Filmas: "Projektas "Sveika, Marija" / " Project Hail Mary"

 

Sveiki!

Yra filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl. Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad, sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas, bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas „Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir neteko nei perskaityti, nei įsigyti.

Iš filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...

Filmas rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę, tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta. Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai, ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus, nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat suprantama ir šeštokui.

Galiausiai stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose. Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.

Nesuklysiu sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.4

Maištinga Siela

Filmas: "Kaskadininkas" / "The Fall Guy"

 Sveiki,

Bandau suskaičiuoti, kiek esu matęs filmų su aktore Emily Blunt ir kiek su Ryan Gosling. Nepavyksta, tačiau pamatau vieną kitą naują reklamą ir filmą savaime rezervuoju, nesvarbu, apie ką jis, ir nesvarbu, kokios kokybės. Todėl natūralu, kad turėjau pažiūrėti ir jųdviejų bendrą darbą filme „Kaskadininkas“ (angl. The Fall Guy) (2024), kuriame ši Holivudo kino veteranų pora susitiko šmaikščiame ir juokingame filme apie kaskadininkų užkulisius.

Išties iš filmo tikėjausi didelio juoko, pamiršti laiką, tačiau šiek tiek norėjosi ir prisnūsti, ypač pabaigoje, kai „užlenktas“ scenarijus tapo 90-ųjų veiksmo filmų sugestikuliuotas: nevykėliai veikėjai blogiukai bėga sraigtasparniu, tačiau per kvaili, kad pabėgtų, todėl susinaikina savo pačių ginklais. Nieko naujo nuo „Vienas namuose“ serijų, tačiau visgi tikėjau kokio nors detektyvinio įdomesnio užsukto scenarijaus, kuriame paaiškėtų kokie nors netikėti veikėjų poelgiai, ketinimai, tačiau nieko panašaus neįvyko. Ryano Goslingo veikėjas Koltas bando į filmavimo aikštelę sugrąžinti tikrąją filmo žvaigždę Tomą Ryderį (aktorius Aaron Taylor-Johnson) ir tuo pat metu pataisyti atsinaujinusius santykius su filmo režisiere Džudi. Žodžiu, filmas „varo“ dviem frontais. Kaskadininkas atseit išmoktus filmavimo aikštelėje triukus ir puikią fizinę parengtį pritaiko beieškodamas aktoriaus, lupdamas kitų blogiukų kailius.

Nepamenu, kiek kartų Koltui teko griūti, trenktis ir muštis, bet tai nutiko tiek daug sykių, kad pamiršau skaičiuoti, tad galiu tik įsivaizduoti, kaip pačiam Ryanui Goslingui teko kristi, ristis, nors, filmo pabaigoje sužinome, jog jis taip pat turėjo kaskadininkų dublerių, nors ir pats vaidino kaskadininką. Nežinau, ar yra kokie neformalūs kaskadininkų apdovanojimai, filmas bando atkreipti dėmesį į šią nepaprastai ekstremalią profesiją, tačiau nerimtomis formomis. Atseit, kad kaip Koltas, esi kietas iš prigimties ir kaskadininko profesija yra žaismingai smagi profesija, net seksualus reikalas, mat tada gali „pakabinti“ režisierę ir pakeisti savo gyvenimą (depresijos momentai po traumos nutylimi, nes komedijai jie neįdomūs). Tačiau filmas ne apie tą juodą kaskadininkų gyvenimą, kada atsiduri jei ne karste, tai bent invalido vežimėlyje – ne tas žanras. „Kaskadininkas“ mus linksmina senais holivudiniais triukais iš praėjusio tūkstantmečio pabaigos ir nors yra dinamiškų ir sudėtingų scenų, tačiau jos kompiuterinės grafikos amžiuje nenustebins. Labiausiai pribloškia, kad filmas turi stabiliai gerą finansavimą, yra prabangus, bet scenarijus per lėkštas ir primityvus, o veikėjai neįdomūs, primenantys komiksus su pritaikyta hiperbolizuotai šarminga asmenybės programa. Filmas lengvai pramogai ir yra ne pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Barbė" / "Barbie"

 

Sveiki,

Nežinau labiau rožinės vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie) (2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali, nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.

Sunku kalbėti apie „Barbę“, nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais, socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus (susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie patys stereotipai tampa ir kovos priemone.

Iš vienos pusės filmas neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes, sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.

Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fanatikas" / "The Believer"

Sveiki,

Paskutiniu metu Lietuvoje griaudėjo su antisemitizmu susiję skandalai: dužo atminimo lentelės, uždrausta Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ ir t. t. Gajus įsitikinimas, kad dėl visų pasaulio nelaimių yra kalti žydai ir juos kaip naciją reiktų išnaikinti, man asmeniškai protu niekaip nesuvokiamas. Niekas taip deramai negali paaiškinti, iš kur tas pyktis ir amžinas kerštas žydams. Kad jie nukryžiavo Kristų, kuris irgi buvo „saviškis“? Dėl to, kad žmonijai reikia atpirkimo ožio? Kodėl? Teko matyti nemažai dokumentinių ištraukų, kuriose bandoma aiškinti žydų nacijos pasaulinę sąmokslo teorija, kad jie užsislaptinę pasaulio valdantieji, reguliuojantys rinką, užterštumą, badą ir net kuriantys tarp tautų karus, tas teorijas netiesiogiai girdėjau ir pagrindinio veikėjo monologuose filme „Fanatikas“ (angl. The Believer) (2001), vaidybinėje kino juostoje, kurioje pasakojama vaikino žydo, perėjusio į nacistų grupuotes, istorija.

Tikiu, kad anuomet, kai filmas vos tik pasirodė, o t. y. beveik prieš 20 metų, galėjo lengvai šokiruoti, tačiau šiandien galima sužiūrėti visai lengvu prisėdimu, nes kine, bent man, yra tiek temų, tiek elgsenos modelių, kurie labiau šokiruoja ir jaudina nei filme „Fanatikas“. Nepaisant mano reakcijos, tai nereiškia, kad filmas prastas.

Dėmesio centre – jaunas agresyvus skustagalvis nacis, kuris rengia išpuolius prieš žydus ir svajoja juos išnaikinti. Jis įsilieja į antisemitinius judėjimus, organizuoja išpuolius. Žodžiu, žaidžia teisuolį, tačiau po kurio laiko sužinome, kad tas jaunuolis yra tikrų tikriausias žydas, ideologinis dezertyras... Žinoma, klasikinis variantas, kaip kad Hitleris, kuris buvo žydų kilmės. Galiausiai sužinome ir tikruosius jaunojo nacio motyvus ir tai beveik nestebina, kiek labiau glumina jo kaip žydo taktika ir noras paveikti aplinkinius nacistus. Nemažai filosofijos, kuri atrodo kaip tuščias lozungas, skamba jaunojo apsimetėlio fanatiko kalbose, visi tie antisemitiniai stereotipai panaudojami jo kalboje iš pradžių kaip pyktis ir agresija, o po to kaip gynyba... Nesu tikras, ar filmo pasiaukojimo finalas mane įtikino, atrodo pernelyg šekspyriškai dirbtinas ir nedarantis jokio įspūdžio, sakyčiau, nueita lengviausiu būdu, norint išprievartauti iš žiūrovo įspūdį, kad regėjome gerą kiną su efektyvia pabaiga...

Visgi filmo pateiktis, maniera man nepatiko. Priminė klišinę aranžuotę, kurioje daugiau ar mažiau nuspėjami įvykiai, kurie nedaro didelio įspūdžio. Ryan Gosling atliko pagrindinį vaidmenį ir tai, mano akimis, labai pervertintas visumoje aktorius. Jis gauna gerus vaidmenis geruose filmuose, tačiau pats kaip aktorius, mano akimis, yra sukūręs vos kelis išties gerus vaidmenis ir „Fanatikas“ iš esmės yra vienas jų.

Tai kas gerai šiame filme, jeigu viskas man atrodo blogai? Ogi palikta duona apmąstymui, pagrindinio veikėjo netipiniai psichologiniai terapiniai sprendimai išsiaiškinti religines judaizmo tiesas praktiškai, pasirenkant ekstremistinius, protu sunkiai suvokiamus būdus. Bandai perprasti tų kvailų žaidimų motyvą ir supranti, kad R. Goslingo veikėjas nė velnio ne nacis, nė velnio ne kvailas, sakyčiau, retorikos meistras, kuris kaip Kristus leidžiasi kapojamas naginių. Todėl ir įdomu, kaip nacistinės sugestijos aplinkoje pamažu režisierius išskleidžia žydo subordinacijos patirtį, ypatingai jautrus momentas, kada veikėjas klausosi koncentracijoje išgyvenusio tėvo išpažinties, kai jo akyse ant durtuvo buvo padurtas trimetis sūnus ir išjuokta bereikšmė mirtis... Veikėjas tapatinasi su naciais, o žiūrovui atrodo, kad vienu momentu jis renkasi nacizmą tam, kad galėtų paneigti žydų holokausto patirtis, įrašytas jo tautos atmintyje, ir žinoma, judaizmo teologinės mokyklinės diskusijos, išvedusios vaikiną į kraštutines patirtis...

Filmas sukurtas provokacijai ir diskusijai. Kad ir koks filmas režisūrine prasme atrodytų vidutinis, jo pateiktis prieinama masėms, visgi tai vartai į nesibaigiančias diskusijas. Akivaizdu, kad filmo medžiaga ir scenarijus kur kas stipresni už realizaciją.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmasis žmogus" / "First Man"

Sveiki,

Pradėsiu nuo to, kad šis įrašas nėra teisingas, nes viso filmo „Pirmasis žmogus“ (angl. First Man) (2018) taip ir nepamačiau. Kalbėti apie kūrinį visapusiškai negaliu, todėl, savaime aišku, kad jame objektyvumo tiek, kiek ant saulės paviršiaus randasi sniego, todėl šis įrašas veikiau man kaip asmeninė atmintinė, tačiau vis tiek galite skaityti, jeigu manote, kad verta.

Filmas apie Neilą Armstrongą – pirmąjį žmogų, nusileidusį Mėnulyje. Jo vardas įrašytas į visus istorijos vadovėlius ir visi jiems plojo ne vieną dešimtmetį ir garbino kaip amerikiečių tautos didvyrį. Filmas yra apie jo gyvenimą ir skrydį į Mėnulį. Čia tiems, kurie nori suvokti, kaip žmogus ten atsidūrė ir kartu nugyventi atskiro žmogaus gyvenimą t. y. „patirti“ tą gyvenimą per kiną. Pagrindinė vaidmenį atliko Ryan Gosling – merginų numylėtinis aktorius, kuris, mano galva, yra sukūręs kur kas įdomesnių vaidmenų.

Visgi filmo teįstengiau pamatyti kokį pusvalandį, o paskui tiesiog supykino. Būna gyvenime momentų, kada tiesiog širdis nepriima labai gerai visų įvertinto filmo ir tu pabučiuok karvei į vieną gerą vietą – na nepriima toji širdis filmo ir viskas. Nuobodus per visą pilvą. Neilas netenka dukrelės ir vedinas netekties skausmo jis sunkiai dirba ir kovoja savo profesiniame fronte, kol tampa... didvyriu. Tas begėdiškas režisierių ir scenaristų ėjimas per netektį ir apkaišiojimas įvairiomis „stiprybėmis-vertybėmis“ herojų ir jo iškėlimas ant stalo tiesiog sekina. Paskutiniuoju metu tokie dirbtino herojaus sukūrimo filmai, matyt, kad nebe man. Tiesiog nebetikiu ir... nebeįdomu.

Tiesa, visgi kyštelsiu trigrašį ir pasakysiu, kad amerikiečiai niekada nebuvo išsilaipinę Mėnulyje, bent jau pirmasis žmogus 1969 m. tikrai nebuvo Neilas Armstrongas. Visa tai yra istorinė klastotė, kuri maskuojama ir plokščiosios žemės teoretikai (iš dalies ir aš toks esu) puikiai atskleidžia dokumentiniuose filmuose, kad visa tai nufilmuota tiesiog dykumoje – visas tas „realus“ nusileidimas tėra didvyriška imitacija pakurstyti žmoniją tikėjimui. Žinoma, šioji skandalingoji dokumentika yra persekiojama ir dozuojama internete, bet tas, kas ieško, tas ir randa. 1969 metais žmonės su Armstrongu niekada nebuvo nusileidę Mėnulyje, o filmuota medžiaga neva iš Mėnulio dabar prieinama praktiškai visiems ir ten matosi ir lynai prie aktorių, ir atšvaitai, ir kitas mėšlas. Sunku patikėti, kad tiek dešimtmečių žmonės didžiuojasi istoriniu „feiku“. Taigi tai viena iš priežasčių, kodėl atmečiau tą filmą, nes juk Neilas Armstrongas joks astronautas, jis tėra tik NASA marionetė aktorius kaip ir daugelis viešai deklaruojamų skrydžių į kosmosą, kaip antai Apollo 13. Todėl filmo biografiškumas (kaip tikriausiai daugelis amerikietiškojo kino) tėra tik vienas didelis fiktyvus masalas patenkinti netikrą istoriją. Kaip galiu tikėti N. Armstrongo asmenine istorija, kai žinau tiesą?

Dabar galvoju, jeigu žmonėms įbruko, kad su folija aplankstyta skalbimo mašina nusileido Mėnulyje žmonės, ką jie dar yra suklastoję? Kad ir kaip ten bebūtų, visus istorijos vadovėlius ir faktus, kuriuos bruka, mes turėtume net nesimokyti, nes ten tėra tik melas. Žinau, kad čia rasis daug skeptikų, tačiau atsibuskite, žmonės – mano informaciją galima lengvai patikrinti netgi YouTube kanale yra lietuviškai apie tai informacijos, pavyzdžiui, linksmas ČIA ir rimtesnis video ČIA.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Larsas ir tikra mergina" / "Lars and the Real Girl"

Sveiki,

Filmas, pelnęs „Oskarą“ už originaliausią scenarijų ir Auksinį gaublį už pagrindinį Ryan Gosling vaidmens atlikimą – „Larsas ir tikra mergina“ (angl. Lars and The Real Girl) (2007), tiesą sakant, susižiūrėjo visai „skaniai“, tačiau tenka pripažinti, kad kaip kūrinys didelio įspūdžio nepadarė.

Viena stipriausių šio filmo sudedamųjų – R. Gosling vaidyba, kurią įvardyčiau kaip vieną įsimintiniausių jo karjeroje, nes šiaip jis vienas statiškiausių aktorių ir nors gauna išties įsidėmėtinus vaidmenis, jis man nejuslingas aktorius, tačiau šiame filme yra tai, ko dažniausiai jam trūksta – vidinės veikėjo dinamikos ir vidinės biografijos. Visa kita filme atrodo arba prėska, arba pernelyg lėkšta. Suprantu, kad daugeliui filmas patiks dėl nekomercinio priėjimo prie psichinių žmogaus problemų, tačiau camon, žmogus, kuris „myli“ lėlę ir bando susikurti kitą pasaulį – tai juk kine atgyvena! Štai japonai kasmet sukuria po panašų filmą, kaip vyrukas paskui save tamposi pripučiamą lėlę ir su ja mylisi ant tilto ar dar kur nors, o aplinkiniai iš jo „žvengia“. Prisiminiau ir J. Foster režisuotą šeimos dramą „Bebras“ (2011), kada M. Gibsonas nuo rankos niekaip nenusimovė bebro lėlės ir bandė savo psichologines problemas spręsti kvailoku būdu.

Tiesą sakant, filme mane labiausiai nervino ne pagrindinis veikėjas ir jo problemos, bet holivudinė, netikra ir perdėta aplinkinių reakcija, kuri absoliučiai tuščia. Kas čia? Tvin Peaksas, kad visi staiga ima ir prisitaiko prie Larso padėties? Aštrumo trūkumą lyg ir galėtume pateisinti žanro taisyklėmis, tačiau humoras vis tiek tvoskia „rimtu lėkštumu“. Neįsimenantis, tačiau vienam vakarui žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalifornijos svajos" / "La La Land"

Sveiki, skaitytojai,

Kad mane kur... Šitiek vilčių, pamačius šedevrinį režisieriaus Damien Chazelle filmą „Atkirtis“, kuris prikaustė ir leido prakaituoti dėl emocinės įtampos, ir staiga tiek žadantis „Kalifornijos svajos“ (angl. La la Land) (2016) tiesiog pribloškė savo paviršutiniškumu. Galvoju, kad panašiai buvo ir tada, kai visi alpėjo dėl filmo „Artistas“, kuris atgaivino nebyliojo kino nostalgiją, taip šiemet su „Kalifornijos svajomis“ – šokio miuziklo dešimtmečio nostalgijos persunkti amerikiečiai ir kino kritikai nusprendė vienareikšmiškai – tai vienas geriausių metų kino kūrinių, o aš jiems ir visam pasauliui – jūs tikriausiai juokaujate?

Filmas absoliučiai vienplanis ir lėkštas siužetiškai: super talentinga aktorė, kuriai nuolat nesiseka aktorių atrankose, o dar čia į ją su kava atsitrenkia eilinis mulkis, atvykęs į Holivudą irgi ieškoti laimės, staiga įsimyli, bet... NUOBODU. Tiesiog nykus standartinis siužetas apie karjeros siekimą ir pasirinkimą tarp sėkmės ir meilės, o dar visa tai Holivude – tiesiog banaliau nebūna! Net prisiminiau W. Aleno „Aukštuomenės klubą“ (2016), kuris sukaltas panašiu siužetu, tik ten charakteriai įdomesni.

Taip, sutinku, idėja atgaivinti tai, kas sena – čia jau amžinai pataikysi į dešimtuką ir visiems patiksi, visi kadrų perėjimai, detalės, dialogai, judesiai ir net filmavimo rakursai liudija, kaip stulbinamai stengtasi atkurti jau mirusios kino epochos vaizdinius ir sužadinti žiūrovų jusles. Dievaži, režisieriui tai ir pavyko, tik kaip aš nemėgstu tų lėkštų vienplanių siužetų, kad norisi tiesiog užknarkti po penkiolikos minučių. Margas karnavalinis filmas tik retais momentais sublyksėdavo ir manyje kažką sužadindavo, tačiau visumoje tie reti atvejai prieš banalias scenas man pasirodė neverti tokios šlovės, kokios susilaukė „Kalifornijos svajos“. Šis filmas manęs nepaveikė kaip kadaise „Artistas“ ir šiek tiek gaila, kad originalių scenarijų ir vertų charakterių filmai nesulaukia tiek dėmesio, kiek šis lėkštoko siužeto margumynas. Vienas didelis gėris šiame filme – aktorė Emma Stone, kuri iš esmės taip žėrėjo, kad vien dėl jos negalėjau atplėšti akių. O ką ten darė Ryan Gosling? Talentingasis dramų aktorius? Nežinau, aš praktiškai jo nemačiau, galėjo režisierius iškirpti kažką iš kartono ir tai būtų mažai kuo skyręsi nuo Ryano.

Apskritai kalbant, filmas mane šiek tiek nuvylė. Tikėjausi skrydžio, nenutrūkstamos pulsacijos, o gavau tiesiog klišėmis sukaltą gana siauro ir paprasto siužetėlio pasakojimą, kurio dirbtinių stiklelių margumyne tebuvo vienintelis briliantas – Emma Stone. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kieti bičai" / "The Nice Guys"

Sveiki, skaitytojai,

Šiuo metu viena labiausiai pasaulyje aptarinėjamų komedijų yra „Kieti bičai“ (angl. The Nice Guys) (2016) tikriausiai visai ne dėl to, kad tai „Geležinio žmogaus 3“ režisierius, bet dėl to, kad jame pasirodo kino legenda Russell Crowe ir Ryan Gosling. Nesu tikras, ar šią komediją pavadinčiau viena geriausių šių metų komedijų, tą suabejojau ne tik aš, bet ir internautų komentarai, kurie gana vidutiniškai priėmė juostą, nepaisant ten pasirodžiusių ir nuolat giriamų kino aktorių. Visgi netgi ir tokie kino graundai komedijoje atrodo it paprasti komediantai ir nieko čia nepridursi – komedijos žanras toks keblus ir pritraukti, sudominti kažkuo daugiau nei įprastomis klišėmis, vargu, ar pavyktų, nebent režisierius genialus komediantas, pvz., labai puikias komedijas kūrė W. Allen.

Ką visgi be gerai ir puikiai žinomų aktorių gali pasiūlyti „Kieti bičai“? Ogi nuostabius kostiumus ir gražiai surėdytus kadrus pagal 7-8 dešimtmečio madą, kas šiuo metu kine itin madinga, atsigręžti į kultinius filmus, madas ir jas perkurti taip skaniai pasaldinant. Bet vis tiek šioji mados tendencija ir dešimtmečiai žavi ir kelia nostalgiją. Taigi, ši komedijai kostiumų ir aplinkos detalių nestinga. Didžiausią nuostabą sukėlė amerikietiški juokeliai, kurie šiek tiek bandė išsiskirti eilinių komedijų urme. Visų pirma juokeliai nejuokingi ir tokie mediniai, kad jie savaime kelia juoką, jie subtiliai ne tiesmukūs, lyg bandyta sužadinti kitokį amerikietiško humoro gamą komedijos rinkoje. Ir, dievaži, kai veikėjai porno aktores vadina „porno damomis“, lūžau vietoje. Tiesa, nedaug tokių taiklių ir linksminančių vietelių, o kai kurie epizodai, kad ir lenktynės su automobiliais ir veikėjų poelgiai priminė net ne be komediją, o stačiokišką parodiją.

Taigi, kino aktoriai lyg ir nieko naujo nepavaizdavo, tipinė komedijinė pora kriminalinio turinio juostoje, ta pati konkurencinga suvedanti du likimus draugystė. Ir pabūsiu šįkart absoliuti pilka masė: filmą žiūrėjau tik dėl aktorių. Turiu pasakyti, kad praleidau neblogą laiką, tačiau kažin ko pasikrovęs nesijaučiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela