Filmas: "Ženklas" / "The Omen"

Sveiki,

Dar viena siaubo klasika, tikriausiai matyta gilioje vaikystėje pro paklodės plyšį, nes kiek pamenu tėvai vis neleisdavo žiūrėti siaubo juostų, todėl reikdavo apsimesti, kad miegu. Taip, vienas iš tokių filmų buvo „Ženklas“ (angl. The Omen) (1976), kuris sulaukė ir perdirbinio, tačiau kas begali aplenkti klasiką? Tik labai retas kūrinys.

Iš esmės iš tos meilės siaubo filmams ir nusekiau klasikinių siaubo filmų takeliu. Net nežinau, ar man patiko šis filmas, bet jis tikrai nėra prastas ir kelia nemenkus virpulius t. y. mistiniai religiniai satanistiniai dalykai. Apie košmariškus vaikus, veikiau antikristus ir jų šėtoniškus tarnus, kurie pasiryžę mirti ir žudyti – apie tai sukurta ne vienas filmas ir daugelis labai panašūs. Kiek man žinoma, vėlesnės šios siaubo dalys kur kas silpnesnės ir nebe tokios sėkmingos. Šioje versijoje įsivelia klasikinė istorija: vyras skeptikas neigia šėtoniškumą vaike, o moteris, kuri valdoma daugiau intuicijos, viską perpranta pirmoji. Aišku, kai nuo vyro veiksmų priklauso istorijos pasipriešinimo eiga, jau viskas būna per vėlu... Netgi šiuolaikiniai siaubo filmai tuo remiasi: moterys prietaringos, vyrai rimtuoliai, kad netgi tas stereotipinis lyčių ir jėgų pasiskirstymas tampa struktūriškai nuspėjimas.

Visgi mane (ir, manau, kad daugelį) jaudina religiniai siaubo motyvai kine, nes jie pakankamai atpažįstami. Tos nuotraukos, pranašiškais ženklais paremtos filmo istorijos elementai iš esmės baugina, manau, paskutiniu metu be „Egzorcizmo“ kažkaip šioji niša menkai kaip išnaudojama siaubo filmo fronte. Filmas „Ženklas“ gana visgi vidutiniškas filmas, tai ne pats prasčiausias kūrinys.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystės anatomija" / "Anatomy of a Murder"

Sveiki,

Taip retai lepinuosi kino klasika, nes taip norisi neatsilikti nuo šiandienos kino konteksto, kad tiesiog apmaudu, kad gamta nedavė atskiro gyvenimo žiūrėti vien tik kiną. Viena iš paskutinių senųjų klasikų buvo Otto Premingerio kriminalinė istorija „Žmogžudystės anatomija“ (angl. Anatomy of a Murder) (1959). Filmas tapęs tikra detektyvų ir bylos nagrinėjimo kine klasika ir jeigu Jums patiko „12 įtūžusių vyrų“, tai beveik net neabejoju, kad ir ši kino klasika gali tapti tikru delikatesu.

Filmas daugiau nei pustrečios valandos nė kiek nenuvargino, kaip kada būna su ilgais epiniais filmais, kurių pabaigą jau žinai, vos tik jie prasideda. „Žmogžudystės anatomija“ iš esmės iliustruoja šešto dešimtmečio amerikiečių teisminę sistemą, jos spragas, advokatų ir prokurorų darbą. Filmas planiškai skyla į dvi dalis. Pirmojoje daugiau pasakojama advokato Paulo gyvenimas, jo namų aplinka ir t. t. Vėliau užuomazgos į kriminalinį nusikaltimą ir galiausiai viską vainikuoja teismų rūmų procesas. Retro spalvomis nufilmuota juosta žadina nostalgišką žiūrovo ilgesį tokioms juostoms, kai aktorių biografijos dar nebuvo „išmėsinėtos“ žiniasklaidos, kai kine ir jo kūrimo laikotarpyje gyvavo kiek kitokios vertybės ir kitokios mados bei suvokimas apie pasaulį. Žiūri į aktorius ir galvoji, kad nė vieno nebeliko gyvo, o štai jų būvimas kadre išliko iki šių dienų...

Nuoseklus ir taupus istorijos pasakojimas, kur scenos „sukaltos“ kiek preciziškai teatrališkai, bet ir dėl to gražu. Flirtuojanti moteris, kuri sau prisišaukia bėdos, vyras advokatas – tos stereotipinis dar nuo Agatos Kristi laikų sukurptas lyčių kriminalinis pasaulis, kai vyras dėl žmonos nužudo meilužį ir todėl jis nepakaltinamas, dėl savo efekto būsenos, dabar tokių net romanų neberašo, o kad neberašo – tai čia dar geriau, nes kiekvienai erai savitos temos ir jos raiška.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela