Filmas: "Po vedybų" / "Efter brylluppet" / "After The Wedding"

 Sveiki,

 

Vis rečiau surizikuoju pažiūrėti filmą, sukurtą seniau nei 2012 metais! Tačiau tie, su kuriais jau rizikuojamu, beveik neabejoju, kad bus geri. Panašiai nutiko ir su danų režisierės Susanne Bier filmu „Po vedybų“ (dan. Efter brylluppet) (2006), pastaroji kūrėja, mano akimis, jau kaip režisierė patikrinta laiko. Jos filmai „Geresniame pasaulyje“ (2010), „Tai, ką mes praradome“ (2007) paliko apmąstymų. Žiūroviškesnio kino žiūrovai turėtų ją prisiminti iš mistinio fantastinio filmo „Paukščio narvelis“ (2018) su Sandra Bullock. Kita vertus, Susanne Bier geriausiai sekasi dirbti ne su amerikietiškomis kompanijomis, bet būtent su danų aktoriais savo autoriniuose filmuose, dėl ko, žinoma, ją ir pradėjo vertinti visas pasaulis. Šiuo metu autorė kuria neblogus ir kokybiškus amerikietiškus serialus, prieinamus legaliai populiariose platformose.

 

Filmas „Po vedybų“ pačioje Danijoje buvo be galo populiarus ir įvertintas Europoje, pretendavo į „Oskarą“ kaip geriausias užsienio šalių filmas. Nebuvau žiūrėjęs šio filmo. Susigundžiau absoliučiai dėl režisierės S. Bier ir dėl to, kad tai danų kinas, kuriame (OMG!) vaidina šiuolaikinio danų (ir ne tik!) kino gyva legenda Mads Mikkelsen, su kuriuo sunkiai praleidžiu bet kokį filmą.

 

Filmas pasakoja kone muilo operos siužetų vertą istoriją. 20 metų Indijoje prasibastęs ir spalvingą nuo alkoholiko iki indų beglobiams vaikams atsidavusio mokytojo nugyvenęs gyvenimą vyras labdaros tikslais grįžta į Daniją, kad išpeštų pinigų vaikams. Verslo sandėris su išpuikusiu verslininku ir labdaros steigėju nesiseka, tačiau jis pakviečia Jakobą į savo dukters vestuves. Neturėdamas ko prarasti, jis sudalyvauja ir sužino, jog labdaros steigėjo žmona iš tikrųjų prieš dvidešimt metų buvusi jo paliktoji, o besituokiančioji – jo dukra... Išties seriališkai suveltas siužetas, kuriame pilna paradoksų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo netgi siužetiškai nuobodoka, nes primena tuos romanus po 2.50 eurų minkštais viršeliais iš spaudos kioske.

 

Bet! Žiūrisi tikrai neblogai, netgi įtraukiai, nes daug ką atperka puiki, juslinga, poetiška S. Bier režisūra, kuri bando į danų kultūrinius turtuolių asmeninius skandalus įpinti indiško hipnotizuojančio pulso. Operatoriaus dinamiškas darbas, vingri ir judri kamera padeda sujungti Indiją ir Daniją savitai. Tiesa, net nepasakytum, kad filmą režisavo moteris, nes puikiau už moterų charakterius perteikti vyrų pasaulio niuansai. Aišku, juntamas 2000-ųjų europietiško kino stacionaresnis stilius, tačiau nuo to nesižiūri prasčiau. Filmas nei šokiruoja, nei iškelia kokias nors nematytas problemas, tačiau nuo antros filmo pusės stebino dviejų vyrukų sandorių ir santykių gludinimas, kuris priminė tuos perdėtai didaktiškai altruistiškus amerikietiškus filmus, tačiau visa ta situacija įvilkta į kiek kitokį, sakyčiau, daniškai europietišką modelį ir dėl to pakylama į aukštesnį atmosferos lygį. Ir žinoma, jeigu dar abejojate žiūrėti, tai verta dėl šių aktorių magiškos trijulės: Mads Mikkelsen, Rolf Lassgard, Sidse Babett Knudsen. Pastarųjų veidus, žvilgsnius atsiminsite ir kitą dieną.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Paukščio narvelis" / "Bird Box"

Sveiki,

Paskutiniu metu internete vienas labiausiai aptariamų filmų yra garsaus ir įtaigaus romano ekranizacija „Paukščio narvelis“ (angl. Bird Box) (2018), kurį išleido Netfix. Filmas pasakoja apie apokalipsinius laikus, kai žmonės dėl nepaaiškinamo viruso-pabaisos esantys lauko šviesoje ima ir išprotėję nusižudo. Dėmesio centre – vieniša mama su dviem vaikais bando ištrūkti iš karantino zonos ir rasti saugų prieglobstį.

Filmas „sukaltas“ pagal mistinio trilerio kanonus ir visais atžvilgiais pati idėja atrodytų labai originali, jeigu tais pačiais metais pirmiau nebūtų pasirodęs įtaigesnis filmas „Tylos zona“, su kuriuo filmas ir lyginamas. „Paukščio narvelis“ turi kozerį – aktorę Sandra Bullock, kuri paskutiniu metu retai bepasirodo kine ir garantija, kad dėl jos filmas išties bus žiūrimas. Kitą vertus tokio apokaliptinio tipažo juostos visada yra paklausos...

Visgi žiūrint šį filmą, darosi aišku, dėl ko jis sulaukė nemažai kritikos ir savų gerbėjo rato. Prasta danų režisierės Susanne Bier režisūra. Kiek keista, nes pati režisierė turi puikiai įvertintų filmų, vienas iš jų „Oskaru“ paženklintas „Geresniame pasaulyje“ (2011), tačiau „Paukščio narvas“ buvo jai tikriausiai pagal žanrą per sudėtingas filmas... Akivaizdžios loginės klaidos, neįtikinamos situacijos, veikėjų psichologija ir sprendimai sustatyti kai kada pernelyg šabloniškai, neįtikina veikėjų santykiai, apokalipsinis seksas spintoje, po sesers netekties pagrindinės veikėjos psichologinė būsena pernelyg stoiška ir apskritai daug scenų, kada veikėjai labiau veikia kaip super didvyriai komiksuose nei pagal žmogiškuosius faktorius. Nors veiksmo ir įtampos, regis, netrūksta ir finalas daugiau ar mažiau vis vien yra aiškus, bet toje įtampoje atsiranda pernelyg daug dirbtinumo ir šabloniškumo, todėl šią potencialią juostą vertintčiau kaip itin vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Geresniame pasaulyje" / "Heaven" / "In a Better World"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti „Scanoramos“ perliuką filmą „Geresniame pasaulyje“ (Heaven) (In a better world) (2010 m.). Tai bendras danų ir švedų darbas, pastarieji skandinavai pasižymi ne tik gera ir įdomia literatūra, bet ir neblogais vaidybiniais filmas. Kino festivalis „Scanorama“ būtent ir suteikia galimybę žvilgtelėti į skandinaviškąjį filmą. Šįkart „Geresniame pasaulyje“ danų režisierė pasakoja dviejų šeimų tragediją, kuri itin subtiliai, kasdieniškai, tikroviškai ir organiškai sulipinta. Iš pradžių filmas kėlė abejonių, sakau, bus perdėm, estetiškas, kas nebūdinga danų filmams, bet greitai estetiškumas susiliejo su siužetine liniją. Abejonė kėlė ir Afrikos vaizdais, sunkios pastangos švedui gelbėti juodaodžių afrikiečių gyvybes, bet staiga režisierė mus nukelia į Daniją, kur vyksta analogiška kova tarp švedų ir danų, švedai čia jaučiasi antrarūšiai...

„Geresniame pasaulyje“ labai įdomiai lietuviai paėmė šį pavadinimą, bet jis, manau, labai atitinka filmo turinį. Visi nori būti geresni, visi nori būti laimingesni, bet praradimo skausmai, nusivylimai ir t.t. sugriauna žmoguje žmogiškumo fundamentą ir iš to kyla dviprasmiška kova pačiame žmoguje, taip nutiko ir motinos netekusiam berniukui, kuris pripildytas pagiežos vos nesusprogdina savo draugo. Šalia psichologinio, kartais itin įtemptai psichologinės linijos esti ir neforsuoti estetiniai momentai – gamta, suolelis gale lauko į vandenyną, paukščiai vakarėjančiame danguje, pustomas smėlis ir t.t. Sudėti kadrai, neblogas muzikinis takelis sukelia pasigėrėjimo vaizdą, bet labai trapus, nes čia pat psichologiškai suluošintiems herojams labai skauda.

Netikėtai optimistiška pabaiga taip pat nustebina, nes drama išlaiko neforsuojančio ir mažiau manipuliuojančio filmo įspūdį. O juk taip lengva kažką filmo pabaigoje nužudyti ar numarinti, dėl žiūrovų skaudesnės reakcijos, tačiau filmas „Geresniame pasaulyje“ pateisina savo pavadinimą kaip ir gyvenime, taip ir filme, na, negali viskas būti taip blogai. Personažų psichologija pakinta, žmonių žaizdos išgyja...

Labai patiko šis filmas. Tikėjausi kažko ne tokio, bet vis tiek nenuvylė. Greitai įtraukė, intriga vedė per visą filmą. Neblogi aktoriai, vaikai aktoriai šįkart talentingi, ne taip, kaip filme „Vaistai“, kai kas net norėjo įrodinėti, kad nesugebu atskirti jau gerą vaidybą nuo prastos. Šįkart gelbėjo ir labai stipri režisūra, juk neveltui filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas ir net laimėjo šią nominaciją. Manau, kad vertas, stiprus, tiek gurmanams, tiek paprastam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela