Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"

Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščio narvelis" / "Bird Box"

Sveiki,

Paskutiniu metu internete vienas labiausiai aptariamų filmų yra garsaus ir įtaigaus romano ekranizacija „Paukščio narvelis“ (angl. Bird Box) (2018), kurį išleido Netfix. Filmas pasakoja apie apokalipsinius laikus, kai žmonės dėl nepaaiškinamo viruso-pabaisos esantys lauko šviesoje ima ir išprotėję nusižudo. Dėmesio centre – vieniša mama su dviem vaikais bando ištrūkti iš karantino zonos ir rasti saugų prieglobstį.

Filmas „sukaltas“ pagal mistinio trilerio kanonus ir visais atžvilgiais pati idėja atrodytų labai originali, jeigu tais pačiais metais pirmiau nebūtų pasirodęs įtaigesnis filmas „Tylos zona“, su kuriuo filmas ir lyginamas. „Paukščio narvelis“ turi kozerį – aktorę Sandra Bullock, kuri paskutiniu metu retai bepasirodo kine ir garantija, kad dėl jos filmas išties bus žiūrimas. Kitą vertus tokio apokaliptinio tipažo juostos visada yra paklausos...

Visgi žiūrint šį filmą, darosi aišku, dėl ko jis sulaukė nemažai kritikos ir savų gerbėjo rato. Prasta danų režisierės Susanne Bier režisūra. Kiek keista, nes pati režisierė turi puikiai įvertintų filmų, vienas iš jų „Oskaru“ paženklintas „Geresniame pasaulyje“ (2011), tačiau „Paukščio narvas“ buvo jai tikriausiai pagal žanrą per sudėtingas filmas... Akivaizdžios loginės klaidos, neįtikinamos situacijos, veikėjų psichologija ir sprendimai sustatyti kai kada pernelyg šabloniškai, neįtikina veikėjų santykiai, apokalipsinis seksas spintoje, po sesers netekties pagrindinės veikėjos psichologinė būsena pernelyg stoiška ir apskritai daug scenų, kada veikėjai labiau veikia kaip super didvyriai komiksuose nei pagal žmogiškuosius faktorius. Nors veiksmo ir įtampos, regis, netrūksta ir finalas daugiau ar mažiau vis vien yra aiškus, bet toje įtampoje atsiranda pernelyg daug dirbtinumo ir šabloniškumo, todėl šią potencialią juostą vertintčiau kaip itin vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vampyro šešėlis" / "Shadow of the Vampire"

Sveiki, kino maniakai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Vampyro šešėlis“ (angl. Shadow of the Vampire) (2000), kurį ne kartą galėjote išvysti per lietuviškus TV ekranus ir „Snobo kino“ naktį. Seniai svajojau pamatyti šią juostą, kuri pasakoja apie legendinio siaubo filmo „Nosferatu. Siaubo simfonija“ kūrimą, kuris buvo filmuojamas 1921 metais ir iki šiol yra laikoma ne tik nebyliojo kino klasika, bet ir apskritai vienas baugiausių iki šiol sukurtų siaubo filmų. Taigi, veiksmas vyksta 1921 buvusioje Čekoslovakijoje, kur susirenka vokiečių komanda filmuoti šio legendinio filmo, tačiau filmavimo komanda, tikėdamasi sukurti tikrą šedevrą, net nežino, kad vampyrą vaidinantis niekam nežinomas aktorius iš tikrųjų yra vampyras...

Kodėl verta žiūrėti šį filmą? Žinoma, dėl atmosferos! Labai tiksli, pagauli ir šiurpi atmosfera, kurią sukūrė amerikiečių siaubo filmų kūrėjas E. Elias Merhige – tai tikriausiai pats geriausias ir labiausiai pripažintas jo filmas. „Vampyro šešėlis“ – tai išties klasikinį šiurpą keliantis siaubo filmas, kuriame vėl pajutau tą seną ir puikų siaubo filmų dvasią, šiurpius vampyrus, kuriems nereikia beveik jokių specialiųjų ar brangių specialiųjų efektų – vien tik atmosferos, spalvų, apšvietimo ir grimo. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukuria John Malkovich, kuris man žinomas kaip puikus aktorius ir, žinoma, Lars von Trier briliantas – šiurpusis William Dafoe, kuriam ir buvo patikėtas vampyro vaidmuo.

Kadras iš filmo "Vampyro šešėlis".

Gera aktorių komanda, pasiekta didelė šiurpi atmosfera ir, žinoma, filmas gali pasigirti neprastu siužetu. Tai vienas iš tų filmų apie jau kadaise pasirodžiusių filmų kūrimą, tarsi dar kartą mito kūrimas apie mito kūrimą, tačiau filmas pagaulus, vykęs, įtraukiantis, nenuobodus ir net nežinau, ką dar reikėtų pasakyti. Gal kai kam jis pasirodys pernelyg lėtas, pigus – tačiau tokie žiūrovai, manau, bus išlepę ir nupenėti holivudiniais vaizdo efektais. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Damos portretas" / "The Portrait of a Lady"

Sveiki, kino mėgėjai,

Grįžau prie senųjų Nicole Kidman darbų ir pažiūrėjau filmą „Damos portretas“ (angl. The Portrait of a Lady) (1996), kurį režisavo kostiuminių dramų karalienė Jane Campion, žinoma už tokius filmus kaip „Pianinas“ (1993), „Švytinti žvaigždė“ (2009) ir t. t. Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą ir pasakoja apie XIX amžiaus antrojoje pusėje gyvenusią jauną merginą, kuri nenorėjo tekėti, paveldėjo daug pinigų, o po to ištekėjo už brutalaus plikio, kuris suvaržė jos kaip laisvos asmenybės laisvę.

Filmas išties jausmingas. Nominuotas net dviem „Oskarams“ – už kostiumus ir antro plano aktorę Barbara Hershey, kurią jau esu sutikęs neviename nekomercinio pobūdžio filme. Tiesą sakant, nustebau, kad Nicole Kidman negavo nominacijos, nes jos jausmingumas, laikmečio pajausta energetika, ašaros nesuvirpino kritikų širdies. Jos pasirodymas šiame filme išties įspūdingas. Na, o pats filmas... Ką galima apie jį pasakyti? Iš pradžių, pažiūrėjęs 30 minučių, pamaniau, kad nepatiks, tačiau drama vystėsi, vystėsi siužetas ir pamažu vėrėsi gaivališkas pasakojimas apie moters naivumą ir jos sudėtingą socialinę padėtį tuose amžiuose. Puikūs kostiumai, britiška energetika, subtilūs aktoriai, gera režisūra manęs iš esmės nepaliko abejingo. Buvo gražu stebėti aktorių darbą, net virpteldavau, kai personažai susigraudindavo... Siužetas gali pasirodyti šiek tiek ištęstas, letokas – šiaip ar taip filmas trunka beveik pustrečios valandos, bet jis vertas tiek gurmanų akies, tiek sentimentalių dramų mėgėjų dėmesio.

Kadrai iš filmo "Moters portretas".

Na, filmas tik iš dalies sentimentalus, kur kas įdomesnės personažų gelmės, kurios pakankamai išvystytos ir atskleistos. Filmas nėra įspūdingas, kaip meno kūrinys, tačiau neabejotinai turi išliekamąją meninę vertę – aktorinis meistriškumas, pasakojimo tėkmė, režisūra. Smagu ir tai, kad režisierė nesuteikė pernelyg didelės reikšmės to meto etiketo manieringumui, tačiau sugebėjo kartu atskleisti Viktorijos laikų purizmą ir išlaikyti pagrindinio personažo sudėtingo likimo liniją. Šiaip iš tikrųjų patiko, net nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šilti kūnai" / "Warm Bodies"

Sveiki visi, 

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių filmą „Šilti kūnai“ (Warm Bodies) (2013), kurį tikriausiai jau suskubo pamatyti daugelis panašaus kino gerbėjai. Nors nesu didžiausias tokio tipažo kino gerbėjas, bet kaskart neatsispiriu pagundos pasižiūrėti. Žinote, „Šilti kūnai“ kartu tai ir keistas reginys, kur romantika, ironija, parodija ir drama sukasi vienu metu. Iš pradžių taip ir nesupratau, ar čia juoktis, ar verkti, kai pas zombius patenka mirtingoji ir užsiplieskia dar labiau neįtikėtini jausmai nei „Saulėlydžio“ sagoje. Žinoma, tokia meilė ir jausmai nė kiek neįtikino, pernelyg kažko trūko – gal subtilumo, ne tokio staigaus zombių virsmo, kuris išties atrodo toks dirbtinis ir neįtikinantis, kad net baisu pagalvoti, ko tik kino kūrėjai nepadaro. Iš pradžių romantizavę raganas, po to vampyrus, ateivius, o galiausiai ir zombius, vienus sunkiausiai romantizavimui pasirinktas būtybes, paverčia pabaisas simpatingais, „seksovais“ jausmų didvyriais, įveikę prigimtinius barjerus.

Siužeto niuansai, ypatingai virsmas pateiktas nors ir su humoro prieskoniais, tačiau taip neįtikėtinai primityviai, kad belieka tik užsimerkti ir galvoti, kad žiūri vaikams adaptuotą pasakojimą apie pabaisas, nenorint nieko įbauginti. Gražūs aktoriai – tą galiu pagirti. Ypatingai patraukliai atrodė Nicholas Hoult, į kurį jau dėmesį daugelis atkreipėme žiūrėdami filmą „Vienišas vyras“ (2009). O štai Teresa Palmer man mažai kuo skyrėsi nuo K. Stewart – veido bruožai, netgi vaidyba, personažas ir manieros buvo labai panašios, tik kad Teresa blondinė, o taip būtų „viens prie vieno“.

„Šilti kūnai“ pernelyg niekuo neišsiskiria iš čionykščių savo pusbrolių ir pusseserių filmų apie antgamtines siaubo būtybes. „Saulėlydžiui“ toli gražu neprilygsta, tačiau savotiškas požiūris ir humoras, kuris labiau primena parodiją, nei šmaikščią romantinę meilės istoriją, išties stebina savo drastiškai tyčia sintetiniais prikaišiotais kičui būdingais pateikimo būdais. Nežinau, sužiūrėjau gan lengvai, smagiai, su savotišku šarmu filmu, tik nepasakyčiau, kad labai jau vykusiu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Džonu Malkovičiumi" / "Being John Malkovich"

Sveiki visi,

Kažkada, labai seniai teko matyti „Oskarui“ nominuotą filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich) (1999 m.), tačiau praslinkus geram dešimtmečiui mano galvoje nieko neliko, tad sužiūrėjau filmą su visai šviežia galva ir taip įdomiai, kad net nustebau, kaip nieko neprisimenu, tik bereikšmes nuotrupas iš pirmojo žiūrėjimo.

Mano galva, be jokios abejonės šio filmo stiprioji sritis yra originalus ir netradicinis siužetas, kurio scenarijus prisidengia realiai egzistuojančio aktoriaus Džono Malkovičiaus tapatybe. Buvo smagu matyti, kaip aktorius Malkovičius vaidina save, o ir suvaidinti save reikia šiokios tokios rizikos, tačiau neįprastas siužetas viską išlygina, nes filmas balansuoja tarp realybės ir fantazijos ašmenų ir bando atskleisti asmens individualybę ir žmogaus dvasios skirtybes. Filme nemažai iš vėžių išmušančių meilės ir lyčių kryžminimų, Lotė įsimyli Maksimą ir jos bendrauja per Malkovičiaus kūną. Iš esmės yra ir nemažai keisto humoro ir mūsų visuomenėje nusistovėjusius standartus iškreiptų dalykų – mažo aukšto biuras, portalas ir kiti nerealūs dalykai, kurie pateikti magiško realizmo rėmuose.

Iš tikrųjų pusę filmo net spėliojau, ar Lotė tai ta pati garsioji Cameron Diaz? Nes po tokiomis kudlomis lyg ir švietė keistai atpažįstami skruostai ir akytės, bet iki galo nebuvau tikras, kol filmo pabaigoje nepamačiau užrašo – Cameron Diaz, išties, filme atrodė kaip urvinė moteris. Keisto ir nestandartinio žmogaus tipažas yra pagrindinis filmo koziris, mat tokie žmonės dažniausiai kapitalistiniame pasaulyje turi asocialų vaidmenį dėl savo nemokėjimo pritapti prie racionalaus ir greitai mąstančio pasaulio – marionetininkas bei egzotiškų gyvūnų augintoja. Keisto ir nepaaiškinamo pasaulio raiška analizuoja mūsų beprotiško ir chaotiško pasaulio ryšį su žmogaus pasąmone. Filmas turėtų patikti tiems, kurie iš filmo tikisi kažkokios originalesnės idėjos, kuriems humoras suderintas su žmogaus tragedija.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.8 

Jūsų Maištinga Siela