Mielas internetini dienorašti,
Vienas labai man svarbus žmogus yra pasakęs, kad visą gyvenimą mokosi savęs negailėti. Sakau ir aš sau: nesigailėk ir negailėk savęs. Nes gailestis sau tiesiog suėda, pasidarau, perdėm, labai emocionalus ir skystas, daug verkiu ir visus keikiu. Panašiai, kaip dabar... Negailėk savęs, sakau! Žmogus nusipelnė palaikymo, pritarimo ir supratingumo, atgailos ir atjautos taip pat, bet nieko blogiau už gailestį. Tai pernelyg nužmoginta, bet vis tiek imi savęs gailėti, peraugi tai ir pradedi degti, degti kaip šio blogo pavadinimas – iš sielos ir maištingai.
Esu parašęs eilėraštį, kuris vadinasi „Švelnumas“, apie tai, kaip kiemo berniukai cigarečių nuorūkas gesino kregždutėms į akis. Ten sudėjau aštrų apmaudą, bet ir kartu pateisinau jų žiaurumą, nors tai gal kitam ir nepateisinama, lygiai tas pats, kas dirti mažam gyvam šuniukui kailiuką. Gailesčiu iš pradžių lengva manipuliuoti, žinau, nes pats taip darau, bet vos tik save tai pagaunu darant, tai jaučiuosi, lyg pirštus prikišęs prie lygintuvo.
Ne, niekada savęs nemenkinkite, nes tai gali būti stipriau už Jus ir gali po to būti per vėlu. Kartais tiesiog per vėlu...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą