne ta pati įtikėjusiojo jėga pražudė Douglą kaip anuomet Hermaną ir visą šutvę nacių vadeivų? Įtikėjimas savo misija. Visgi filmas, nors ir holivudinio pozuojančio sukirpimo, tačiau geba pakurstyti mąstymą apie gėrį ir blogį, priminė neseniai matytą filmą apie Argentinos karo nusikaltėlių teismo procesą „Argentina, 1985-ieji“ (2022) (ten filmas dar geresnis!), kurį režisavo Santiago Mitre.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ne" / "Nope"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių kino režisierius Jordan Peele surado savitą siaubo kino kalbą, kuri (beveik neabejoju) taps klasika. Tą jau galėjome pasakyti po antrojo jo filmo „Mes“ (2019). Naujausias jo siaubo trileris „Ne“ (angl. Nope) (2022) kino kritikų taip pat nepaliko abejingų, nors yra manančių, kad kaskart režisieriaus darbai vis prastėja, tad genamas smalsumo nusprendžiau pats pasižiūrėti ir įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.

 

Filmas pasakoja istoriją apie rančos savininkus, brolį ir sesę, kurie po keistos tėvo mirties, paveldi jo turtą, tačiau nesugebėdami tęsti sėkmingai tėvo verslą, yra priversti išparduoti arklius, kad galėtų išsilaikyti. Tuo pačiu metu toje rančos teritorijoje ima dėtis keisti dalykai, kurie paaiškina ir keistą tėvo mirtį, kai jo kaukolėje įstringa moneta. Įsigiję prabangią stebėjimo kamerų sistemą, jie bando užfiksuoti NSO, kurie kaskart pasirodydami išbalansuoja arklių elgesį. Paraleliai pasakojama dar viena šalutinė keista istorija apie šimpanzę, kuri užpuola aktorius ir juos išžudo, tačiau nespėja nužudyti po stalu pasislėpusio berniuko...

 

Iš tikrųjų kelios siužetinės skirtingos pasakojimo kryptys verčia nuolat mąstyti, ką aš iš tikrųjų šiame filme matau? Ar tai filmas apie labiau išvystytą gyvūno sąmonę (išdresiruoti arkliai ir šimpanzė), kurie byloja apie žemą žmonių intelektą, ar aš labiau matau nepaaiškinamą NSO istoriją, kuri skrajoja virš laukų apsimesdama debesiu? Režisierius, atrodo, labiau plėtoja antrąją istorijos versiją, tačiau kalba ir apie nežmonišką elgesį su gyvūnais. NSO įsiurbia žmones ir gyvūnus, juos suvirškina taip, lyg jie tebūtų tik ėdalas, žemesnė gyvybės forma, lygiai taip pat žmonės elgiasi su gyvūnais žemėje – išdresiruoja juos savo poreikiams tenkinti. Toji paralelė filme gana eklektika, ji neišartikuliuota pažodžiui, bet palikta asociatyviai pačiam žiūrovui sujungti prasmes.

 

Viso filmo malonumas ir yra tai, kad filmas nestandartinis, jis tarsi tyčia erzina, nesileisdamas į įprastą „viskas aišku čia ir dabar“ holivudinį reginį, todėl žiūrėdami mes ir piktinamės, ir galvojam, kad kažkas su šia istorija negerai. Bet tai ir yra gerai! Režisierius panaudoja visus masinėje kino kultūroje atpažįstamus elementus, tačiau jo kompozicija savitai keista. Pvz., brolio ir sesers temperamento kontrastas. Karštakošė ir nenustygstanti sesuo ir keistai romus bei melancholiškas brolis, kurio išraiškos ir maniera net pačiomis aštriausiomis aplinkybėmis išlieka nepaprastai stabilios. Man labai patinka aktorius Daniel Kaluuya, kuris pasirodė visuose režisieriaus filmuose.

 

Visgi persiritus filmui į antrą pusę, darosi aišku, jog pavojingai provokuodami keistąją būtybę veikėjai su ja susidoros, o tas planas, jog riekia susprogdinti pabaisą iš vidaus, buvo, sakyčiau, šiek tiek standartiškai nuobodus. Visumoje atrodo, kad filmo keistumas pamažu įgaudamas holivudinį polėkį tranzuoja prie pernelyg paprastų sprendimo būdų, todėl filmo pabaiga iš esmės tampa nuviliančiu reikalu, nes scenarijus nebepateikia jokių netikėtų „paturbintų“ įvykių ir baigiama taip, kaip baigiasi daugelis siaubo trilerių – su visais atsakymais paraštėje.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela