Filmas: "Emili" / "Emily"

Sveiki,

 

Apie pastoriaus dukterų Anės, Emily ir Charlottes Brontė gyvenimą yra sukurta tiek daug adaptacinių filmų ir spektaklių, kad jų gyvenimai nuolat iš naujo ir iš naujo perkuriami, aptariami ir vėl interpretuojami. Kažkada skaitytas Emily Brontės (1818-1848) romanas „Vėtrų kalnas“ buvo išties įtraukiantis ir puikiai iki šių dienų paskaitomas kūrinys, tad apie ją sukurtas ir filmas „Emili“ (angl. Emily) (2022). Nors paprastai klasikoje yra labiau aptariama kur kas produktyvesnė Charlottės Brontė kūryba bei jos įstabioji „Džeinė Eir“, tačiau kai kas „Vėtrų kalną“ laiko kur kas vertesniu ir įdomesniu kūriniu, pvz., Virginia Woolf.

 

Visgi filmas apie Emili Brontė iškart perteikia, kad būtent šioji iš seserų buvo labiausiai pakvaišusi, didžiausia svajoklė iš svajoklių ir ne visada gebanti būti „normali“ pagal tuometinius standartus. Istorija apžvelgia ne seserų istoriją, o pateikia Emily perspektyvą, nors filme vaizduojamos ir brolis bei likusios kitos seserys. Beveik XIX amžiaus vidurys, puritoniška anglų visuomenė ir tėvo pastoriaus įtaka labai formavo svajoklės Emily asmenybę. Didžiausią įtaką, kaip matome iš filmo ir išlikusių istorinių šaltinių, turėjo Emily brolis Branvelis – lėbautojas, neklaužada, maištininkas ir alkoholikas, kuris tragiškai baigė savo gyvenimą, taip ir nerealizuodamas savęs kaip literato, nors bandymų lyg ir būta...

 

Filmo kompozicija klasikinė. Pradžioje matome mirštančią Emily, kurią slaugo Charlottė, pastaroji bando išsiaiškinti, kaip Emily sugebėjo parašyti „Vėtrų kalną“. Žiūrovui jau ir taip aišku, jog iš rašytojos asmeninės patirties, todėl istorija mus nubloškia truputį atgal, kur pasakojama Emily ir pastoriaus patarnautojo Viljamo meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti dėl religinių dogmų. Prigimtis ir celibatas, aistra ir protas – iš esmės filmo veikėjai ambivalentiški kaip ir „Vėtrų kalno“ pagrindinis veikėjas Hitklifas. Filmas stengiasi atskleisti šio kultinio romano atsiradimo priežastis bei Emily išskirtinumą iš kitų seserų. Manau, iš dalies tai ir pavyksta. Emily puiki pianistė, tačiau sunkiai adaptuojasi prie tėvo keliamų lūkesčių. Išsiųsta į merginų mokyklą tapti mokytoja, ji neištveria ir yra išsiunčiama atgal. Nuvylusi tėvą ir nusivylusi savimi ji pamažu įsitraukia į brolio išdaigas ir net ima vartoti narkotikus... Visgi jos padėtis nepavydėtina, ji gyvena Viktorijos epochoje pirmojoje pusėje, kur vyrauja romantizmas, sentimentalumas, bet moterims tai griežtų primestų taisyklių amžius, kur padorumas, nuolankumas ir paklusnumas yra laikomos geriausiomis moters savybėmis. Kitą vertus, jeigu Emily būtų atitikusi visus tuos kriterijus, argi turėtume „Vėtrų kalną“?

 

Viena įdomesnių ir labiau pavykusių filmų scenų – tai kiniškos kaukės spiritizmo seansas, kada Emily apsimetusi mirusios motinos dvasia ne juokais išgąsdina visus. Kitą vertus, toji kaukė tampa ir pačios Emily likimo simboliu, nes ji priversta nuolat dangstytis ir save visuomeniškai normalizuoti, nes kaukė – tai įsipareigojimas, taisyklės, netikras prisitaikėliškumas, o tai ir Emily našta. Visgi kuo žaidžia režisierė Frances O'Connor? Ogi bandydama aiškiai brėžti Emily meilės istoriją su „Vėtrų kalno“ siužetinėmis linijomis, iliustruodama dažnai šaltą, vėjuotą, drėgną Anglijos klimatą, koks ir vaizduojamas pačios Emily romane. Visgi filmas, nors ir kostiuminė drama, joje daug savitos interpretacijos, nors pastatymas labai estetiškas, gražus, sukurtas išskirtinis Emily charakteris, jos santykis su pasauliu, puikiai čia pasidarbavo aktorė Emma Mackey. Labiausiai filme erzina visuomenės įsigalėjusios klišės, kurios diktuoja veikėjų elgseną ir sielvartą, pastarieji kine ir literatūroje matyti tiek daug sykių, kad tiesiog žiūrint filmą galima viską papunkčiui numatyti, nes veikėjai kaip užprogramuoti robotai elgiasi pagal standartus, nors ir stengiasi iš jų ištrūkti, maištauti. Tą matome ne tik Brontė seserų kūryboje, tą matysime ir J. Austin romanuose bei jų ekranizacijose. Visgi po filmo „Emili“ man susidarė įspūdis, kad režisierė visgi nulipdė savo Emily, kuri visgi savoje, įtariu, epochoje buvo kiek kitokia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Nematomas žmogus" / "The Invisible Man"

Sveiki,

Įkvėpdamas tarp Kino pavasario filmų, manau, su šeima svarbu pažiūrėti ir tai, kas universalu, pramoginį kiną. Vienas iš tokių paskutiniųjų tapo trileris su siaubo elementais pavadinimu „Nematomas žmogus“ (angl. The Invisible Man) (2020), kuris gerai įvertintas žiūrovų ir kino kritikų, o pagrindinį vaidmenį sukuria „Tarnaitės pasakojimo“ aktorė Elisabeth Moss.

Istorijos siužetas, kaip ir įprasta, prasideda pačiame veiksme, chaotiškame neapibrėžtume, o žiūrovas yra priverstas iškelti kelias to matomo chaotiško veiksmo versijas. Galiausiai tos versijos priveda prie detektyvo, kada nebegali nuspėti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau žinai, jog yra ne tai, kaip vaizduoja siužetas ir netrukus patirsi didelį malonumą tą išsiaiškindamas. Valio! Turime visus pramoginio ir gero filmo kabliukus, kurie leidžia pasinerti į šią istoriją ir nepaleisti jos iš akių.

Iš esmės filmas nėra joks novatoriškas, jis iš esmės sudėliotas taip, kad žaistų su perspektyvomis ir versijomis, leistų žiūrovui svarstyti, bet kartu ir dalyvauti tame moters patiriame košmare. Aukščiausio lygio siužeto vingiai, montažas, įtampa ir nenuspėjamumas. Bet iš kitos pusės juk visi šie triukai jau seniai tokio žanro kine naudojami, todėl puikiai supranti, kur link veda režisierius, kokiais būdais intriga yra išgaunama. Netgi kai kurie užaštrinti, kone neįtikėtini antgamtiški dalykai, kaip antai moteris rašaliniu parkeriu bandanti persirėžti gyslas, atrodo, kaip koks fantastinio filmo „Bado žaidynių“ elementas.

Viskas, ką regime, vis tiek tėra pramoga ir plokštuma. Filmas neišvysto jokios įdomesnės filosofinės, egzistencinės minties, neskaitant tik aštrias emocijas. Filme yra visi geri įtampo ir dėmesio sulaikymo dirgikliai, bet geriausias elementas – nenuspėjamumo įspūdis, kad seki siužetą ir pamiršti realų gyvenimą. Už tai man toks kokybiškai geras pramoginis kinas ir patinka!

Nedetalizuosiu turinio, nes palieku jums tą malonumą ir nežinią, nes kuo mažiau žinai, apie ką tokio žanro filmus, tuo geriau jie žiūrisi. Tiesa, E. Moss vaidyba, kad ir kokia išgirta bebūtų šiame filme, man asmeniškai, daugelis vaidybinių jos raiškos būdų primena būtent „Tarnaitės pasakojimą“. Labai panašios ekstremalios aplinkybės, todėl ir jausmas, kad žiūri kažką panašaus į tą kultinį serialą, taip pat išlieka.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb:7.3

Jūsų Maištinga Siela