Sveiki,
Naujausias ir ilgai lauktas
režisierės Jane Campion filmas „Šuns galia“ (angl. The Power of the
Dog) (2021) jau daugelio kino kritikų įrašomas į sąrašus kaip vienas iš
geriausių šių metų filmų. Režisierė turi talentą pasakoti atšiaurias ir brutalias
meilės istorijas. Jos filmas „Fortepijonas“ (1993) iki šiol laikytinas rimto ir
gero filmo pavyzdžiu, nesenstančiu ir paveikiančiu žiūrovą daugiasluoksnėmis
meilės ir neapykantos priešpriešomis. Labai panašiais rakursais, tačiau
visiškai kitokioje istorijoje režisierė žmogaus gyvulišką prigimties
nesuderinamumą su visuomenės įvaizdžiais tęsia ir „Šuns galioje“.
Kodėl tai šuo? Šiurkštus, dvokiantis
ir apšepęs australas Filas žvelgia į tuos kalnus ir regi tai, ko neregi niekas –
kalnų briaunomis metamas šešėlis, kuris vakaro šviesoje suformuoja pikto šuns imitaciją.
Tas šešėlis – tai Filo asmenybės metafora, galima sakyti, pats likimas. Šiurkščiai
elgiasi su jautriu broliu, jo nauja mylimąja našle ir jos švelnios prigimties
sūnumi Piteriu iš pirmosios santuokos. Vyriško mačistinio stereotipų
vyrukas visus menkina ir iš visų šaiposi, ypač iš gėjaus jaunuolio, kuris
vasaras praleidžia pas motiną. Panašius pašaipos principus perima ir Filo
darbininkų būrys.
Visuomenėje iki šių dienų paplitusi
homofobinė nuostata: kuo labiau šaipomasi ir kliedima apie pederastiją, tuo
žmogus išsiduoda, jog jis pats toks yra. Giluminė neigimo psichologija. Žinoma,
pederastai neegzistuoja, tai visuomenės primesti standartai, yra tik kita
orientacija. Filas, kaip užkietėjęs homofobas, turi savų paslapčių ir tai
nesunku suvokti filmo viduryje, kai besiilgėdamas kadaise žuvusio draugo, apie
kurį vis kurpia legendas, jis savo pašaipų subjekte ima ir atranda tai, ką
ilgai neigė, slėpė ir su skausmu prisimina. Žmogus metantis šešėlį tampa savo
jausmų išsigandusiu vyruku. Išties kūrėjai stebuklingai pavyko perteikti
subtiliai prieštaringus niuansus šiurkščioje Australijos dykinėję, sudėtingais
laikais, kur vyriškumo stereotipai itin svarbūs, kad ne tik tave gerbtų, bet ir
galėtum išgyventi.
Nuostabūs vaidmenys. Man regis,
aktorius Benedict Cumberbatch sukūrė vieną geriausių savo turtingos karjeros
vaidmenų! Tą patį galima pasakyti ir apie Kirsten Dunst – alkoholikė našlė,
kuri, neatlaikanti Filo visuomenės spaudimo, ima gerti. Apskritai filmo
atmosfera, primenanti JAV laukinių vakarų pasaulį, yra žmogiškumą žlugdantį ir
vėlei kelianti, mirštanti ir vėl teikianti vilties, jog vieną dieną išdrįsime
sau pripažinti, kas esame ir mums nebereikės apsimesti, jog esame teisingi ir
dori tik pagal siaurą visuomenės standartą.
Filmo pabaiga literatūriškai pribloškianti.
Jaunasis mokslininkas Piteris (klausimas, ar kerštaudamas, o gal viso to
nežinodamas?) užraugia nuo juodligės susirgusio žvėries odas, o Filas,
pamirkydamas į užkratą sužeistą ranką, suserga. Mirštama nuo to, kas tik iš
pažiūros atrodo nepavojinga, metaforiškai tariant, rankos, kurios kastravo buivolus
ir atiminėjo gyvybę, miršta nuo švelnumo. Tai tarsi australietiškas „Kuprotas
kalnas“ be jokių romantinių prieskonių ar erotinių scenų, o literatūriškai
išvystytos potekstės apie sudėtingus žmogaus poreikius mylėti ir būti mylimam
skrodžia tiksliai ir meistriškai it skalpelis.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą