Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Serialas: "Sekso terapija" / "Sex Education" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Vasarą puikus metas grįžti prie serialų, kuriuos anuomet praleidau ir nutariau šįkart suteikti šansą itin populiariam „Netflix“ projektui pavadinimu „Sekso terapija“ (angl. Sex Education) pirmajam sezonui, kurį sudaro 8 serijos. Kol kas serialas yra sulaukęs 3 sezonų, buvo kuriamas 2019-2023, taigi užgriebė ir nepatogų tiek aktoriams, tiek kūrėjams pandeminį laikotarpį. Bandau vis sugalvoti, ar šis filmas tikrai pateisina jaunimo serialo kategoriją, nes, kaip ir sakė pati aktorė Gillian Anderson, sukūrusi sekso terapeutės vaidmenį, savo vaikams šio serialo nerodytų ir nerekomenduotų, nes jis pernelyg atviras ir pati abejojanti dėl turinio vertybiniu aspektu.

 

Na pradėkime nuo to, kad serialas apie seksą, seksualinę trauką, jo nebūvimą, troškimą patirti orgazmą, neigimą ir į šias sureikšmintas problemas inkorporuoti tiek paauglių, tiek suaugusiųjų santykiai. Aišku, galima daug sakyti, kad tokio serialo labai trūko, kad jis galėtų edukuoti, šviesti jaunąją kartą įvairiais seksualiniais klausimais, tačiau didaktikos visgi seriale ne tiek jau ir daug, tačiau vyresniųjų klasių veikėjai eksperimentuoja ir tyrinėja kūnus ir seksą pačiais įvairiausiais lygmenimis, nevengia ir itin didelio vulgarumo. Pastarasis neatrodo labai jau baisus, nes įrėmintas į komiškas, kartais perspaustai nenatūralias situacijas, kadangi serialas palaiko situacinių komedijų žanro liniją.

 

Serialo pasakojimo epicentre – jaunuolis Otis, kuriam maždaug 16, o jo motina išsiskyrusi sekso terapeutė Džina. Pastarojo namai pilni falų, edukacinių porno leidinių, paveikslų ir viskas, atrodo, kad varo jautrų Otį iš proto. Ne gana to, visi klasėje netrukus sužino, kad Očio mama sekso išmanytoja. Otis turi kaimyną juodaodį gėjų draugą Eriką, o netrukus sudaro sandorį ir su žemo socialinio statuso mergina Maeve. Pastaroji lyg ir norėtų padėti santykius su įsimylėjusiu Očiu, tačiau jis pernelyg paprastas ir mielas, priskiriamas prie outsaiderių. Per šiuos mokslo metus Otis mokykloje įgauna didelį pagalbininko statusą, nes pritaikydamas motinos terapeutės žinias pats nelegaliai už pinigus ima vesti seksualinio turinio patarimus bendraamžiams. Įdomiausi ir netikėčiausia, kad visi labai drąsiai pas jį veržiasi su pačiais keisčiausiais klausimais.

Kadrai iš serialo.

 

Yra ir antraeilių veikėjų, pavyzdžiui, mokyklos direktoriaus sūnelis, tikras chamas, tačiau netrukus jis išsiaiškina, ko nori iš tikrųjų. Vystoma terapeutės motinos keistoka meilės neigimo istorija, Maevės nėštumas ir santykiai su didžiausiu mokyklos sportininku, LGBTQ meilės ir santykių peripetijos, sekso maniakės negražuolės, kuri trokšta pasimylėti, bet niekas nenori... Visa tai makabriškai sukasi kaip kokiame 90-ųjų „Berverly Hilse 90210“, tik šįkart hiper seksualizuotoje versijoje.

 

Visgi paradoksalu, kad didžiausiai išminčiai dažniausiai būna šarlatanai ir kvailiai, o hiper seksualūs žmonės neretai frigidiški ir turintys daug seksualinių problemų. Otis bijo penių, masturbuotis ir negali patirti orgazmo. Motina apie tai bando parašyti knygą ir tai tampa didžiuoju motinos ir sūnaus konfliktu šiame sezone. Otis patarinėja visiems seksualiniais klausimais, nors pats negali išspręsti savo bėdų. Aišku, serialas bando išlaikyti toną keliais kampais – humoras, seksas ir šiokie tokie saikingi ir neirzlūs, tačiau neretai prie apibendrinamųjų situacijų tono vedantys didaktiniai prieskoniai, juos tikrai pajusite, todėl serialas nėra vien tik apie antrą galą.

 

Kita vertus, labai smagūs ir spalvingi personažai, nors jie retsykiais pasirodo pernelyg tiesmukiškai idėjiški, ypač antraplaniai, kurie atrodo ne kaip jaunuoliai, o veikiau „paturbinti“ aplinkybių karikatūriniai, kad žiūrėtųsi įdomiau, šmaikščiau ir įdomiau, todėl serialas labai pramoginio sukirpimo. Bet man jis labai patiko ir buvo vietomis juokinga, net retsykiais išsižiodavau, nes dinamikos ir susuktų scenariškai siužeto vingių netrūko. Nesumeluosiu, kad tai šiuolaikiškai madingas serialas, nes apima tą politkorektiškumo sferą: aktorių pačių įvairiausių rasių, seksualinės orientacijos ir amžiaus. Sakoma, kad jeigu nėra šių sudedamųjų, gali pamiršti apie „Emmy“. O kas prisimena nedorąjį serialą „Begėdis“? Tai šis tikrai neišvers iš klumpių, patikėkite.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Emili" / "Emily"

Sveiki,

 

Apie pastoriaus dukterų Anės, Emily ir Charlottes Brontė gyvenimą yra sukurta tiek daug adaptacinių filmų ir spektaklių, kad jų gyvenimai nuolat iš naujo ir iš naujo perkuriami, aptariami ir vėl interpretuojami. Kažkada skaitytas Emily Brontės (1818-1848) romanas „Vėtrų kalnas“ buvo išties įtraukiantis ir puikiai iki šių dienų paskaitomas kūrinys, tad apie ją sukurtas ir filmas „Emili“ (angl. Emily) (2022). Nors paprastai klasikoje yra labiau aptariama kur kas produktyvesnė Charlottės Brontė kūryba bei jos įstabioji „Džeinė Eir“, tačiau kai kas „Vėtrų kalną“ laiko kur kas vertesniu ir įdomesniu kūriniu, pvz., Virginia Woolf.

 

Visgi filmas apie Emili Brontė iškart perteikia, kad būtent šioji iš seserų buvo labiausiai pakvaišusi, didžiausia svajoklė iš svajoklių ir ne visada gebanti būti „normali“ pagal tuometinius standartus. Istorija apžvelgia ne seserų istoriją, o pateikia Emily perspektyvą, nors filme vaizduojamos ir brolis bei likusios kitos seserys. Beveik XIX amžiaus vidurys, puritoniška anglų visuomenė ir tėvo pastoriaus įtaka labai formavo svajoklės Emily asmenybę. Didžiausią įtaką, kaip matome iš filmo ir išlikusių istorinių šaltinių, turėjo Emily brolis Branvelis – lėbautojas, neklaužada, maištininkas ir alkoholikas, kuris tragiškai baigė savo gyvenimą, taip ir nerealizuodamas savęs kaip literato, nors bandymų lyg ir būta...

 

Filmo kompozicija klasikinė. Pradžioje matome mirštančią Emily, kurią slaugo Charlottė, pastaroji bando išsiaiškinti, kaip Emily sugebėjo parašyti „Vėtrų kalną“. Žiūrovui jau ir taip aišku, jog iš rašytojos asmeninės patirties, todėl istorija mus nubloškia truputį atgal, kur pasakojama Emily ir pastoriaus patarnautojo Viljamo meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti dėl religinių dogmų. Prigimtis ir celibatas, aistra ir protas – iš esmės filmo veikėjai ambivalentiški kaip ir „Vėtrų kalno“ pagrindinis veikėjas Hitklifas. Filmas stengiasi atskleisti šio kultinio romano atsiradimo priežastis bei Emily išskirtinumą iš kitų seserų. Manau, iš dalies tai ir pavyksta. Emily puiki pianistė, tačiau sunkiai adaptuojasi prie tėvo keliamų lūkesčių. Išsiųsta į merginų mokyklą tapti mokytoja, ji neištveria ir yra išsiunčiama atgal. Nuvylusi tėvą ir nusivylusi savimi ji pamažu įsitraukia į brolio išdaigas ir net ima vartoti narkotikus... Visgi jos padėtis nepavydėtina, ji gyvena Viktorijos epochoje pirmojoje pusėje, kur vyrauja romantizmas, sentimentalumas, bet moterims tai griežtų primestų taisyklių amžius, kur padorumas, nuolankumas ir paklusnumas yra laikomos geriausiomis moters savybėmis. Kitą vertus, jeigu Emily būtų atitikusi visus tuos kriterijus, argi turėtume „Vėtrų kalną“?

 

Viena įdomesnių ir labiau pavykusių filmų scenų – tai kiniškos kaukės spiritizmo seansas, kada Emily apsimetusi mirusios motinos dvasia ne juokais išgąsdina visus. Kitą vertus, toji kaukė tampa ir pačios Emily likimo simboliu, nes ji priversta nuolat dangstytis ir save visuomeniškai normalizuoti, nes kaukė – tai įsipareigojimas, taisyklės, netikras prisitaikėliškumas, o tai ir Emily našta. Visgi kuo žaidžia režisierė Frances O'Connor? Ogi bandydama aiškiai brėžti Emily meilės istoriją su „Vėtrų kalno“ siužetinėmis linijomis, iliustruodama dažnai šaltą, vėjuotą, drėgną Anglijos klimatą, koks ir vaizduojamas pačios Emily romane. Visgi filmas, nors ir kostiuminė drama, joje daug savitos interpretacijos, nors pastatymas labai estetiškas, gražus, sukurtas išskirtinis Emily charakteris, jos santykis su pasauliu, puikiai čia pasidarbavo aktorė Emma Mackey. Labiausiai filme erzina visuomenės įsigalėjusios klišės, kurios diktuoja veikėjų elgseną ir sielvartą, pastarieji kine ir literatūroje matyti tiek daug sykių, kad tiesiog žiūrint filmą galima viską papunkčiui numatyti, nes veikėjai kaip užprogramuoti robotai elgiasi pagal standartus, nors ir stengiasi iš jų ištrūkti, maištauti. Tą matome ne tik Brontė seserų kūryboje, tą matysime ir J. Austin romanuose bei jų ekranizacijose. Visgi po filmo „Emili“ man susidarė įspūdis, kad režisierė visgi nulipdė savo Emily, kuri visgi savoje, įtariu, epochoje buvo kiek kitokia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Barbė" / "Barbie"

 

Sveiki,

Nežinau labiau rožinės vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie) (2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali, nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.

Sunku kalbėti apie „Barbę“, nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais, socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus (susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie patys stereotipai tampa ir kovos priemone.

Iš vienos pusės filmas neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes, sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.

Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela