Filmas: "Šuns galia" / "The Power of the Dog"

 Sveiki,

 

Naujausias ir ilgai lauktas režisierės Jane Campion filmas „Šuns galia“ (angl. The Power of the Dog) (2021) jau daugelio kino kritikų įrašomas į sąrašus kaip vienas iš geriausių šių metų filmų. Režisierė turi talentą pasakoti atšiaurias ir brutalias meilės istorijas. Jos filmas „Fortepijonas“ (1993) iki šiol laikytinas rimto ir gero filmo pavyzdžiu, nesenstančiu ir paveikiančiu žiūrovą daugiasluoksnėmis meilės ir neapykantos priešpriešomis. Labai panašiais rakursais, tačiau visiškai kitokioje istorijoje režisierė žmogaus gyvulišką prigimties nesuderinamumą su visuomenės įvaizdžiais tęsia ir „Šuns galioje“.

 

Kodėl tai šuo? Šiurkštus, dvokiantis ir apšepęs australas Filas žvelgia į tuos kalnus ir regi tai, ko neregi niekas – kalnų briaunomis metamas šešėlis, kuris vakaro šviesoje suformuoja pikto šuns imitaciją. Tas šešėlis – tai Filo asmenybės metafora, galima sakyti, pats likimas. Šiurkščiai elgiasi su jautriu broliu, jo nauja mylimąja našle ir jos švelnios prigimties sūnumi Piteriu iš pirmosios santuokos. Vyriško mačistinio stereotipų vyrukas visus menkina ir iš visų šaiposi, ypač iš gėjaus jaunuolio, kuris vasaras praleidžia pas motiną. Panašius pašaipos principus perima ir Filo darbininkų būrys.

 

Visuomenėje iki šių dienų paplitusi homofobinė nuostata: kuo labiau šaipomasi ir kliedima apie pederastiją, tuo žmogus išsiduoda, jog jis pats toks yra. Giluminė neigimo psichologija. Žinoma, pederastai neegzistuoja, tai visuomenės primesti standartai, yra tik kita orientacija. Filas, kaip užkietėjęs homofobas, turi savų paslapčių ir tai nesunku suvokti filmo viduryje, kai besiilgėdamas kadaise žuvusio draugo, apie kurį vis kurpia legendas, jis savo pašaipų subjekte ima ir atranda tai, ką ilgai neigė, slėpė ir su skausmu prisimina. Žmogus metantis šešėlį tampa savo jausmų išsigandusiu vyruku. Išties kūrėjai stebuklingai pavyko perteikti subtiliai prieštaringus niuansus šiurkščioje Australijos dykinėję, sudėtingais laikais, kur vyriškumo stereotipai itin svarbūs, kad ne tik tave gerbtų, bet ir galėtum išgyventi.

 

Nuostabūs vaidmenys. Man regis, aktorius Benedict Cumberbatch sukūrė vieną geriausių savo turtingos karjeros vaidmenų! Tą patį galima pasakyti ir apie Kirsten Dunst – alkoholikė našlė, kuri, neatlaikanti Filo visuomenės spaudimo, ima gerti. Apskritai filmo atmosfera, primenanti JAV laukinių vakarų pasaulį, yra žmogiškumą žlugdantį ir vėlei kelianti, mirštanti ir vėl teikianti vilties, jog vieną dieną išdrįsime sau pripažinti, kas esame ir mums nebereikės apsimesti, jog esame teisingi ir dori tik pagal siaurą visuomenės standartą.

 

Filmo pabaiga literatūriškai pribloškianti. Jaunasis mokslininkas Piteris (klausimas, ar kerštaudamas, o gal viso to nežinodamas?) užraugia nuo juodligės susirgusio žvėries odas, o Filas, pamirkydamas į užkratą sužeistą ranką, suserga. Mirštama nuo to, kas tik iš pažiūros atrodo nepavojinga, metaforiškai tariant, rankos, kurios kastravo buivolus ir atiminėjo gyvybę, miršta nuo švelnumo. Tai tarsi australietiškas „Kuprotas kalnas“ be jokių romantinių prieskonių ar erotinių scenų, o literatūriškai išvystytos potekstės apie sudėtingus žmogaus poreikius mylėti ir būti mylimam skrodžia tiksliai ir meistriškai it skalpelis.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pianinas" / "Fortepijonas" / "The Piano"

Sveiki,

„Auksinę palmės“ šakele apdovanotas režisierės Jane Campion filmas „Pianinas“ dar kai kur lietuviškai pristatomas kaip „Fortepijonas“ (angl. The Piano) (1993) kažkada vaikystėje paliko neišdildomą įspūdį, o dabar buvo proga jau kino nualintomis akimis pasižiūrėti filmą iš naujo, šiek tiek rizikuojant, kad pernelyg pretenzingai vertinsiu, tačiau taip nenutiko. Su šia režisiere jau esu susidūręs, kai žiūrėjau „Damos portretą“ (1996). Žvelgiant į režisierės repertuarą, tikriausiai geriausiu jos filmu visgi ir išlieka „Pianinas“, pelnęs už vaidmenis net du „Oskarus“ ir dar papildomai nominacijų.

Filmas išties auksinės prabos ir nors nemėgstu sentimentalių iš piršto laužtų ir ale subtiliai tingių kostiminių dramų, tačiau šiam filmui pavyko peršokti visas įmanomas šio žanro klišes. Nuo pat pirmųjų filmo kadrų žiūrovas yra priverstas pasijausti nepatogiai ir smarkiai gailėti XIX amžiaus nebylės pianistės, kuri iš visos širdies myli savo pianiną, kuris su ja kaip atskiras kalbėjimo instrumentas keliauja į laukinę Naująją Zelandiją. Purvynas, šaltis, vietos kultūra ir papročiai, vienatvė ir noras susigrąžinti instrumentą tiesiog spinduliuoja aktorės Holly Hunter akyse ir paverčia personažą ir šios vaidmens atlikimą pribloškiamai įtaigų. Tiesą sakant, visas svoris atitenka šiai vienai aktorei, kuri stulbinamai perteikia ne tik Viktorijos laikų moters padėtį visuomenėje, bet dar ir kalbos dovaną praradusią suluošintą moters vidinį pasaulį. Skvarbus akių žvilgsnis, įtemptas kaklas ir pirštai tampa pagrindinių instrumentu, nusakant toli gražu ne tviskantį gyvenimą.

Filmas absoliučiai rekomenduotinas kino gurmanams. Nors už antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelnė mažoji Anna Paquin, visgi Holly Hunter vaidmuo apskritai paskutiniu metu vienas ryškiausių ir stipriausių vaidmenų iš to, ką mačiau kino sraute, ir nesvarbu, kad filmas 1993 metų. Filmas tik iš dalies priminė Judie Foster vaidmenį filme „Nelė“ (1994), bet iš esmės tai stiprus filmas, kur emocija, įtaigi atmosfera ir žmogaus tragizmas eina kaip vieninga jėga. Tokį kiną aš itin vertinu.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Damos portretas" / "The Portrait of a Lady"

Sveiki, kino mėgėjai,

Grįžau prie senųjų Nicole Kidman darbų ir pažiūrėjau filmą „Damos portretas“ (angl. The Portrait of a Lady) (1996), kurį režisavo kostiuminių dramų karalienė Jane Campion, žinoma už tokius filmus kaip „Pianinas“ (1993), „Švytinti žvaigždė“ (2009) ir t. t. Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą ir pasakoja apie XIX amžiaus antrojoje pusėje gyvenusią jauną merginą, kuri nenorėjo tekėti, paveldėjo daug pinigų, o po to ištekėjo už brutalaus plikio, kuris suvaržė jos kaip laisvos asmenybės laisvę.

Filmas išties jausmingas. Nominuotas net dviem „Oskarams“ – už kostiumus ir antro plano aktorę Barbara Hershey, kurią jau esu sutikęs neviename nekomercinio pobūdžio filme. Tiesą sakant, nustebau, kad Nicole Kidman negavo nominacijos, nes jos jausmingumas, laikmečio pajausta energetika, ašaros nesuvirpino kritikų širdies. Jos pasirodymas šiame filme išties įspūdingas. Na, o pats filmas... Ką galima apie jį pasakyti? Iš pradžių, pažiūrėjęs 30 minučių, pamaniau, kad nepatiks, tačiau drama vystėsi, vystėsi siužetas ir pamažu vėrėsi gaivališkas pasakojimas apie moters naivumą ir jos sudėtingą socialinę padėtį tuose amžiuose. Puikūs kostiumai, britiška energetika, subtilūs aktoriai, gera režisūra manęs iš esmės nepaliko abejingo. Buvo gražu stebėti aktorių darbą, net virpteldavau, kai personažai susigraudindavo... Siužetas gali pasirodyti šiek tiek ištęstas, letokas – šiaip ar taip filmas trunka beveik pustrečios valandos, bet jis vertas tiek gurmanų akies, tiek sentimentalių dramų mėgėjų dėmesio.

Kadrai iš filmo "Moters portretas".

Na, filmas tik iš dalies sentimentalus, kur kas įdomesnės personažų gelmės, kurios pakankamai išvystytos ir atskleistos. Filmas nėra įspūdingas, kaip meno kūrinys, tačiau neabejotinai turi išliekamąją meninę vertę – aktorinis meistriškumas, pasakojimo tėkmė, režisūra. Smagu ir tai, kad režisierė nesuteikė pernelyg didelės reikšmės to meto etiketo manieringumui, tačiau sugebėjo kartu atskleisti Viktorijos laikų purizmą ir išlaikyti pagrindinio personažo sudėtingo likimo liniją. Šiaip iš tikrųjų patiko, net nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela