Filmas: "Žmogžudystės anatomija" / "Anatomy of a Murder"

Sveiki,

Taip retai lepinuosi kino klasika, nes taip norisi neatsilikti nuo šiandienos kino konteksto, kad tiesiog apmaudu, kad gamta nedavė atskiro gyvenimo žiūrėti vien tik kiną. Viena iš paskutinių senųjų klasikų buvo Otto Premingerio kriminalinė istorija „Žmogžudystės anatomija“ (angl. Anatomy of a Murder) (1959). Filmas tapęs tikra detektyvų ir bylos nagrinėjimo kine klasika ir jeigu Jums patiko „12 įtūžusių vyrų“, tai beveik net neabejoju, kad ir ši kino klasika gali tapti tikru delikatesu.

Filmas daugiau nei pustrečios valandos nė kiek nenuvargino, kaip kada būna su ilgais epiniais filmais, kurių pabaigą jau žinai, vos tik jie prasideda. „Žmogžudystės anatomija“ iš esmės iliustruoja šešto dešimtmečio amerikiečių teisminę sistemą, jos spragas, advokatų ir prokurorų darbą. Filmas planiškai skyla į dvi dalis. Pirmojoje daugiau pasakojama advokato Paulo gyvenimas, jo namų aplinka ir t. t. Vėliau užuomazgos į kriminalinį nusikaltimą ir galiausiai viską vainikuoja teismų rūmų procesas. Retro spalvomis nufilmuota juosta žadina nostalgišką žiūrovo ilgesį tokioms juostoms, kai aktorių biografijos dar nebuvo „išmėsinėtos“ žiniasklaidos, kai kine ir jo kūrimo laikotarpyje gyvavo kiek kitokios vertybės ir kitokios mados bei suvokimas apie pasaulį. Žiūri į aktorius ir galvoji, kad nė vieno nebeliko gyvo, o štai jų būvimas kadre išliko iki šių dienų...

Nuoseklus ir taupus istorijos pasakojimas, kur scenos „sukaltos“ kiek preciziškai teatrališkai, bet ir dėl to gražu. Flirtuojanti moteris, kuri sau prisišaukia bėdos, vyras advokatas – tos stereotipinis dar nuo Agatos Kristi laikų sukurptas lyčių kriminalinis pasaulis, kai vyras dėl žmonos nužudo meilužį ir todėl jis nepakaltinamas, dėl savo efekto būsenos, dabar tokių net romanų neberašo, o kad neberašo – tai čia dar geriau, nes kiekvienai erai savitos temos ir jos raiška.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Būti Džonu Malkovičiumi" / "Being John Malkovich"

Sveiki visi,

Kažkada, labai seniai teko matyti „Oskarui“ nominuotą filmą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (Being John Malkovich) (1999 m.), tačiau praslinkus geram dešimtmečiui mano galvoje nieko neliko, tad sužiūrėjau filmą su visai šviežia galva ir taip įdomiai, kad net nustebau, kaip nieko neprisimenu, tik bereikšmes nuotrupas iš pirmojo žiūrėjimo.

Mano galva, be jokios abejonės šio filmo stiprioji sritis yra originalus ir netradicinis siužetas, kurio scenarijus prisidengia realiai egzistuojančio aktoriaus Džono Malkovičiaus tapatybe. Buvo smagu matyti, kaip aktorius Malkovičius vaidina save, o ir suvaidinti save reikia šiokios tokios rizikos, tačiau neįprastas siužetas viską išlygina, nes filmas balansuoja tarp realybės ir fantazijos ašmenų ir bando atskleisti asmens individualybę ir žmogaus dvasios skirtybes. Filme nemažai iš vėžių išmušančių meilės ir lyčių kryžminimų, Lotė įsimyli Maksimą ir jos bendrauja per Malkovičiaus kūną. Iš esmės yra ir nemažai keisto humoro ir mūsų visuomenėje nusistovėjusius standartus iškreiptų dalykų – mažo aukšto biuras, portalas ir kiti nerealūs dalykai, kurie pateikti magiško realizmo rėmuose.

Iš tikrųjų pusę filmo net spėliojau, ar Lotė tai ta pati garsioji Cameron Diaz? Nes po tokiomis kudlomis lyg ir švietė keistai atpažįstami skruostai ir akytės, bet iki galo nebuvau tikras, kol filmo pabaigoje nepamačiau užrašo – Cameron Diaz, išties, filme atrodė kaip urvinė moteris. Keisto ir nestandartinio žmogaus tipažas yra pagrindinis filmo koziris, mat tokie žmonės dažniausiai kapitalistiniame pasaulyje turi asocialų vaidmenį dėl savo nemokėjimo pritapti prie racionalaus ir greitai mąstančio pasaulio – marionetininkas bei egzotiškų gyvūnų augintoja. Keisto ir nepaaiškinamo pasaulio raiška analizuoja mūsų beprotiško ir chaotiško pasaulio ryšį su žmogaus pasąmone. Filmas turėtų patikti tiems, kurie iš filmo tikisi kažkokios originalesnės idėjos, kuriems humoras suderintas su žmogaus tragedija.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.8 

Jūsų Maištinga Siela