Filmas: Operacija „Black Bag“ / "Black Bag"

 

Sveiki,

Paskutiniu metu susikaupė labai daug rimtų ir sunkiasvorių filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, tačiau vis nuotaika ne ta, tad renkuosi pramoginį ir žiūrovišką filmą. Dažniausiai ne bet kokį, o tokį, iš kurio tikiuosi ne vien nuotykių ir lengvumo, bet balanso tarp klišių ir idėjos. Režisierius Setev Soderbergh šiemet neseniai pristatė siaubo filmą „Būtybė“ ir tuo beveik pat metu naujausią savo trilerį „Operacija „Black Bag“ (angl. Black Bag) (2025).

Filmas turi ištisą žvaigždyną! Ir Cate Blanchett, ir Michael Fassbender! Kaip nepažiūrėsi tokio derinio? Bet, kaip žinia, žinomi veidai nėra garantas, kad filmas bus geras ir kokybiškas turinio prasme. Istorija pasakoja apie porą (Katrina ir Džordžas), kuri dirba įslaptintoje JAV organizacinėje žvalgyboje. Čia panašiai kaip kokie „Ponas ir ponia Smitai“, tik agentų pora atvira, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tačiau jiems paskirta nauja misija – išsiaiškinti, kas korporacijoje yra šnipas, tad jiedu rengia vakarienes, kviečiasi įtartinus žmones, juos testuoja – žodžiu, vyksta daug tokių myliu-noriu-negaliu erotizuotų porų pokalbių, tad vakarienė labiau primena porų santykių terapiją, kokį sukūrė italai pasiūlydami pasauliui hitą „Tobuli melagiai“, kuris, tiesa, manęs nesužavėjo.

Veiksmo filme ne kažin kiek, Džeimso Bondo šnipų detektyvas tampa vyro ir žmonos išbandymu, tiesa, kaip jau įspėja žiūrovas, žaidybiniai ir įtempti jųdviejų įtarinėjimais grįsti santykiai, pasirodo, jiems afrodiziakas, vienas kitą įtarinėti, atskleisti ir pasimylėti. Nenustebino, kad filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi sutuoktinių agentų miegamojo lovoje. Tiesą sakant, nuobodoka. Istorija apie tariamą išdavystę, aiškinamasi, kas jis toks, bet daugiausia istorijoje dėmesio skiriama, žinoma, netikram įtariamajam. Negana to, dar ir istorija atsisako įprastinės „Ieškokit gudručio“ dinamikos. Istorija gana lėtai rutuliojasi, daug plepama, daug susižvalgymų, daug tokios teatrališkos pauzės ir pozavimo. Nesuklysiu sakydamas, kad veikėjai buvo labai schematiški, nuobodūs, nužmogėję, tapę žanrinio kino klišėmis, tad ir pats trileris toks šaltas, nors ir gražus, bet vėlgi... negyvas, o aistra, kurią deklaruoja Fassbenderio ir Blanchett sukurti personažai, apeliuojantys į niekšelių Boni ir Klaido dueto tipažą, atrodo dirbtinoka, kaip kad ir visas šio filmo galvosūkis. Tiesiog filmas turi savo neblogą ir mąslų ritmą, tačiau tai tėra poza, nes visa kita karikatūra ir šablonai, įskaitant ir veikėjų aistras ir ydas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kneecap" / "Kneecap"

 

Sveiki,

Nesu hiphopo mėgėjas, negalėčiau staiga įvardyti kokio nors šio žanro atlikėjo ar grupės, tad gan įtariai žiūrėjau į Kino pavasario repertuare siūlomą airių režisieriaus Rich Peppiatt filmą „Kneecap“ (angl. Kneecap) (2024). Pavadinimas tyčia neverčiamas, nes filmas vadinasi kaip ir skandalingos airių muzikos grupės pavadinimas, kurią sudaro Mo Chara, Móglaí Bap ir DJ Próvai. Pastarieji yra ne tik šios tikrai egzistuojančios grupės nariai, bet tampa ir pagrindiniais filmo aktoriais, vaidinančiais pačius save.

Filmo žanrą galėtume pavadinti dokumentine vaidybine drama, kuri tikriausiai tik iš dalies atitinka realiuosius įvykius. Žaismingai dinamiška istorija mus nukelia į netolimos praeities Šiaurės Airiją, Belfastą, kuriame gyvena pagrindiniai veikėjai. Šiame regione jau ilgą laiką tvyro airių ir britų nesantaika ir įtampa. Pagrindinio veikėjo Móglaí Bap tėvas ekstremistas, kovojantis už airių kultūrą, skatinantis sūnų didžiuotis airių kalba ir kovoti prieš invazinę anglų kalbą ir kultūrą. Galiausiai tėvas tampa teroristu sprogdintoju ir ieškomu saugumiečių ir policijos, kol vieną dieną suvaidina savo mirtį. Neturėdamas nuolatinio santykių su tėvu, Móglaí Bap su draugeliu stumdo narkotikus, kol vieną dieną neatsiduria areštinėje, kurioje atsisako parodymus duoti angliškai, tad iškviečiamas muzikos mokytojas vertėjas, kuris vėliau su tuo pačiu jaunuoju nusikaltėliu ir jo draugu įkuria airiškos hiphopo muzikos grupę, kuri tampa to regiono nacionaliniu airių pasididžiavimu.

Filmas lengvas, nors kultūriniai dalykai man svetimi, kaip ir pati hiphopo muzika. Galiu suprasti airių gatvių kovas su britais, pagrindinių veikėjų chuliganizmą toksiškoje smurtinėje dviejų kultūrų trintyje. Neretai vis mintimis mane nunešdavo į XIX a. Lietuvą, knygnešių erą, kada lietuviai dėl savo kalbos ir identiteto, kultūros buvo pasiruošę padėti galvas prieš carinę Rusiją. Jeigu tik tuomet koks Valančius ar Baranauskas su Maironiu būtų tapę narkotikų stumdytojais ir DJ, manau, turėtume panašią situaciją. Visgi filmas „Kneecap“ yra panašesnis į hiperbolizuotą komikso komediją, skirtą sukurti spalvingam grupės įvaizdžiui. Filme daug humoro, kadruose fiksuojami ir romantizuojami narkotikai, kuriuos šniokščiantis muzikos mokytojas su vaikėzais gaudo savo mūzą ir įrašo kabinančius gabalus. Viskas perteikta šiek tiek purvinai, bet pagražintai, tarsi visas šis gyvenimo maištas neturėtų skaudžių pasekmių ir tebūtų vienas didelis nuotykis.

Filmas man priminė seną gerą „Traukinių žymėjimą“ (1996), kurį galimai perkūrė Q. Tarantino, nes būtent tokia jaučiasi šio filmo tekstūra. Maniau, kad filmas bus labiau apie hiphopą ir klubus bei tamsius barus, bet filmo pagrindinė idėja yra ryškinti airių nacionalinį pasididžiavimą savo kalba kaip išskirtine, kurios ne tik nereikia gėdytis, bet ją reikia demonstratyviai kalbėti ir reikštis. Taigi muzika tuo tikriausiai ir novatoriška, kad ji tampa tam tikra prasme pasipriešinimu anglicizmo įsigalėjimui ir visko suvienodėjimui. O ir mes pastaruoju metu populiarius šlagerius traukiame dzūkiškai ir žemaitiškai, net per pastaruosius kelerius metus išsivertėme į šias tarmes „Mažąjį princą“ ir tuo didžiuojamės. Tai filmą, manau, geriausiai supras mažosios tautos ir specifinės subkultūros, kurios jaučiasi mažos ir pažeidžiamos, todėl galingos ir vieningos kaip niekada.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žudikas" / "The Killer"

 

Sveiki,

 

David Fincher per savo kino karjerą sukūrė ne vieną filmą, už kurį bus dėkingi žiūrovai: „Zodiakas“ (2007) „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Socialinis tinklapis“ (2010), „Dingusi“ (2014), o kur dar tokie serialai kaip „Kortų namelis“ bei vaizdo klipai Madonnai. Tikriausiai nemažai kas tikėjosi įtraukos ir intrigos naujausiame darbe „Žudikas“ (angl. The Killer) (2023), kuriame nusifilmavo Michael Fassbender ir Tilda Swinton.

 

Jau nuo pat pradžių filmas pasitinka žiūrovą savitai mąsliu ir lėtu ritmu. Pagrindinis veikėjas – bevardis ir daugiaveidis žudikas, kuris kiekviename žingsnyje keičia tapatybę. Jis ruošiasi kitapus gatvės nušauti turtingą ir įtakingą magnatą ir jam, deja, nepavyksta. Jo lėtus dzenbudistinius veiksmus apibrėžia vidinis ritmingas monologas, savita žudiko disciplina, kas jį iš dalies ir padaro antžmogį. Galiausiai jis grįžta į Dominikos Respubliką pas mylimąją, tačiau aptinka išlaužtus namus ir vos likusią gyvą merginą. Taigi likęs filmas yra keršto istorija, į kurią leidžiasi žudikas nuosekliai atsekdamas merginos skriaudėjus.

 

Siužetas iš tikrųjų nėra jokia intriga. Kaip tyčia šiam filmui pritrūksta tam tikro rokenrolo, dinamikos ir aistros, bet labiausiai – sudėtingesnio galvosūkio, kad ir žiūrovas galėtų įsitraukti į spėliones. Kitą vertas, galbūt tai būtų pernelyg tradiciška, todėl kino kūrėjai apsisprendė kurti prislopintą klasikinį variantą, telkdami jėgas pagrindinio veikėjo filosofijai, švariam ir skaidriam susidorojimui, pateikiant pagrindinio veikėjo apgalvojimus, analitinį mąstymą ir pasirinkimus nuo A iki Z kaip ant lėkštelės.

 

Visgi filme būta labai vykusių scenų, kurios įtraukė, leido tapatintis su situacija, o ir muštynių sceną, kuri priminė „Nužudyti Bilą“ dalis, taip pat atrodė jau kitame kosmoso lygmenyje, nebetikroviška. Kitą vertus, filme atsivėrė ir tam tikrų nuobodžių beveiksmių duobių, kai veikėjas jau per daug įkyriai slampinėdamas kartoja tas pačias frazes ir nieko įdomaus nevyksta. Aš vis galvojau, ar būtina filmuoti ir scenas užkaišioti tomis mašinų pasistatymo aikštelėse mizanscenomis, kurios iš tikrųjų nepasako nieko? Jų filme čia bus ne viena ir ne dvi. Visgi veikėjas man priminė vaikystėje žiūrėtą tokį serialą „Pretendentas“, kada unikalaus gebėjimo ir mąstymo žmogus, slėpdamas savo tapatybę, bėga nuo slaptos organizacijos. Galima sakyti, kad „Žudiko“ intriga galbūt už to ir laikosi, t. y. ypatingo veikėjo mąstymo. Visgi filmas išėjo vidutiniškas, labiau žiūrėti atsipūtus, nei tikėtis kokio nors netikėto ir intelektualesnio cirko.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daina po dainos" / "Song to song"

Sveiki, skaitytojai,

Po Terrencijaus Malicko filmo „Paslėptas gyvenimas“ (2019) taip ilgai negalėjau atsigauti ir supratau, kad buvau velniškai pasiilgęs jo jautrios kino pasakojimo manieros, kad nusprendžiau pažiūrėti ir gana prieštaringai vertinamą jo darbą „Daina po dainos“ (angl. Song to song) (2017). Istorijos centre – aktorės Rooney Maros suvaidinta Faye, kuri nepaliaujamai ir destruktyviai per santykius ieško gyvenimo pojūčių, o per pojūčius savęs pačios. Kaip dažnai ir būna ieškančioms personoms, tas karštligiškas noras pažinti ir paragauti visokį gyvenimą, kaip pati pasakotoja sako, „geriau visoks patyrimas, negu joks“, nuveda destruktyviais ir pavojingais keliais, dažniausiai į dar didesnę aklavietę.

Nuo pat pirmojo sakinio ir banguojančių kadrų mane filmas panardino į lėtą meditaciją. Ir nors vaizdai gražūs, ir nors novelių, keturių veikėjų istorijos, persipynusios šiuolaikiniame pasaulyje su itin skirtingais socialiniais vaidmenimis, jie vis vien labai mane asmeniškai jaudino. Daugelis dalykų vienai ar kitaip patirta mano paties. Tai ilgas kelias nuo 18 iki 30 metų, kuris dažnai paženklintas skaudžiais kritimais, kurie būtent ir akcentuojami filme kaip asmenybės brandos tapsmo, susitupėjimo procesu.

Kaip ir visi T. Malick filmai, taip ir šis yra juslingas, spalvingas, labiau reiškiasi kaip būvis, procesas, juslinga emocija, todėl ir istorija sąlygiškai juslingai išgryninta, kuri nebūtinai turi būti pagrįsta realaus elgesio logika, kai kurie kadrai tiesiog svaigina žmogaus laimės arba liūdesio, aktyvumo ar pasyvumo potyriais ir leidžia į mūsų gyvenimą pažvelgti filosofiškai kaip nuolatos kintantį emocijų ir etapų, potyrių ir jausmų banguojantį vandenyną. Mane tai labai ramina, paveikia ir sujaudina. Žinau, ne visiems šio režisieriaus filmai, oi, toli gražu ne visiems. Kurie ieško aštrios minties, aiškiai išsakytomis, kine seniai nusibodusiomis priemonėmis, manau, kad filmas gali ir visai nepatikti. Juolab, kad režisierius eksperimentuoja su aktoriais ir liepia jiems tiesiog scenose žaisti. Čia mes sutinkame visą žvaigždyną: Ryan Gosling, Rooney Mara, Natalie Portman, Micheal Fassbender, Cate Blanchett ir net knygos „Tiesiog vaikai“ bei dainų atlikėją Patti Smith, kurios gyvenimo istorija atspindi šių jaunų žmonių gyvenimus. Tai nuostabus metafizinis katalizatorius, kurio vaivorykštinė nepastovi spalva yra pačių veikėjų pasirinkimai, dažnai vedami tos pasaulio ir savęs pažinimo inercijos. Tai taip atpažįstama, ir tai taip skausmingai gražu, kad vienu metu atvipo žiaunos...

Visgi šiame filme režisierius labai kartojasi. Scenografija, ta pati filmavimo maniera, tos pačios būsenos, jausenos kaip ir ankstesniuose vienas paskui kitą prieš šį filmą einančiuose kūriniuose „Į stebuklą“ (2012), „Taurių riteris“ (2015) ir galiausiai „Daina po dainos“, mano galvoje, sudaro trilogijos grandį, kurią vienija bendras laikmetis, bendros jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių, gyvenančių didmiesčiuose, dažniausiai dangoraižiuose, problemos. Dažniausiai tai išdavysčių, savęs mėginimo suimti į rankas ir pajausti laimę, tačiau tai vyksta su kardinaliais emociniais ir blogų pasirinkimų nuopuoliais.

„Daina po dainos“, nepaisant atsikartojimų, tikriausiai buvo tai, ko man šiomis dienomis reikėjo. Permąstyti savo paties paskutinio dešimtmečio būsenas, pajusti jų skausmą ir grožį. Ir nesvarbu, kaip filmas nepatiktų kitiems ir jeigu jis nevertas dešimtuko, man jis vakar naktį suteikė viską, ko aš noriu iš gero filmo. Dabar belieka pasiruošti „Plona raudona linija“ (1998) seansui.  

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iksmenai: Tamsusis Feniksas" / "Dark Phoenix"

Sveiki,

Tikriausiai reiktų save vadinti „Iksmenų“ gerbėju, nes pastebiu, kad anksčiau ar vėliau vis tiek sužiūriu visus „Iksmenų“ serijos filmus. Pernai pasirodęs filmas „Iksmenai: Tamsusis Feniksas“ (angl. Dark Phoenix) (2019) šioje puikioje komiksų herojų serijoje, kaip supratau, kiek nuvylė savo gerbėjus. Ir ne dėl to, kad kino kritikai nepagailėjo strėlių, bet ir patys žiūrovai gana kritiškai vertina šį filmą. Įtartinai mažas IMDb lankytojų suformuotas reitingas, tačiau neįnoringam vakarui, manau, filmas visai neblogai žiūrisi.

Visų pirma, šio filmo serija skirta iksmenei Jean Grey, kuri visada turėjo problemų su savo minčių galios kontrole ir buvo tikra rakštis subinėje. Nepaisant to, ji viena galingiausių iksmenių, o jos tikroji galia pasireiškia būtent šiame filme, kai vienoje gelbėjimo operacijoje į ją įsikūnija per Visatą keliaujanti viską griaunanti energija ir Jean iš esmės tampa naujų vidinių galių savininke, kurios kontrolė priklauso nuo jos gyvenimo kokybės ir, kaip galima tikėtis, nuo jos vaikystėje patirtos traumos. Pagrindinis vaidmuo patikėtas „Sostų karų“ žvaigždei Sophie Turner, kuriai labai tiko šis dramatiškas vaidmuo, tačiau bet kokiu atveju jos aktorinį talentą gožia esminis aktorės grožis. Kad ir kaip čia autoriai bandytų pritemti Jean Grey asmeninę patirtį, traumą ir galiausiai „pasveikimą“, Jean Grey kaip veikėja man atrodo vis tiek ganėtinai stacionari, gal čia ne tiek ir aktorės kaltė, kiek, sakykim, nedėkingas komikso žanras, kuris labai plokščias.

Užtenka pasiklausyti vieno kito epizodo, kaip kalba veikėjai, ir supranti, kad jie kalba komikso „debesėliais“, tiesmukai, pernelyg aiškiai „atidirbtai“, kad net penkiamečiui turėtų būti aišku. Visgi filmas vizualus produktas su gerai išreikšta viena pagrindine mintimi, kad pasiaukojimas ir savęs sunaikinimas yra aukščiausia žmogiškumo pasireiškimo forma, kuri teikia vidinės galios ir stiprybės kaip žmonių rasei. Tą, regis, nesuprato invazinė ateivių rūšis, nusileidusi į Žemę sumedžioti Jean Grey. Visgi filmas „nupieštas“ ant vienos primityvokos siužetinės linijos. Viskas lyg ir gražu, netgi įdomu, netgi stebina retsykiais, pvz., kaip aktorės J. Chastain sukurta blogiete mušasi ant traukinio, iš jo iškrenta, o aukštakulniai nė nenusibrozdina, tarsi viskas būtų ant podiumo. Turinys pernelyg nuobodus, asmenybės raidos nepajutau, kelios „gatvinės“ grumtynės tarp skirtingų rasių, primityvios Magneto keršto akcijos, savotiški neįtikinantys gerųjų ir blogųjų veikėjų karai ir pabaigoje – volia! – turime dar finale ir pikniką Paryžiuje, pasiūlymą žaisti šachmatais.

Suprantu, kodėl ankstesnės dalys atrodė stipresnės. Visų pirma, jos turėjo didesnę operacijos misiją, buvo kur kas dinamiškesnės, jautėsi suvaldyti veikėjai su savo asmeninėmis istorijomis, o „Tamsusis Feniskas“ atrodo kur kas plokštenis, siauresnis, nelabai įtikinamai išvystytas, nors, kaip suprantu, norėjo per Jean Grey parodyti iksmenų žmogiškesnė pusę, bet nepavyko, tačiau vizualiai pramogai, kaip mėgstame sakyti, „filmas dėl fono“, manau, neblogai tinka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Centurionas" / "Centurion"

Sveiki,

Kažkada labai mėgau istorinio pobūdžio epus, kurie nukelia į antikinį pasaulį ir leidžia pajusti tą mitų ir legendų dvasią, tačiau prieš penkerius metus staiga tokie filmai „užtrūko“ ir išsikvėpė, vėl grįžome prie visokių šnipų ir slaptųjų agentų istorijų. Filmas „Centurionas“ (angl. Centurion) (2010) pasakoja išgalvotą istoriją apie Romos užkariautojus, nusigavusius iki pačios Britanijos. Šiaurietiško dvelksmo Anglijoje ir vyksta dviejų stovyklų mūšis...

Centurionas kiek primena kitus pasakojimus, tad nieko čia pernelyg novatoriško nepamatysite. Jeigu gerai pamenate filmą „Gladiatorius“ (2000), tai nenustebsite, kad filmas bando lygiuotis į šį filmą, tik, žinoma, nėra pajėgus perteikti gilesnių emocijų, kadangi labiau orientuojasi į veiksmo vystymą, o ne Centurionio dvasinę evoliuciją. Filmas daugiau pramoginio tipažo, kurio siužetinė linija vientisa, tiesmuka ir aiški nuo pradžių iki galo, nepaliekanti didesnių diskusijų ar ginčų, tad neabejoju, kad panašių filmų tipaže filmas tiesiog prasmenga kaip į smegduobę.

Visgi filmą žiūrėjau dėl puikaus britų aktoriaus Michael Fassbender, kurį jau regėjau ir „Hamlete“, ir visiškai netikėtuose amplua. Tai unikalios energetikos aktorius, tačiau šis jo vaidmuo vidutiniškas ir ne itin išsiskiriantis iš jo kur kas geresnių vaidmenų gausos. Atmosferinis filmas, sakyčiau, labiau skirtas laisvai praleisti laiką, nieko nebenustebins užkietėjusius kino maniakus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Styvas Džobsas" / "Steve Jobs"

Sveiki, skaitytojai,

„Traukinių žymėjimo“ ir „Lūšnynų milijonieriaus“ režisierius Danny Boyle pristatė kaprizingą biografinę dramą apie 2011 metais nuo vėžio mirusį vieną garsiausių kompiuterio išradėjų, genijų Steve Jobs, neįtikėtinai taikliu pavadinimu „Styvas Džobsas“ (angl. Steve Jobs) (2015), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingasis Michael Fassbender, o antraplanį įsimenamą vaidmenį – Kate Winslet.

Tiesą sakant, filmas nuo pat pradžių įkyriai erzino, nes nuo pat pirmųjų kadrų buvo daug plepama, daug ir nežinia, kur žiūrovas „patupdytas“, švaistomasi „Time“ žurnalo viršeliu, lyg ir pykstasi, lyg ir draugauja filmo herojai ir ruošiasi naujo produkto, kuris pakeis pasaulį, pristatymui... Prabėga 40 minučių, o Steve Jobs vėl ruošiasi pristatymui, tik kitu laikmečiu. Tiesą sakant, jeigu įveikėte šio filmo pirmąją valandą, antrąją juo jau tikrai mėgausitės, nes scenarijus išties vykęs ir puikus. Dažniausiai mirusius nuo vėžio ar kokios nors ligos, katastrofos filmų kūrėjai norėdami sukelti dramatizmo įspūdį, pasirenka pasakoti iš tragedijos zonos ir paverčia veikėją kažin kokia kenčiančia auka-didvyriu, šio filmo strategija, ačiū Dievui, visai kitokia!

Dramoje pavaizduoti trys reikšmingi vieno žmogaus išėjimai į sceną, o tiksliau – gyvenimo, kūrybos ir bendravimo užkulisiai, kurie kuriami pagal S. Jobs pažinojusių žmonių pasakojimus. Jeigu tikitės didvyriško S. Jobs patoso – nesitikėkite, nes pagrindinis herojus nepaprastai įdomus savo moralinėmis vertybėmis, kurios gana prieštaringai pateikiamos kaip genijaus, stokojosi paprasčiausio žmogiškumo. Steve Jobs asmenybės peizažas šiame filme itin dviprasmiškas ir ne visada išryškinantis jo gerąsias savybes, todėl net filmui pasibaigus, nėra iki gali štampiškai sudedami akcentai, koks buvo tas mūsų gerasis S. Jobs – o jis, kaip ir daugelis, buvo visoks: jeigu sekasi vienoje srityje, kitoje gali atrodyti lyg koks demonas. Kitą vertus, ar tam tikri trūkumai nėra lemiantys svertai, kurie sudarė sąlygas pasireikšti žmogaus protui? Išties man patikęs asmenybės peizažas, su puikia vaidyba ir originaliu scenarijumi – gurmanai, manau, tai tikrai įvertins.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimas: Covenant" / "Alien: Covenant"

Sveiki, skaitytojai,

Ką mėgstu, tai tikrai visas „Svetimas“ filmo serijos dalis, todėl bene labiausiai tarp tų didžiųjų fantastinių juostų, pasirodžiusių šiemet, laukiau naujausio Ridley Scott „Svetimas: Covenant“ (angl. Alien: Covenant) (2017). Nežinau, kodėl filmo platintojai nesiryžo išversti viso filmo pavadinimo ir elgiasi, kaip jiems patinka, tačiau yra kaip yra ir tenka pripažinti, kad šioji filmo dalis ne visiems patiko išlepusiems filmo vaizdo efektais, kurie vis labiau nuvertina didžiųjų didžiojo kino meistrų kūrinius – tą aš jau su susižavėjimu ir sakau.

Taigi mes buvome sustoję ties „Prometėjumi“, kuris kažkada pasakojo „Svetimas“ priešistorę ir jau buvo kalbama, kad bus „Prometėjo“ tęsinys, tačiau režisierius pasirinko viską perteikti per „Svetimas“ prizmę. Tiesą sakant, filmas labiau savo jausenomis ir pasakojimo struktūra atitiktų „Prometėjo“ pozicijas, nei „Svetimo“. Viskas iš esmės su šiuo filmu yra gerai – scenarijus išvystytas iki įtempto veiksmo trilerio su siaubo ir fantastikos prieskoniais. Nusileidusi kosmonautų komanda susiduria su prieš dešimt metų dingusiu „Prometėjo“ erdvėlaivio likučiais ir evoliucionuojančiais ateiviais – čia režisierius tampa filosofiškai literatūriškas, bando remtis senaisiais antikiniais raštais apie dievų ir kūrinių santykį ir lyg kuria viską remdamasis antikine įvykių formule – kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Filmas perteiktas vizualiai niūrus ir taip, kaip ir ankstesnėse dalyse – viskas daugiau ar mažiau išlaikoma rėmuose. Dalis gal ir ne pati geriausia, tačiau ji atitinka „Svetimas“ lūkesčius ir tęsia serijų pasakojimą, tačiau galbūt man kaip žiūrovui norėjosi kažkokio siurprizo, netikėto sprendimo, išmušančios tuos rėmus, keičiant ar pasakojimo braižą, ar tą nuoseklų jau nujaučiamą trilerio formulę – ateivis patenka į laivą, pamažu viskas aštrėja, bandoma jo atsikratyti ir t. t. Šiuo atžvilgiu neseniai matytas panašaus tipažo filmas „Gyvybė“ man patiko labiau, tačiau „Svetimas: Covenant“ yra nepalyginamai geresnis už nevykusią kosmologinę dramą „Pakeleiviai“. Filmą vertinčiau tiesiog kaip gerai sukonstruotą veiksmo trilerį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela