Filmas: "Mokinys" / "The Apprentice"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie tai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas turi būti už savo iškilimą dėkingas gėjui, dar neteko girdėti, todėl norėjau pažiūrėti biografinę dramą „Mokinys“ (angl. The Apprentice) (2024), kurią režisavo Ali Abbasi ir pristatė Kanų kino festivalyje. Režisierių pažįstu iš serialo „Paskutinieji iš mūsų“ ir jo autorinio filmo „Šventasis voras“. Tikriausiai tik ne europietis ir ne amerikietis gali imtis meninio filmo apie D. Trumpą, pastarasis pasirodė prieš JAV prezidento rinkimus ir mūsų lietuviai iškart (kažkaip įprasta?) apkaltinto kaip rinkiminės agitacijos dalį. Kažin, galvoju po seanso, ar pačiam Donaldui Trumpui filmas patiktų, nors jis pasakoja apie jo atėjimą į valdžią ir įtakos augimą, bet tam tikros detalės, pavyzdžiui, kad jam talkino AIDS sergantis įtakingas advokatas, manau, būtų nutylėjęs. Kaip bežiūrėsi, respublikonui tai nėra pats geriausias filmas, todėl vertinkime geriau filmo turinį.

 

Istorija istoriškai įdomi, įsitraukiau, deja, tik nuo maždaug filmo vidurio, kai pagrindinis aktorius Sabastian Stan iš tikrųjų pamažu ėmė įgauti dabartinių Donaldo Trumpo savybių, t. y. atkišti lūpas į priekį ir choleriškai taškytis nacionalistinėmis frazėmis. Filmas nukelia į aštunto dešimtmečio pabaigą, kada jaunasis Donaldas perėmęs tėvo viešbučių verslą bando įsilieti į elitą, tik elitas iš pradžių nelabai jo pripažįsta. Galiausiai susipažinęs su įtakingu advokatu Roy Cohn, jis dėl viešbučių plėtojimo kartu laimi svarbių teisminių pergalių. Galiausiai gausios ir rizikingos investicijos devinto dešimtmečio pradžioje leidžia jam statyti didžiulius ir prabangius viešbučius. Maždaug nuo tada jo visi pradeda juokais klausinėti, ar jis nenorėtų balotiruoti į prezidentus.

 

Scenarijus sukaltas gan manipuliatyviai žiūrovui primenant, jog jis pranašiškas. Užuominos apie prezidento kėdę, jo nacionalistiniai pasisakymai apie JAV orumą ir garbę, žavėjimasis sovietinės valdžios tvarka leidžia žiūrėti kaip ši kapitalistinė persona iš tikrųjų dėl iškreiptų patriotinių įsitikinimų lipdoma kaip brutali imperialistinė asmenybė, kokią esame įpratę matyti televizijos ekranuose pastaruosius 10 metų. Nesmerkiu, kaip daugelis, Trumpo, jis daro savo ir darys, tai yra JAV politinio gyvenimo tikrovė, jie jį išsirinko ir negaliu pasakyti, kad jis kažkuo blogesnis už parsidavėlius JAV demokratus, kurie remia karą ant kiekvieno kampo. Visgi kalbant apie filmą, jis apima ir pirmosios Ivankos žmonos istoriją, kuri filme atrodo tipiška ir holivudinė istorija: mylėjau-pažadėjau-pamylėjau-nusibodo-pamečiau. Stebina tai, kad Trumpas visgi sutiko su Cohnu ir pasirašė su Ivanka priešvedybinę turto sutartį, matyt, žinojo, kad santuoka irgi verslas, o versle būna visaip.

 

Kaip jau minėjau, Trumpas mokosi iš homoseksualaus savo draugužio politinės diplomatijos, tiksliau – grubios antidiplomatijos. Nors niekur filme nematome, kad Trumpas duotų kokį kyšį ar dulkintųsi su vyrais, visgi kontekstas, kuriame jis sukosi, labai pikantiškas ir įdomus. Turint galvoje, kad Donaldas savaip po to suvarys sergančiam AIDS Roy peilį į nugarą ir savo tiesmukumu pranoks mokytoją. Filmas apgalvotas, čia yra ir įdomus scenarijus, praėjusio amžiaus koloritas, kostiumai, aktoriai valdo besikeičiančių veikėjų evoliuciją ir per dvi valandas mums pateikiama asmenybės tapsmo istorija, kuria iš tikrųjų nesunku patikėti. Didelį darbą padarė aktorius Sabastian Stan, suvaidinęs Trumpą, bet noriu pagirti ir aktorių Jeremy Strong, kuris suvaidino Roy Cohn. Pastarąjį mačiau visai neseniai puikiame draminiame seriale „Palikimas“, jeigu nebūčiau matęs, gal ir nebūčiau atkreipęs dėmesį, kaip skirtingai, pasitelkęs tik mikro vidinius vaidybinius parametrus, gali įtikinamai veikti, atrodo, šis aktorius be išskirtinių fizinių bruožų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "BlackBerry" / "BlackBerry"

 Sveiki,

 

Žiūrėdamas Matt Johnson režisuotą biografinę dramą su komedijos elementais „BlackBerry“ (angl. BlackBerry) (2023), pamaniau, kad visgi su šiuo filmu pildausi istorinių žinių spragas. Savo gyvenime bandžiau atsekti, kada pirmąkart įsigijau išmanųjį telefoną ir kada pamačiau, kad kažkas iš artimos aplinkos tokiais naudojasi. Visgi atsekiau iki kokių 2007 metų, kai prisiminiau žmones, jau turinčius „braukalus“ su stumdomais ekranais, po kuriais vis dar slėpėsi klavišai, bet tai jau buvo visai kitos kartos telefonai. „BlackBerry“ yra kanadiečių kampanija, kuri pirmoji rinkai pristatė pirmajame dešimtmetyje (apie 2000-2003 metus) mygtukinius telefonus, per kuriuos vartotojai galėjo tikrintis savo elektroninius paštus, o vėliau turėjo prieigą prie interneto ir pakeitė iš esmės viską, ką mes laikome išmaniaisiais telefonais iki Steve Jobso, kuris antrąkart perrašys technologijų istoriją.

 

Visgi „BlackBerry“ tapo didžiausia kada nors Kanadoje realiai egzistavusi kampanija, kuri vien šaliai kasmet uždirbdavo apie 20 milijardų JAV dolerių. Tai didžiulė mega infrastruktūra, technologijų verslas. Pažodžiui BlackBerry reiškia Gervuogę dėl  mažų sėklytes primenančių klavišų, tačiau filme jų proveržis vaizduojamas kaip atsitiktinis ir netikėtas. Kanadiečių gauja, neseniai baigusių technologijų inžineriją, sukasi vienoje nevaldomoje kontoroje ir niekas į juos rimtai nežiūri, kol vieną dieną jie nesudaro sutarties su kanadiečių verslininku ir tikru reklamos bei finansų vilku Jim Balsillie. Pastarasis aptinka tarp finansiškai neraštingų, bet idėjų turinčių nedisciplinuotųjų aukso gyslą ir ją vysto iki maždaug 2010 metų.

 

Tiesą sakant, filmas neįtikėtinas, jis turi ir charakteringų veikėjų, ir istorinių įdomybių. Bet kaip visada mane domina filmo kūrėjų interpretacijos ir tai, kaip žmonėms pateikiama istorinė perspektyva. Iš vienos pusės filmas turi komedijos ir tragikomedijos bruožų. Labiausiai man abejonių kelia būtent komiškai pavaizduoti veikėjai, kurie atsiduria globaliame ir plėšriame pasaulyje, kur galioja atskiri rinkos dėsniai. Dalis informatikų ir technologų, rengiančių naktinių filmų peržiūras, primena vaikigalius, absoliučius bukapročius, neišaugusius iš studentinių alaus ir degtinės vakarėlių. Filme jie vaizduojami kaip lepšiai, o jie sukuria aukštąsias technologijas! Bene įdomiausia filmo dalis yra Jim Balsillie portretas, šis veikėjas apšoriniu būdu sugeba „nusipirkti“ ir parsivilioti aukščiausius technikos inžinierius ir vadybininkus ir „BlackBerry“ paversti mega kampanija. Iš esmės filmas lyg ir dekriminalizuoja kampanijos sudėtingą teisinį nusižengimą. Jim Balsillie, kaip ir galima tikėtis, „nukepa“ ir perdega. Visgi pasidomėjau likusia nepavaizduota istorijos dalimi. Pasirodo, Jim Balsillie visgi netgi po dokumentų nagrinėjimų grįžta į savo postą ir dar išvaldo net kelerius metus, o po to atsistatydinęs tapo garsiu Kanados filantropu ir jokių nuostolių, tik kampanija, kuriai jis vadovavo, buvo lemta užgesti, ji nepajėgė daugiau konkuruoti su kitomis korporacijų siūlomomis technologijomis...

 

Žodžiu, filmas įdomus savomis istorinėmis žiniomis. Visai neseniai matytos ekranizacijos „Tetris“, „Pliušinis burbulas“, kurios nagrinėjo žaidimo pramonės rinkos gigantus, taip ir šis filmas, eina labai panašiais kino manipuliacijos krantais t. y., istorinius verslo žmones perkonstruoja į tam tikrus hiperbolizuotus, neva charizmatiškesnius veikėjus, kurie iš vienos pusės atspindi istorinius faktus, o iš kitos leidžia į visą istoriją žiūrėti tarsi karikatūrinį komiksą. Šiuo atžvilgiu, mano galva, dokumentinis žanras būtų tikresnis kelias į tikrovės suvokimą, negaliu šio filmo adekvačiai vertinti kaip tikrovės atšvaitą ir liudijimą. Bet gal ir nereikia? Juk ir čia netrūksta nuotykių, paradoksų, dirbtinokų personažų, išdavysčių, pakilimų, rizikos ir nuosmukių – dievaži, kaip kokiame indų seriale, bet įdomiame seriale, kuris trunka vos dvi valandas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prisiminimai" / "Rememory"

Sveiki,

Iš esmės labai mėgstu tokius pilkus su detektyviniais niuansais istorijas, kai pagrindinis veikėjas keliauja po savo atmintį ir filmas pateikiamas kaip iškarpų koliažas. Tokie filmai kaip rebusai. Toks filmas ir „Prisiminimai“ (angl. Rememory) (2017), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka „Sostų karų“ žvaigždė Peter Dinklage.

Gerai, prisipažinsiu, kad sudėtingos istorijos čia aš neįžvelgiau. Neįžvelgiau ir nepajutau tos mistikos, kurios galbūt tikėjausi, bet tai ne problema, juk niekada nežinai, ko tiksliai reikia tikėtis iš filmo. Tačiau jame yra tiek daug negyvumo ir netikrumo, kad tiesiog „Prisiminimais“ nepatiki. Pradėkime nuo to, kad scenarijus iš esmės tikrai neblogas, galima įsivaizduoti gerai parašytą knygą: neužauga padaro avariją, kurioje miršta jo brolis ir norėdamas sužinoti (atpirkti kaltę?), ką brolis leptelėjo filmo pradžioje prieš mirtį, jis leidžiasi į kriminalinę istoriją su institucija, kuri šiuolaikinėmis technologijomis rekonstruoja žmonių prisiminimus... Neneikite, tikrai įdomu. Tačiau režisieriaus Mark Palansky pasirinko ne tokią pasakojimo spalvą. Iš esmės pradedant nuo dialogų ir baigiant ištęstais teatralizuotais veikėjų judesiais filmas labiau primena stilizuotą negyvąjį teatrą, nei išties gyvą atpirkimo ir savasties susigrąžinimo istoriją. Herojaus nuoširdumu nepatikiu, nors tu ką – jis šaltas kaip ir ta mokslinė institucija, kurioje paprasčiausiai trūksta žmogiškumo. Nėra aktoriaus, nėra tikrumo, nėra ir istorijos. Atšiaurūs vaizdai, kai kaskart herojus ateina nusimaudyti ar pamedituoti prie liepto irgi nieko neduoda – tai tiesiog imitacija, iliustracija, kuri neveikia.

Filmas iš esmės prastas ir su tokiu nereikėtu gaišti laiko: nei čia žaismės, nei intrigos, nei noro žiūrėti iki galo... Tiesiog šaltas ir negyvas filmas, primenantis prastus pseudo mokslinės fantastikos klišėmis sukurtus filmus, kurie niekaip nesukelia gero įspūdžio ir neleidžia patikėti, kad tu žiūri išties labai gerą mindfuck‘ą. Tokiais atvejais siūlyčiau tiesiog antrą ar trečią kartą pažiūrėti „Ponas Niekas“ ar tą patį nesenstantį „Gataka“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras Konektikute" / "The Hauting in Connecticut"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu siaubo filmų peržiūras ir šįkart dar nematyta kino juosta „Pragaras Konektikute“ (angl. The Haunting in Connecticut) (2009), paremta tikrais įvykiais. Nors nemaža dalis filmų paremta tikrais įvykiais, šio filmo faktus lengviau nei kitus patikrinti. Iš tikrųjų šie įvykiai daugiau ar mažiau nutiko 1987 metais, yra išlikę žiniasklaidos įrašai, šeimos liudijimai ir netgi to ypatingo namo fotografijos su keistais neatpažįstamais vaiduokliais. Baugina? Šiek tiek.

Kalbant apie patį filmą, tikėjausi tikros mėšlo krūvos. Tikrai, nes iš tikrųjų esu nusivylęs šiuo žanru, bet vis tiek nepraleidžiu progos pažiūrėti, kad ir paties prasčiausio. Visgi filmas gerokai mane nustebino, nes jis toli gražu nebuvo toks prastas, kokio tikėjausi, nors kino kritikai negailėjo pačių šykščiausių atsiliepimų, bet, mano galva, yra tikrai daug prastesnių kino siaubo filmų. Žinoma, režisūra gal ir nėra kažkuo išskirtinė, ji nepasižymi jokiu novatoriškumu ir nesistengia kažkaip interpretuoti vaizdiniais ir idėjomis, pasiduoda vidutiniškam ir įprastam siaubo žanro režisūrai. Nepaisant to, yra sukaltas neblogas scenarijus, kuris tikrai įdomesnis už vidutinišką siaubo filmą ar nutrūktgalvišką lakstymą paskui įjungtą kamerą. Vaiduoklių namas su paslaptimis, o dar ir vėžiu sergantis sūnus, sunki socialinė šeimos padėtis kažkaip įtikino su kita dramine šeimos tragedijos puse. 

Visumoje filmas tikrai nėra prastas, o ir nežinau, kodėl kritikams taip neįtiko. Galbūt dėl tos režisūros, bet man iš esmės atradimas buvo aktorė Virginia Madsen, kuri sukūrė nuvargusios motinos vaidmenį, nors vėlgi... Veiksmas vyksta 1987 metais ir kažkaip nepatikėjau. Žinoma, būta to laikmečio detalių – patefonas, automobilis, kai kurie buities rykai ir t. t., bet netgi aktorės šukuosena arčiau mūsų laikų, nei atliepianti devintą dešimtmetį. Visgi pristigo vizualinės laikmečio dvasios, tačiau baugių scenarijaus niuansų tikrai netrūko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nemiga" / "Insomnia"

Sveiki, skaitytojai,

Kad režisierius Christopher Nolan yra puikus režisierius, tam, kurie matė nors vieną jo darbą, tikriausiai jokių abejonių nekyla. Tokie super filmų hitai kaip „Memento“ (2000), „Prestižas“ (2000), „Tamsos riteris“ (2008), „Tarp žvaigždžių“ (2014), „Pradžia“ (2010) jau daugeliui įsirėžę į sąmonę kaip gero siužeto ir reginio filmai. Nutariau pasidairyti, ko dar nematęs ir staiga žiūriu, jog reikia užgriebti „Nemiga“ (angl. Insomnia) (2002).

Christopher Nolan pristato savo trečią kino juostą, po to, kai 2000 m. po „Memento“ staiga išgarsėjo ir įsitvirtino kino industrijoje, tai tikriausiai niekas neabejojo, kad šis filmas irgi bus sėkmingas. Kino kritikai sutiko, kad tai tikrai vertas dėmesio režisierius ir „Nemigai“ neliko abejingi. Man asmeniškai, tai šiek tiek silpnesnis filmas už „Memento“ ir visai ne dėl to, kad kas nors jame būtų prasto, tiesiog „Memento“ struktūrinis pasakojimo klodas buvo toks įspūdingas, kad tikriausiai tik „Pradžia“ begalėjo jį įveikti. „Nemigoje“ žmogus – talentingas ir patyręs detektyvas atvyksta į Aliaską ir demonstruodamas aukštą profesionalumą ir analitinį protą padaro absurdišką klaidą – rūke nušauna savo partnerį, tačiau kaltę sumeta ieškomam žudikui... Ilga žmogiškoji sąžinės ir abejonių kančia nepaprastoje padėtyje, žiūrovui dar emocijas aštrina poliarinės naktys – amžinoji šviesa, dėl kurios personažas negali miegoti, todėl emocijos aštrėja, veiksmai tampa įtempti, o pasilpęs protas ir budrumas gali sukelti tokių komplikacijų, kad maža nepasirodys.

Filmas iš dalies man priminė dar ir kitą trilerį – „Mistinę upę“, kuris taip pat vertas žiūrovo akies. „Nemigoje“ pasirodo trys pirmo ryškumo aktoriai – Al Pucino, Robin Williams ir Hilary Swank. Aišku, visas filmo dėmesys Al Pacino personažui, kurio „vidiniai“ sąžinės sproginėjimai išties atskleisti ir turintys gelmę, todėl tenka sulinksėti galva ir iškelti nykštį, kad tai puikus aktorius – puiki vaidyba, puikus siužetas leido jam atsiskleisti. Kiti veikėjai galbūt įdomesni ne tiek savo gelmėmis, kiek tampa įdomios antraeilės, bet lemtingos figūros. 

Filmas neturi režisieriui būdingos žaismės su laiko chronologija, atmintimi, pasąmonės šuoliais, tačiau vis tiek glaudžiasi prie žmogaus prigimtinių dalykų, jaučiamas švelnus trilerinis mistifikavimas, bet jis nėra akivaizdžiai akcentuojamas. Visgi filmas puikus ir stiprus su tuo ypatingos kančios personažu, tokie filmai be jokios abejonės turi išliekamos vertės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Damos portretas" / "The Portrait of a Lady"

Sveiki, kino mėgėjai,

Grįžau prie senųjų Nicole Kidman darbų ir pažiūrėjau filmą „Damos portretas“ (angl. The Portrait of a Lady) (1996), kurį režisavo kostiuminių dramų karalienė Jane Campion, žinoma už tokius filmus kaip „Pianinas“ (1993), „Švytinti žvaigždė“ (2009) ir t. t. Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą ir pasakoja apie XIX amžiaus antrojoje pusėje gyvenusią jauną merginą, kuri nenorėjo tekėti, paveldėjo daug pinigų, o po to ištekėjo už brutalaus plikio, kuris suvaržė jos kaip laisvos asmenybės laisvę.

Filmas išties jausmingas. Nominuotas net dviem „Oskarams“ – už kostiumus ir antro plano aktorę Barbara Hershey, kurią jau esu sutikęs neviename nekomercinio pobūdžio filme. Tiesą sakant, nustebau, kad Nicole Kidman negavo nominacijos, nes jos jausmingumas, laikmečio pajausta energetika, ašaros nesuvirpino kritikų širdies. Jos pasirodymas šiame filme išties įspūdingas. Na, o pats filmas... Ką galima apie jį pasakyti? Iš pradžių, pažiūrėjęs 30 minučių, pamaniau, kad nepatiks, tačiau drama vystėsi, vystėsi siužetas ir pamažu vėrėsi gaivališkas pasakojimas apie moters naivumą ir jos sudėtingą socialinę padėtį tuose amžiuose. Puikūs kostiumai, britiška energetika, subtilūs aktoriai, gera režisūra manęs iš esmės nepaliko abejingo. Buvo gražu stebėti aktorių darbą, net virpteldavau, kai personažai susigraudindavo... Siužetas gali pasirodyti šiek tiek ištęstas, letokas – šiaip ar taip filmas trunka beveik pustrečios valandos, bet jis vertas tiek gurmanų akies, tiek sentimentalių dramų mėgėjų dėmesio.

Kadrai iš filmo "Moters portretas".

Na, filmas tik iš dalies sentimentalus, kur kas įdomesnės personažų gelmės, kurios pakankamai išvystytos ir atskleistos. Filmas nėra įspūdingas, kaip meno kūrinys, tačiau neabejotinai turi išliekamąją meninę vertę – aktorinis meistriškumas, pasakojimo tėkmė, režisūra. Smagu ir tai, kad režisierė nesuteikė pernelyg didelės reikšmės to meto etiketo manieringumui, tačiau sugebėjo kartu atskleisti Viktorijos laikų purizmą ir išlaikyti pagrindinio personažo sudėtingo likimo liniją. Šiaip iš tikrųjų patiko, net nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lyčių priešprieša" / "The Opposite of Sex"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino juostą „Lyčių priešprieša“ (The Opposite of sex) (1998). Na, kino kritikai šią komediją sutiko pakankamai palankiai ir negailėjo gerų žodžių. Mano akimis žvelgiant į šią kino juostą ir tai, kokios populiarios yra amerikiečių komedijos, galiu pasakyti, kad filmas kažkiek gal ir išsiskiria nuo visų sukomercintų dabarties juostų, tačiau komedija yra komedija ir į ją mes nesame linkę žiūrėti rimtai ir pretenzingai.

Kiek įmantresnis siužetas – jaunutė sesutė nuo homoseksualaus brolio pavilioja vaikiną ir šitaip sujaukia ne tik savo pačios, bet daugelio aplinkinių gyvenimus. Personažai primena adaptuotus ir protiškai atsilikusius personas, nes nė velnio herojai nesielgia ir nesvarsto kaip racionalūs nors kiek protaujantys žmonės. Čia taip yra vardan komedijos, kuri iš esmės labiau ne komedija, o kažkokia dabarties socialinių ir asmeninių potyrių parodija, kuri lyg ir patiko, buvo pusiau smagi, bet, grubiai tariant, „neužkabino“. Paprastas eilinis filmas apie šį bei tą, kuris, manding, turi labai didelio potencialo tuoj pat pasimiršti.

Filme pagarbos ir gero žodžio verta nebent Christina Ricci, kuri už šį vaidmenį buvo dar ir nominuota auksiniam gaubliui. „Draugų“ žvaigždė Lisa Kurow, mano akimis, buvo verta gailaus apraudojimo, nes jos buvimas filme nė kiek netviskėjo, atvirkščiai, nuolat kinkavo savo galvą, lyg vaidintų eilinę Fibės ar Ursulos dieną iš „Draugų“, šiame filme ji buvo lygiai tokia pat, - jokio kitoniškumo, be įdomesnės povyzos. 

Šiaip filmą tikrai galima žiūrėti, norint atsipalaiduoti, tačiau, mano galva, yra vertesnių juostų komedijos fronte. 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela