Sveiki! Visi
tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra
šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių
režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį
siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai.
McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius
elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna
savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino
rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum)
(2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors
galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų
orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis
veikėjas Omas Baumenas. Filmo
siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į
Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir
nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka
netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė
Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo,
nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš
tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su
vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas
vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir
kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta
sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą. Visgi
tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis
miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks
parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį
atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko
įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti
S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš
prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas
filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto
siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu
sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis. Mano
įvertinimas: 6.5/10 Kritikų
vidurkis: 76/100 IMDb:6.8
Tikriausiai daugelis
užkietėjusių kinomanų žino kanadiečių režisierių Jean-Marc Vallee, kuris
režisavo tokias įsimintinas kino juostas kaip „Praradimas“ (2015), „Dalaso
klubas“ (2013), „Laukinė“ (2014), „C.R.A.Z.Y“ (2005) ir „Cafe de Flor“ (2011),
daugelis iš jų rodyti per įvairius kino festivalius Lietuvoje. Išties buvo
smalsu, ką jis gali nuveikti su jau „prisijaukinta“ ankstesniuose projektuose
Reese Witherspoon, talentingąja Nicole Kidman bei ant mielių išaugusią
šarmingąja Shailene Woodley? O dar kai pamačiau Alexander Skarsgard pavardę,
pamaniau, kad pažiūrėti mini serialą „Nekaltas
melas“ (angl. Big Little Lies)
tampa kaip ir privaloma, juolab, kad itin mėgstu sudėtingas
dramines-psichologines dramas.
Serialas norėtųsi to
nesakyti, bet visgi pasakysiu – moteriškas, nes pasakojama detektyvinė psichologinių
traumų raizgalynė iš trijų skirtingo amžiaus moterų perspektyvos. Kadangi centre
– moterys, daugelis vyriškos lyties žiūrovų bus tikriausiai linkę atmesti ir
nurašyti serialą. Tebūnie, juk čia tiek mažai atviro smurto, kuris realizuotų
vyrišką kovinį susidomėjimą, tačiau smurto vis tiek seriale per akis.
Trijų moterų likimai
pateikiami fragmentiškai, kurpiant detektyvinę parabolę nuo pat pirmosios
serijos – kažkas netolimoje ateityje įvyko, įsiterpia aplinkinių liudijimai,
bet pagrindinė istorija visgi pasakojama iki to lemtingo įvykio, kuriame,
sakyčiau, pavaizduojama vis labiau panaši lietuviška super mamyčių kasdienybę:
didelė šeimyninė konkurencija, nuolatinis šokinėjimas apie mokyklą, skundai,
šmeižtas, apkalbos, pasipiktinimai ir netgi grasinimai. Tas pasaulis pakankamai
atpažįstamas tų mamyčių, kurios iš kailio neriasi, kad jų lepunėliai, bundutės,
paukšteliai kristų ant pagalvėlių, išvengiant bet kokio streso. Išties tokios
mamytės netgi siutina, tačiau „Nekaltas melas“ lyg ir leidžia žvilgtelėti, kas
už to netikro tobulumo slypi – smurtas šeimoje, neišsipildžiusių svajonių
lūkesčiai, stresas, žlugusios santuokos ir visa tai, ką dažniausiai tokios
mamytės nutyli, varstydamos mokyklos duris ir reikalaudamos veikiau sau, o ne
vaikams dėmesio.
Trijų moterų paveikslai
išvysti gana skirtingomis kryptimis. Jaunoji mamytė, patyrusi praeityje išprievartavimą,
ieško savo užpuoliko ir trokšta atkeršyti. Ją suvaidina Shailene Woodley, kuri
tikriausiai visgi mažiausiai iš tikrųjų veteranių buvo įdomiausia. Gal tiesiog
pritrūko patirties, nes aktorė lyg ir per jauna tokiam vaidmeniui. Reese
Witherspoon atliko Medeleinos vaidmenį ir, sakyčiau, jeigu dėl josios įtaigumo
abejonių lyg ir nekyla, tačiau vaidmuo vis tiek atrodo Reese tipažinis – maža,
smulki plepi bobelė, kuri visus erzina savo tauškalais ir pretenzingumu. Aišku,
serijoms artėjant link pabaigos, ji „sužydi“ sudėtingumu savo meilės
trikampiais ir pasirodo ne tokia paviršutiniška.
Pagrindinės serialo "Nekaltas melas" aktorės.
Medeleinės šeima.
Serialas sukurtas pagal "Nekaltas melas" knygą, kuri buvo tapusi bestseleriu.
Kadras iš serialo.
Serialai vyrai irgi atliko svarbius vaidmenis.
Sudėtingiausias vaidmuo
atiteko dramų meistrei Nicole Kidman, kuri tikriausiai labiausiai ir krito savo
įtaigumu į akis. Ir visai ne dėl to, kad tai Nicole Kidman, kai rodos, menkomis
vidinės galios pastangomis, pernelyg nesidraskydama perteikia apgaulingą
personažo vidinį susipriešinimą – namuose terorizuojama vyro meluoja sau, kad
ji nėra auka ir visa tai kyla iš santuokinio susipriešinimo. Visos scenos su N.
Kidman kėlė didžiausią įtampą ir pati aktorė prasitarė, kad daug nervų įdėjo į
tas prievartos scenas ir visą jų „blogį“ parsinešdavo namo, kad netgi sviedė
akmenį į viešbučio langą, kuriame buvo apsistojusi. (Jos vaidmuo šiek tiek
priminė kitą kadaise kine atliktą irgi sudėtingą vaidmenį „Triušio urvas“). Ir
tas priėjimas prie Celestės vaidmens buvo visokeriopai pavykęs ir stiprus, kad,
manau, aktorė nusipelnė bent jau nominacijos į prestižinius apdovanojimus.
Apskritai kalbant, rodos,
serialas nesistengia pernelyg atitikti šiuolaikinių serialų pozicijų – būtinai pateikti
itin originalias ir netikėtas idėjas, iššokti aukščiau bambos ir nesilaiko
žvėriško tempo, bet rodos pasakoja paprastą istoriją, kone vidutinės dramos
pasakojimą, todėl nemažai įvykių galima numatyti į priekį, bet tikriausiai
serialas laikosi ne siužetiškų vingrybių, kiek ant vienos finalinės
kriminalinės atomazgos bei viso to psichologinio sumišimo perteikimo gylio,
kurį demonstruoja pagrindiniai aktoriai.
Serialas kviečia
prisiminti tai, kas žmogiška, kas vyksta kasdien – ta gyvenimiška stresą kelianti
įtampa, regis, nešokiruojanti, bet turinti nepaprastai daug traumuojančių
svertų, pradedant vaikais ir baigiant kiekvieno iš mūsų dvasine pusiausvyra. Regis,
serialas apie plepančias mamytes užgriebė kur kas daugiau. Užgriebė tai, kad
mes vardan iliuzijų aukojame dvasios ir harmonijos sąskaitą – laimę ir saugumą.
Tai tikriausiai ir būtų tas nekaltas melas, kai patys sau apsimetinėjame
laimingais, nes bijome tikrosios tiesos.
O ką vyrams? Ir vėl jie
kiaulės seriale? Ir vėl serialas apie stiprias moteris? Kas kaip pažiūrės,
tačiau siūlyčiau įsijausti vyrams ir į moters pasaulius, tad nebereikės
juokauti: ko nori moterys, kad jos pačios nežino ko nori. Už tų visų istorijų
apie moteris, šiame seriale yra palikta vietos ir suluošintiems vyrams, tik jų
istorijos kiek kitokios. Būtų kada įdomu pamatyti panašų mini serialą, kuris
pasakotų visa tai iš vyriškos perspektyvos.
P. S. Tiesa, antrojo
sezono nesitikėkite, šis projektas apsiribojo tik vieninteliu sezonu.
„Nekalto melo“ anonsas:
Aktoriai kalba apie darbą
seriale „Nekaltas melas“.
Yra komedijų, kuriuos
vis tiek nori pažiūrėti, kad ir kas apie juos būtų sakoma. Štai apie režisierės
Leslye Headland filmą „Dėl visko kaltas
seksas“ (angl. Sleeping With Other
People) (2015) sulaukė nemažai pagyrų, netgi iš tų pačių kino kritikų ir
lyg pretendavo būti išties puiki komedija, juolab kad man pačiam ankstesnis
režisierės darbas „Senmergės“ labai patiko, tiek prijuokino, kad net žandai
skaudėjo, šįkart nusiteikiau ne ką mažiau – įsitaisiau fotelyje, įsipyliau
alaus su citrina ir žiūrėsiu, sakau.
Nuo pat pradžių
nepatiko. Tiesiog pasibaisėtinai prastas scenarijus, o ir scenos tokios
nuobodžios, tokios nuspėjamos, kad priminė tiesiog kitą filmą – „Draugiškas seksas“,
kuris buvo šiek tiek geresnis už šį. Praktiškai po 15 minučių galima nuspėti
viso filmo eigą ir dėl to pasidarė liūdna, dar liūdniau, kad pritrūkau alaus,
kad užmirščiau, jog gaištu laiką su prastu filmu. Praktiškai filmas sukaltas
pagal standartus – jokios inovacijos, jokio noro kažką pateikti įdomiau ir
netikėtai, absoliučiai pinigais užkimštas hamburgeris, nuo kurio pasidaro
prėska ir nuobodu. Visas filmas apie du „draugus“, kurie dulkinasi su kuo tik
papuola, situacijos jų neįdomios, tiesą sakant, net nejuokingos. Apskritai šio
filmo žanras yra romantinė komedija, tik seilėjimosi čia kur kas daugiau, nei
juokelių.
Po tokių filmų imu save
graužti, kad galėjau pažiūrėti kažką tikrai vertingesnio ir įdomesnio. Net
vakaro fonui šis filmas pasirodė per prastas. Viešpatie, pasaugok nuo tokių
neįdomių filmų.
Pirmą kartą susipažinau
su režisieriumi Scott Cooper – gana jaunu ir jau trečią filmą pristatančiu
režisieriumi. Ir trečias filmas taip pat, kaip ir pirmieji, apie kriminalinio
pasaulio peripetijas. Paskutiniu metu tiesiog rinką užplūdo aukštai vertinamos
juostos apie kriminalinį pasaulį, o aš jau antrą tą patį vakarą žiūriu – „Juodosios mišios“ (angl. Black Mass) (2015). Po itin mane
nuvylusio „Sacario: narkotikų karas“ (2015) tiesiog bijojau iškart žiūrėti „Juodųjų
mišių“, bet šis pasirodė kur kas įdomesnis ir patrauklesnis.
Visų pirma tai
biografinis filmas apie realiai Bostone du dešimtmečius vadovavusį gangsterį,
kuris turėjo puikių ryšių teisėsaugos sluoksniuose. Išties tai nebloga
biografinė juosta vėl mus nunešanti į tuos laikus, kai klestėjo sava tvarka ir
mafija. Filme rasite daug šaltakraujiškų susidorojimų, įdomių personažų dar
įdomesnių jų sprendimų ir, žinoma, laikmečio prieskonių bei dvasios. Pagrindinį
vaidmenį sukūrė mano itin nemėgstamas Johnny Depp, kuris sunkiai ir šįkart
įtiko. Ką norite, tą sakykite, jis man negyvėlis ir tiek, aišku, aplodismentai
grimo meistrams, tačiau tikiu, kad kokia Jennifer Aniston būtų ne ką prasčiau
suvaidinusi šaltą, bejausmį ir abejingą nusikaltėlį, nei amžinai rūškanas ir
neįdomus Johnny Depp, šįkart jo net numelsvintos akys atrodė ne kaip
gangsterio, bet veikiau kaip negyvėlio ar netgi vampyro. Kur kas įdomesnis man
pasirodė Joel Edgerton‘as, kuris išties sukūrė gyvą tarp neteisingų pasirinkimų
besiblaškantį personažą. Puikus aktorius ir puikiai atliktas vaidmuo. Aišku,
filmo lygį pakėlė ir mano labai mėgstamas ir mylimas britų aktorius Benedict
Cumberbatch, o štai būtų mano valia, tai uždrausčiau Johnny Depp apskritai
vaidinti – kiek jis gali gerų filmų sugadinti? Atsiprašau šio aktoriaus
gerbėjų, bet tai itin retas atvejus, kai negaliu šio aktoriaus darbų vertinti
adekvačiai...
Visgi filmas geras,
įtraukiantis, kur esama nemažai įtemptų psichologinių scenų ir visai nebanalių,
kurie atskleidžia gangsterio pasaulio pavojingumą ir, žinoma, savotišką
pasaulio matymą, veikėjų poziciją ir filosofiją. Šiaip daug gerų dalykų šioje
juostoje ir jeigu jums tinka ir patinka kriminalinės biografinės dramos – tai šio
siūlyčiau nepraleisti, o jeigu dar mėgstate Johnny Deppą, tai malonumą
patirsite dvigubą.
